D. Stancikas. Kalba ir cenzūra (22)

Dalius Stancikas | bernardinai.lt, E.Levin nuotr.

Dalius Stancikas | bernardinai.lt, E.Levin nuotr.

Tikriausiai šitame „biblinio masto“ pabėgėlių kontekste menkaverčiu palaikysite tokį klausimą: O kokia kalba ir kokiais rašmenimis rašysime tų šimtų, o vėliau jau tūkstančių Lietuvoje apgyvendintų pabėgėlių pavardes jų tapatybės dokumentuose (asmens pažymoje ar pase, ligonio istorijoje, banko kortelėje ir t.t.)?

Aišku, kad ne tigrėjų (tai Lietuvos pageidaujamų pabėgėlių iš Eritrėjos kalba) ir ne arabų (sirų kalba). Juk nė vienas Lietuvos pareigūnas nemokėtų nei perskaityti jų pavardžių tokiais rašmenimis, nei užrašyti – ką jau ten atspausdinti kompiuteriu, pavyzdžiui: الجمهورية العربية السورية‎

Kodėl keliu šį klausimą, jei atsakymas, regis, visai aiškus? Socialdemokratų G. Kirkilo ir I. Šiaulienės iniciatyva Seime svarstomas įstatymo projektas, kuriuo siūloma įteisinti asmenvardžių rašymą tapatybės dokumentuose lotynų kalba, o tai reiškia, kad nelietuviškais rašmenimis. Maža to: net nelaukdamas įstatymo priėmimo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis įpareigojo civilinės metrikacijos skyrių išduoti Lietuvos pilietei naują santuokos liudijimą, kuriame pavardė būtų rašoma su raide „w“. Neva kitaip Europos Žmogaus Teisių Teismas tai pripažins diskriminacija.

Ar Lietuva nepažeis žmogaus teisių, jei vienų tautybių žmonėms suteiks galimybę savo pavardę rašyti gimtąja kalba (lotyniškais rašmenimis), o kitiems (sirams, eritrėjiečiams, rusams) – ne?  Štai šeštadienį Austrijos kancleris į Vengrijos premjero pageidavimą Vengrijoje apgyvendinti tik Sirijos krikščionis reagavo taip: „Skirstyti žmonių teises pagal jų religiją – siaubinga, tai primena tamsiausius nacionalsocializmo laikus.

Ar Jūs ką nors girdėjote apie 150 žinomų Lietuvos žmonių viešą kreipimąsi dėl valstybinės kalbos išsaugojimo? Aš negirdėjau, kol negavau profesoriaus Vytauto Radžvilo laiško dėl žiniasklaidos cenzūros to kreipimosi atžvilgiu. Kadangi Vytautą Radžvilą pažįstu nuo Sąjūdžio laikų (jis buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, vėliau Sąjūdžio Tarybos narys), suvokiu jo ir pirmųjų sąjūdininkų nuopelnus laisvinant Lietuvą ir jos žiniasklaidą (pirmoji nepogrindinė laisva lietuviška žiniasklaida buvo „Sąjūdžio žinios“), todėl negaliu nepacituoti jo laiško:

„Inteligentijos kreipimasis į visuomenę atvirai blokuojamas vadinamojoje ,,didžiojoje” žiniasklaidoje. Tiesą sakant, kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, tai gera žinia. Juk  inteligentijos laišką ,,laisvoji” žiniasklaida blokuoja ne todėl, kad jis nereikšmingas. Priešingai, tai aiškus požymis, kad sumanymas pavyko: pirmą kartą nuo Sąjūdžio laikų šviesuomenei pavyko susitelkti ir svariai pasisakyti itin svarbiu valstybės gyvenimo klausimu. Blokuoti laišką su tokio svorio parašais — tai jau pavojingas ir desperatiškas išsigandusios ir nematančios kitos išeities antitautinės ir antivalstybinės eurokratinės nomenklatūrinės valdžios žingsnis. Matyt, pajuto potencialią grėsmę, pabūgo Sąjūdžio šešėlio — o gal ims ir prisikels? Šiaip ar taip, įspūdingas pasirašiusiųjų sąrašas suteikia valdžiai ir ją aptarnaujančiai antilietuviškai žiniasklaidai pagrindo būgštauti, kad Lietuvoje vis dar egzistuoja ir yra įžvelgiamas branduolys žmonių, kuris neleis netrukdomai įgyvendinti M. Suslovo plano (Michailas Suslovas – aukštas Sovietų Sąjungos veikėjas, pagarsėjęs fraze: „Lietuva išliks, bet lietuvių neliks.“)  Juk net komunistai ramino, kad Tauta turės išnykti, bet tai įvyks pamažu ir negreitai. Viena iš svarbiausių priežasčių, dė kurios radosi Sąjūdis, buvo aiškus suvokimas, kad Sovietų Sąjungoje tikslingai ir kryptingai vykdytos internacionalinės ,,tautų draugystės”  politikos pagrindinis tikslas buvo, planingai ir masiškai perkėlinėjant  imperijos gyventojus iš vienų respublikų į kitas, pasiekti, kad jose nuo amžių gyvenusios tautos taptų mažumomis savo pačių žemėje ir galiausiai asimiliuotųsi pavirsdamos beveidžių ,,tarybinių žmonių”  mase. Būtent ši masė buvo pagrindiniai Lietuvos nepriklausomybės priešai ir pasirodė visu gražumu antivalstybiniuose jedinstveninkų mitinguose lemiamu ir sunkiausiu kovos už Nepriklausomybę tarpsniu. Deja, ES vykdoma panaši tautų ir nacionalinių valstybių griovimo politika. Todėl šiandieniniai ,,europietiški”  Suslovo plano tęsėjai ir vykdytojai net nebemato reikalo slėpti, kad jie pasiruošę užtvindyti Lietuvą pabėgėliais ir ištirpdyti lietuvius jų masėje  akimirksniu — kai tik pareikalaus tautas sumaišyti ir sulieti siekiantys, kaip ir kažkada tai mėginę padaryti mums įsakinėję Kremliaus bonzos, Briuselio šeimininkai.

