M. Kundrotas. Žemės ir kalbos tauta (158)

Zemes pardavimui NE 017-K100 (10)

J. Česnavičiaus nuotr.

Tauta apibrėžiama įvairiai. Dažniausi apibrėžimai – kilmė, kalba, kultūra ir savimonė. Kai kas dar prirašo žemę. Šių apibrėžimų deriniai – taip pat įvairūs. Prancūzams ar rusams mažiau svarbi kilmė, žydams ar airiams – kalba. Žydai ir airiai sugebėjo išlikti tautomis, šimtmečius gyvendami be gimtosios kalbos ir net be žemės – išblaškyti po visą pasaulį. Juos vienijo kilmė ir kultūra. Vis dėlto sukūrę tautines valstybes jie grįžo prie gimtųjų kalbų ir vėl ėmė pratintis prie tėvynės žemės.

Lietuviai – žemės ir kalbos tauta. Atimk iš lietuvio žemę ir kalbą – ir jau antroje kartoje lietuvio nebeliks. Nuoseklu, jog lietuvių tautininkai ypač gina žemę ir kalbą. Žinoma, taip pat – dorą ir šeimą, valstybingumą, demokratiją ir socialinį teisingumą. Dora ir šeima – gyvybiškai svarbios tautos išlikimui ir tęstinumui, valstybingumas, demokratija ir socialinis teisingumas – svarbios prielaidos dvasiniam ir medžiaginiam tautos klestėjimui. Vis dėlto dora ir šeima – bendražmogiškos vertybės. Dėl valstybingumo – pasaulyje užtektinai valstybių be tautų ir tautų be valstybių. Demokratija ir socialinis teisingumas – taip pat ganėtinai bendražmogiški dalykai.

Nebus klaidinga teigti, jog būtent kova už kalbą – ir tautinę kultūrą – daro tautininkus tautininkais. Šiuolaikinis lietuvių tautininkas pirmiausiai – socialinis konservatorius. Vis dėlto – daugiau, nei tik socialinis konservatorius. Tai – žemininkas ir valstybininkas, kalbininkas ir kultūrininkas plačiausia šių žodžių prasme.

Žinoma, kiekvieną kovą galima suprimityvinti ir sukarikatūrinti. Kalbos atžvilgiu tokių atvejų – apstu. Galvą siūlyta vadinti mąstalu, futbolininkus – spirdžiais, kompiuterio monitorius pramintas vaizduokliu. Šie „purizmai“ kelia juoką, o ne pagarbą kalbai. Dažnas „puristas“ tėra veidmainis – mielai naudodamas buitinius svetimžodžius jis purkštauja prieš tarptautines mokslines sąvokas. Neverta sietis su kompleksuotais mažaraščiais. Vis dėlto panašų įspūdį sudaro angliškų bei rusiškų žodžių vartojimas ten, kur jie tikrai nėra būtini. Jau randasi žargonų – „aprūvinti“, „baninti“, „bukinti“, kuriuose nėra jokių papildomų reikšmių – kokias suteikia tarptautiniai žodžiai.

Dažnas jaunuolis, vos pramokęs anglų kalbos, įsivaizduoja pasirodysiąs šaunesniu, jei prisodrins savo kalbą svetimais žodžiais. Tai – irgi kompleksas. Vyresnioji karta vis dar vartoja barbarizmus „kurtkė“, „tapkė“, „bulka“, perduodama juos ir jaunimui. Retkarčiais pavartoti kitos kalbos žodį, posakį ar net žargoną – menka nuodėmė: jų rasime net lietuvių literatūros klasikoje. Tai – prieskonis, paspalvinimas. Blogiau, kai tai virsta piktnaudžiavimu ar įpročiu. Lietuvio tautininko uždavinys – saugoti kalbą kaip visumą, be kita ko, įskaitant rašybą.

Karikatūrų sutinkame ir kultūros srityje. Tavo spintoje kabo tautiniai drabužiai? Klausaisi lietuviškos muzikos? Meldiesi baltų dievams? Ne? – Toks tu ir lietuvis! Tie, kas lietuvybę tapatina tik su pagoniškąja kultūra, atmeta šešių šimtmečių istoriją. Mažvydą ir Daukšą, Radvilas ir Chodkevičius, Valančių ir Maironį. Atmeta 1918 m. signatarus ir savanorius, 1941 m. sukilėlius ir partizanus. Absoliuti jų dauguma buvo krikščionys – katalikai arba protestantai. Kalbant apie lietuvišką muziką, dažnam tai reiškia „Mango“ ar Ciciną. Jei lietuviška muzika apsiriboja šiuo repertuaru, jau verčiau Bachas ar „Metallica“.

Žinoma, tautiniai drabužiai bei raštai lietuvį tik puošia, kaip ir gera lietuviška daina. Juolab kad lietuviška muzika – ne tik senosios etninės dainos, brangintinas tautos paveldas. Puikių patriotiškų dainų sukurta roko, metalo ir net hip-hopo stiliais. Netikite – susiraskite Youtube dainą „Kur dingo vienybė?“ Kultūra nėra statiška. Ji nuolat papildoma. Svarbu, kad ji būtų turtinama, o ne susinama. Lėkštos kultūros formos – tiek vietinės, tiek užsieninės kilmės – galėtų būti papildomai apmokestintos, aukštosios kultūros formos – dotuojamos ir skatinamos mokestinėmis lengvatomis.

Kalbant apie baltų tikėjimą, jo bendruomenėms seniai metas suteikti lygias teises su krikščioniškosiomis. Tautininkai – pirmoji politinė jėga, tai įsirašiusi į savo programą. Tik ne tiek dėl tautinio tapatumo, kiek dėl demokratijos. Vis gi tautybė ir tikyba – skirtingi dalykai.

Žemės klausimas – kur kas platesnis, nei tik dirbamos žemės apsauga nuo svetimšalių pirkėjų antplūdžio. Šioje srityje tautininkai lieka nuoseklūs. Žemė – tik piliečiams. Vis gi lietuviai – žemės tauta kur kas platesne prasme, nei dirbamos žemės nuosavybė. Tai – gyvenimas gimtajame krašte, Lietuvos valstybėje ir etninėse teritorijose. Lietuva ir lietuviai sudaro nedalomą visumą.

Emigracija – skaudi problema. Net pakilus ekonomikai globaliame pasaulyje visuomet rasis vieta, kur gyventi – medžiagine prasme – bus geriau. Bet imigraciją stabdyti galime ir privalome. Šūkis „Lietuva – lietuviams“ šiandien toks pat prasmingas, kaip dr. Vinco Kudirkos laikais, jis net įgauna naujas prasmes, kurių tais laikais nereikėjo. Antra vertus, galime ir privalome skatinti lietuvių grįžimą į Lietuvą, į savo žemę. Palaikyti kultūrinę tapatybę išeivijoje – gražu ir sveikintina, bet panašu į vandens pylimą stikline į tuščią kibirą. Taip jau yra, kad lietuvis, atitrūkęs nuo gimtosios žemės, nutautėja. Tai – liūdna tikrovė.

Pavienės išeivių salelės vargiai išgelbės Lietuvą. Juo labiau – globalios Lietuvos utopijos. Emigraciją skatina skirtingos priežastys. Dalis išvyksta dėl prastų ekonominių sąlygų tėvynėje, dalis – dėl aiškiai juntamos teisingumo stokos, politinės korupcijos, dalis – tiesiog kosmopolitai. Rūpinantis ekonomikos kėlimu, dar labiau reikia rūpintis patriotizmo ugdymu. Kažkiek kosmopolitų visada bus, kažkiek žmonių visuomet emigruos. Klausimas – kiek jų bus. Valstybinės kultūros ir švietimo politikos uždavinys – kad jų būtų kuo mažiau.

Ypač svarbi teisinga ir veiksminga šeimos politika. Prieškariu emigracija taip pat vyko, bet tauta atsinaujindavo aukšto gimstamumo dėka. Lietuvis turi būti suinteresuotas kurti šeimą, gimdyti ir auklėti vaikus. Ne laikas žaisti lytine egzotika ir tolerancija. Bent ne šioje srityje.

Pagaliau, ryšys su žeme – tai ryšys su gamta. Žalioji ekonomika ir energetika, rūpestis mažesniaisiais ir silpnesniaisiais kūrinijos atstovais, barbariško gamtos niokojimo užkardymas. Principas „duok ir tau bus duota“ galioja ne tik žmonių visuomenei, bet ir jos santykiui su gamta.

Drąsiai galima tarti, jog tikras lietuvis – tai šios žemės vaikas, suaugęs su ja savo šaknimis, kalbantis, mąstantis ir veikiantis lietuviškai.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: