Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje – neįtikėtina karo pabėgėlio istorija (nuotraukos)

Rugsėjo 18, 19, 20  ir spalio 13 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje žiūrovai išvys pirmąją sezono  premjerą – Janis Balodis (Jānis Balodis)  „Miškinį“, kurį režisuoja latvių režisierius Valteris Sylis (Valters Sīlis), dekoracijas ir kostiumus kuria Ugis Berzinš (Uģis Bērziņš), o vaidmenis –  skirtingų kartų teatro aktoriai. 

Jonas Petrutis mieste buvo dukart, žmonos ir vaikų neturėjo, niekur nedirbo, armijoj neužmušė nei musės ir iš jos pabėgo, gyveno slapstydamasis sesers šešėlyje ir tikėjo, kad nuo vilko išgelbėjo jį Dievas…  Jis anaiptol nebuvo tas miško brolis, kuris dienas ir naktis leido partizanų bunkeryje su ginklu, kuriame paskutinė kulka,  rankoje…  Jonas nemanė kovoti ar priešintis, – tiesiog nusprendė pasitraukti iš II pasaulinio karo lauko ir pasislėpti. Slapstymasis užtruko 50 metų.

Kūrinį  inspiravo tikra paskutinio Latvijos miško brolio  Janis Pynups (Jānis Pīnups) (1925 —2007) gyvenimo istorija. Šis Pelečių  apylinkės  gyventojas tapo tikra Latvijos sensacija 1995-aisiais, kai po  50 metų trukusio slapstymosi nuo sovietų, sugrįžo į visuomenę. Pusė amžiaus be dokumentų, XX a. buities patogumų, – vieninteliai laidininkai su pasauliu – sesuo  bei senutėlis radijo aparatas „Spidola“…

Režisierius Valters Sylis sako, kad sulaukęs pasiūlymo statyti spektaklį Nacionaliniame Kauno dramos teatre, pradžioje svarstė sukurti spektaklį, skirtą paminėti 70-ąsiais Antrojo pasaulinio karo metines. Bet vėliau suprato, kad ne apie karą turi būti spektaklis – svarbiau yra su tuo tiesiogiai susijusios pasekmės. Janis Pynups – to laikmečio pilietis ir žmogus, kuris tiesiog slėpėsi. „ Kai buvo nuspręsta kurti Lietuvoje, turėjome atrasti būdus, kaip susieti abiejų šalių patirtis ir sukurti suprantamą spektaklį būtent Lietuvos auditorijai“, – savo uždavinius vardija menininkas.

Istorinis faktas virto menine fikcija

Spektaklio gimimą lydėjo du etapai. Režisierius dirbo jam artimu kūrybinės laboratorijos principu  – pradžioje idėją aptarė su scenografu ir bendraminčiu dramaturgu Janiu Balodžiu, vėliau, birželio mėnesį, į procesą įtraukė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius, su kuriais atliko gilią ir išsamią istorijos analizę ir ją adaptavo Lietuvos kontekste. Kūrėjai itin stengėsi suvokti spektaklyje aprėpiamo laikmečio žmonių istorijas, išgirsti išgyvenimus ir patirtis: žiūrėjo dokumentinius filmus, susitiko su Lietuvos laisvė kovų gynėjais, lankėsi partizano kaišiadoriečio Benedikto Mikulio gimtinėje. Janis Balodis, kuriam būdingas preciziškas faktų rinkimas, susitiko su Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistu Dariumi Juodžiu. Vėliau scenoje buvo kuriami improvizaciniai etiudai.  Ir tik po vasaros aktoriai į rankas paėmė pjeses.

Visą pjesę Janis Balodis užbaigė likus mėnesiui iki premjeros, nes kūrinys – iki paskutinių repeticijų labai gyvas. „Įprasta, kad  dramaturgas rašo kažkur vienumoje, apmąstydamas, iškeldamas jam svarbius momentus. Aš save laikau labiau scenaristu. Rašau, galima sakyti, čia ir dabar, vykstant spektaklio repeticijoms, kuriose aptariamas numanomas siužetas, scenos, situacijos ir čia pat ieškoma išraiškos. Tekstui, scenos veiksmui tai suteikia šviežumo, tarsi savaime įsipina ir šių dienų aktualijos. Spektaklį kuriame praktiškai visi –  režisierius,  kuris, žinoma, žvelgia plačiausiai,  aktoriai,  aš, rašantis scenarijų. Manau, taip teatras tampa gyvas, artimas, aktualus visiems“ , –   įsitikinęs šiuo principu penkiolika draminių tekstų sukūręs autorius. Norint sukurti fantazija paremtą produktą, buvo svarbu susikurti tvirtus pamatus – įdėmiai pažvelgti į faktus ir tinkamai juos perprasti. Supratimas, kokia iš tiesų 50 metų slapstymosi kaina, atėjo tik po ilgų tyrinėjimų.

Veikėjas – be herojaus auros

Režisierius nuo pat pradžių deheroizavo pagrindinį veikėją: „Žinojome, kad jis nebuvo kovotojas. Janis, šiuo atveju Jonas, tiesiog pasislėpė, norėdamas išvengti visų įmanomų konfliktų. Ilgainiui tapo akivaizdu, kad jo istorija nėra netgi kažkuo išskirtinė – tokio likimo žmonių buvo ne vienas. Mums buvo įdomu sukurti fiktyvią istoriją apie brolį ir sesę, jų kasdienę buitį paversti menine fikcija.

„Miškinyje“ Jono vaidmenį kuria aktoriai Vainius Sodeika  ir Liubomiras Laucevičius. Joną jaunystėje įkūnijantis V. Sodeika savo herojų apibūdina: „Jonas yra pabėgelis, dezertyras, asketas, žmogus, kuris gyveno nepriklausydamas jokiai politinei santvarkai. Savo paties susikurtame pasaulėlyje save įkalino penkiasdešimčiai metų. Ir tokį gyvenimą jis pasirinko pats.“ Aktorius L. Laucevičius, vaidinantis brandesnį Joną, jį mato kaip taikų, gamtos žmogų. Jono seserį Veroniką jaunystėje vaidinanti aktorė Eglė Grigaliūnaitė  išskiria patį spektaklio atsiradimą. „Man tai pirmas kartas, kai spektaklį „gimdome“ absoliučiai visi kartu. Gera stebėti, kaip iš nieko, iš vieno straipsnio laikraštyje, pokalbių, improvizacijų, kartojimų ir šlifavimų pamažu gimsta „Miškinis“. Tarsi  visi klaidžiotume po tamsią girią jo ieškodami“, – potyriais dalinasi E. Grigaliūnaitė.

Taip pat spektaklyje charizmatiškus netgi groteskiškus vaidmenis kuria Martyna Gedvilaitė, Vilija Grigaitytė, Vaidas Maršalka, Edgaras Žemaitis. Kūrėjų komanda siekia užduoti publikai klausimą: „Ar buvimas Miškiniu reiškia išsilaisvinimą iš sistemos gniaužtų, ar ilgiausiai trukusį atsakomybės vengimą žmonijos istorijoje?“

Spektaklio pavadinimas, kuris tiesiogiai asocijuojasi su rezistencija, šiuo atveju artimas  sąvokai rezidencija – lot. residentia  —„lieku (sėdėti) vietoje“, nes pagrindinis veikėjas nė nemanė kovoti ar priešintis, – tiesiog nusprendė pasitraukti iš II pasaulinio karo lauko.