Po šito įžūlaus akibrokšto dėl tautos ir valstybės ateities nerimaujančiai patriotiškai  šalies šviesuomenei klausimas, kuo demokratiškos Lietuvos žiniasklaidos būklė ir cenzūros mastai skiriasi nuo padėties autoritarinėje Rusijoje, yra tik retorinis. Sąjūdžio priešaušriu panašią blokadą įveikėme šviesdami ir perrašinėdami Sąjūdžio žinias — menkutį laikraštuką. Dabar turime kompiuterius. Žinia apie paramos laišką turi pasiekti visą Lietuvą. Tada jie mūsų nepajėgė sustabdyti. Nesustabdys ir dabar — jei tik nesutriksime ir nepasimesime, turėsime drąsos, ryžto ir atkakliai dirbsime. Šitaip sutelktai ir aiškiai inteligentijos ištartas žodis įkvepia pagrįstą viltį, kad dar vienas Tautos pabudimas yra gyvybiškai būtinas ir neišvengiamas, o kada jis pakils kaip galinga banga yra tik mūsų pačių sąmoningų pastangų ir laiko klausimas“, – rašo vienas pirmųjų sąjūdiečių, prof. Vytautas Radžvilas.

Dėl naujosios cenzūros guodėsi ir neseniai Anapilin išėję kiti du buvę Sąjūdžio didžiavyriai, Nepriklausomybės akto signatarai Algirdas Patackas ir Romualdas Ozolas. Štai ką likus keliems mėnesiams iki mirties šiuo klausimu bendražygiams rašė buvęs politinis kalinys Algirdas Patackas:

„Pastaruoju metu negrįžtamai išaiškėjo, kas jau seniai buvo aišku, bet bent turėta vilties, kad gal dar kas  pasikeis. Tai – kad yra, kad lygiagrečiai esti dvi Lietuvos. Pirmoji Lietuva – ta, kuri viršuje, blogai valdančiųjų ir jiems pritariančiųjų. Kita Lietuva, pavadinkime ją daukantine – tai pogrindžio ar pastogės Lietuva, naujojo pogrindžio. Šis pogrindis skiriasi nuo antisovietinio pogrindžio, nes laikai yra labai pasikeitę, bet savo esme yra būtent pogrindis, alternatyva valdančiųjų „of-Lietuvai“. Kuo jis skiriasi nuo anų laikų pogrindžio? Tada buvo prievartaujama siela ir naikinamas fizinis kūnas, dabar prievartavimas rafinuotesnis, sunkiau atpažįstamas, o naikinama pasitelkiant šalinimą iš viešo gyvenimo, kultūrinę ir socialinę atskirtį, segregaciją. Tad turime visai naują, dar nevisai suvoktą situaciją,  kurią tačiau būtina ne tik suvokti, bet ir perprasti bei neatidėliotinai pradėti veikti, užuot eikvojus energiją pasipiktinimams.“

Na, ir galiausiai pats 150 intelektualų kreipimasis, kurį taip ignoruoja ne tik privačios „nepriklausomos“ žiniasklaidos priemonės (Bernardinai.lt jį skelbė rugsėjo 14 d., Alkas.lt paskelbė rugsėjo 9 d.), bet ir mūsų visuomeninis transliuotojas, kuris pagal savo įstatus „privalo stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, stiprinti pilietiškumą, vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio laisvę, laidose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės“.

Viešas laiškas Lietuvos piliečiams dėl valstybinės kalbos išsaugojimo

Ne pirmus metus tenka stebėti nesibaigiančias diskusijas dėl reikalavimo Lietuvos piliečių pasuose jų vardus ir pavardes rašyti ne valstybine lietuvių, o bet kuria kita gyventojo pasirinkta kalba. Seime pateiktas siūlymas asmens dokumentuose įteisinti rašybą visais lotyniško pagrindo rašmenimis vėliau pačių autorių buvo susiaurintas iki „w, q ir x“ įtraukimo, nors šių ženklų vis tiek neužtektų pavardžių rašymui kitomis kalbomis.

Tokia nuolaida akivaizdžiai nebūtų teisinga ir naudinga Lietuvai. Dauguma žmonių tai supranta ir jos nepalaiko. Šalininkai ilgokai skelbė, kad paso įrašai nevalstybine kalba yra žmogaus teisė, tačiau ir tai nepasitvirtino – Vakarų šalys pasuose rašo tik valstybine kalba, o Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą patvirtino, kad tarptautinė teisė to nereikalauja, kaip nereikalaujama to daryti ir Lietuvos-Lenkijos 1994 metų sutartyje. Tačiau net ir ignoruojant piliečių valią, Konstituciją bei aptartus argumentus, projektą vis tiek siekiama priimti.

Siekiant politinio sutarimo, santarvės ir tarpusavio pasitikėjimo Seimui buvo pateiktas alternatyvus projektas, leidžiantis įrašus nevalstybine kalba paso papildomų įrašų puslapyje. Toks sprendimas priimtas Latvijoje, tačiau Lietuvoje jo priėmimas yra stabdomas. Kaip žinoma, Lenkija priekaištų dėl tautinių bendrijų padėties Latvijoje neturi.

Esame tikri, kad valstybinę kalbą turime branginti ir puoselėti, išsaugodami nesusiaurintą jos viešąjį vartojimą ir išskirtinį statusą tarp kitų šalyje gyvuojančių kalbų. Amžiais slopinta ir niekinta lietuvių kalba paskutinį kartą deramą statusą Lietuvoje iškovojo 1988 metais ir įtvirtino jį 1992 m. Konstitucijoje. Kaip piliečiai ir patriotai, negalime abejingai stebėti, kaip priešiškumas valstybinei kalbai ir bandymai siaurinti jos vartojimą kyla iš naujo.

Tokiomis aplinkybėmis piliečiai priversti pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teise. Todėl „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ siekia paskatinti Seimą Latvijoje pasiteisinusiu keliu išspręsti šiuos nesibaigiančius nesutarimus. Pritariame siūlymui pagrindiniame asmens dokumentų puslapyje vardus ir pavardes rašyti valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės rašmenimis pagal tarimą, o kitomis piliečių norimomis kalbomis lotyniško pagrindo rašmenimis leisti rašyti paso papildomų įrašų puslapyje ar kitoje tapatybės kortelės pusėje.

Kadangi tam reikia surinkti 50 000 palaikančių parašų, viešai kviečiame šį siūlymą savo parašais paremti visus sąmoningus ir geros valios Lietuvos piliečius. Išsaugoti stabilią iškiliausių šalies kalbininkų didžiuliu darbu ir pasiaukojimu sukurtą lietuvių kalbos abėcėlę, taip pat ir valstybinės kalbos konstitucinį statusą, yra visų mūsų tautinė, pilietinė ir moralinė pareiga. Pasirašydami už Lietuvos valstybinę kalbą pasisakome už mūsų tapatumo ir valstybingumo pamatų išsaugojimą!

Pasirašo:

rezistentai Petras Plumpa, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, kun. Robertas Grigas, Algirdas Endriukaitis, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Vytautas Bubnys, prof. Bronislovas Genzelis, Romas Gudaitis, dr. Arvydas Juozaitis, prof. Bronislovas Kuzmickas, Bronius Leonavičius, Alvydas Medalinskas, Romas Pakalnis, prof. Vytautas Radžvilas, Gintaras Songaila, Nepriklausomybės Akto signatarai Irena Andrukaitienė, Vidmantė Jasukaitytė, Leonas Milčius, Birutė Valionytė, Konstitucijos bendraautorius Liudvikas Narcizas Rasimas, Kazys Saja, Vladas Terleckas, Kazimieras Uoka, Pirmosios Vyriausybės nariai dr. Vaidotas Antanaitis, dr. Leonas Vaidotas Ašmantas, prof. Algimantas Nasvytis, Albertas Sinevičius, generolai buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausiasis vadas Jonas Kronkaitis ir vienas pirmųjų atkurtos Lietuvos kariuomenės organizatorių Česlovas Jezerskas, pulk. Romas Kilikauskas, akademikaiAntanas Andrijauskas, Grasilda Blažienė, Viktorija Daujotytė, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius akad. Algirdas Gaižutis, Arvydas Janulaitis, Eugenijus Jovaiša, Vytautas Martinkus, Bonifacas Stundžia, Antanas Tyla, Zigmas Zinkevičius,profesoriai Ona Aleknavičienė, Steponas Ašmontas, Rita Bieliauskienė, Alvydas Butkus, Adomas Butrimas, Vytautas Daujotis, Vitas Labutis, Elvyra Martišauskienė, Gediminas Merkys, Danguolė Mikulėnienė, Gediminas Navaitis, Aldona Paulauskienė, Alvydas Pauliukevičius, Vilija Salienė, Marijonas Sinica, rašytojai Vydas Astas, Liudvikas Jakimavičius, Vanda Juknaitė, Birutė Luškevičienė, Linas V. Medelis, dr. Vytautas Rubavičius, Kristina Mažeikaitė Sajienė, Edita Milaševičiūtė, literatas Algimantas Bučys, poetai Ramutė Skučaitė, Rimvydas Stankevičius, tapytojai prof. Giedrius Kazimierėnas, Vladas Kančiauskas, doc. Irma Leščinskaitė, Gitenis Umbrasas, aktoriai Rolandas Kazlas, Giedrius Arbačiauskas, Redita Dominaitytė, Nerijus Gadliauskas, Aleksas Kazanavičius, Dalia Michelevičiūtė, Vidas Petkevičius, Ainis Storpirštis, Gediminas Storpirštis, Elvyra Žebertavičiūtė, režisieriai Algirdas Latėnas, Gytis Lukšas, Miglė Remeikaitė, Jonas Vaitkus, kompozitorė dr. Audronė Žigaitytė Nekrošienė, teisininkai prof. Saulius Arlauskas, Vytautas Budnikas, prof. Alfonsas Vaišvila, Povilas Žumbakis, ekonomistai Gitanas Nausėda ir dr. Aušra Maldeikienė, filosofai doc. Kęstutis Dubnikas, Marius Markuckas, prof. Krescencijus Stoškus, dr. Laisvūnas Šopauskas, istorikai prof. Rasa Čepaitienė, prof. Benediktas Šetkus, prof. Arūnas Gumuliauskas, Saulius Jurkevičius, Eugenijus Manelis, Mindaugas Nefas, Algis Sindaravičius, Gintautas Terleckas, politologai dr. Algimantas Jankauskas, dr. Andrius Švarplys, Simona Merkinaitė, Paulius Stonis, ISM Politologijos fakulteto dekanas dr. Vincentas Vobolevičius, buvęs „Lietuvos žinių“ portalo redaktorius Audrius Makauskas, diplomatas Alfonsas Augulis, alpinistas Vladas Vitkauskas, keliautojas Algimantas Jucevičius, Vilniaus m. tarybos nariaiGediminas Rudžionis, Liutauras Stoškus, prieškario vilniečiai Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierė Birutė Fedaravičienė, rašytoja Birutė Mackonytė, branduolio fizikos pradininkas Lietuvoje, buvęs Lietuvos mokslų tarybos pirmininkas Kęstutis Makariūnas, teatrologė Gražina Mareckaitė, paveldosaugininkės dr. Gražina Drėmaitė ir Birutė Biekšienė, Punsko vikaras Marius Talutis, UNESCO generalinės direktorės patarėjas Henrikas Juškevičius, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, Fondo „Algojimas“ vadovė Aušra Stančikienė, Sveikuolių sąjungos prezidentas Dainius Kepenis, LEU Lituanistikos fakulteto dekanė dr. Žydronė Kolevinskienė, agronomai Ramūnas Karbauskis ir dr. Viktoras Pranckietis, verslininkas dr. Audrius Astrauskas, Saulius Meilutis, TV laidų vedėjos Asta Stašaitytė-Masalskienė ir Rūta Mikelkevičiūtė, architektas prof. Algis Vyšniūnas, Albina Saladūnaitė, archeologas dr. Valdemaras Šimėnas, muzikologas dr. Jonas Vilimas, kalbininkė prof. Jūratė Laučiūtė, prof. Jolanta Zabarskaitė, kultūrologė dr. Daiva Tamošaitytė, Gytis Vaitkūnas, etnologai Nijolė Balčiūnienė, dr. Dainius Razauskas, Inija Trinkūnienė, publicistai dr. Edvardas Čiuldė, Živilė Makauskienė, Irena Vasinauskaitė, vertėjai Vilija Gerulaitienė, Elena Juškevičienė ir Leonas Merkevičius.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvoje, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *