A. Čaplikas. Emigracijos labirintuose (7)

Tačiau po kelių dienų, kai Kaliningrado srityje lankydamasis Rusijos prezidentas pakvietė lietuvius sotesnio gyvenimo ieškoti būtent Rusijoje, nuomonę apie kolegą šveicarą pakeičiau. Ko gero, paklausti reikėjo. Kodėl padariau tokią išvadą? Prieš tai pasidomėjau, pavarčiau ROSSTAT ir EUROSTAT puslapius. Nors kartais sakoma, kad yra tiesa, yra melas ir yra statistika, tačiau tais duomenimis, kuriuos pateiksiu, abejoti neverta, nes šaltinių yra daug ir visur duomenys panašūs, o jeigu skiriasi, tai ir skirtumus paminėsiu. Taigi minimalus atlyginimas Lietuvoje šiuo metu siekia 325 eurus. Nedaug, tačiau jeigu kas susigundė V. Putino kvietimu, turi žinoti, kad Rusijoje minimalus mėnesinis atlyginimas tesiekia 91 eurą, be to, metinė infliacija šioje šalyje pakilo iki seniai regėtų aukštumų – 16–17 proc.

Ar, žinodami šiuos duomenis, kas nors susigundo uždarbiauti Rusijoje? Nustebsite, tačiau tokių yra! Pavyzdžiui, pernai į Rusiją atvyko net 89 tūkst. uzbekų, apie 36 tūkst. tadžikų, tik šiek tiek mažiau kirgizų ir azerų. Ir taip jau gerą dešimtmetį, nes gyvenimo lygis minėtose šalyse yra daug prastesnis nei Rusijoje. Rusijos Dūma net priėmė įstatymą, kuriuo remdamasi bandys apriboti darbo migrantų iš paminėtų šalių srautą. Labai abejoju, ar tai pavyks pasiekti. Remiantis oficialia statistika, tik 10 proc. atvykėlių įsidarbina legaliai. Į Rusiją emigruoja ir, kaip jie sako, iš tolimojo užsienio.

Beje, pirmą kartą Rusijos statistikos tarnyba Lietuvą, Latviją ir Estiją perkėlė iš artimojo į tolimojo užsienio eilutę. Matyt, jau prarado viltis, kad mes kada nors sugrįšime į jos erdvę. Rosstat duomenimis, pernai į Rusiją atvyko 454 Lietuvos piliečiai, perpus mažiau nei iš Latvijos ir Estijos. O iš Rusijos į Lietuvą atvykstančiųjų duomenys labai skirtingi. ROSSTAT duomenimis, tokių buvo tik 386, tačiau, Lietuvos migracijos departamento duomenimis, prašė ir laikinus leidimus gyventi Lietuvoje gavo 2 644 Rusijos piliečiai. Manau, verta tikėti ne ROSSTAT, o Lietuvos duomenimis, nes kas kitas galėjo prašyti leidimų, jeigu ne konkretūs žmonės. Beje, šįmet imigrantų iš Rusijos bus gerokai daugiau.

Kai pasveri šiuos duomenis, Rusijos prezidento raginimas lietuvius emigruoti į Rusiją sprogsta lyg muilo burbulas. Tarkime, kad V. Putinui netyčia išsprūdo tas raginimas, sumanė pašmaikštauti, kaip sakoma, kas šuniui uodegą pakels, jeigu ne jis pats? Tačiau kaip reikėtų vertinti pabandžiusį net savo viršininką perspjauti kaimyninės srities gubernatorių, kuris pasakė dar didesnę nesąmonę – esą Lietuvoje teliko 1,4 mln. gyventojų ir tie visi pensinio amžiaus, o jauno žmogaus Lietuvoje su žiburiu nepamatysi. Taigi neliko nei mokyklų, nei universitetų – tik amerikiečių tankai ir NATO lėktuvai skraido virš dykrų. Jeigu tai ne bandymas įsiteikti savo viršininkui, gali įtarti tikrų tikriausiu „delirium tremens“ (iš lot. „virpantis proto aptemimas“), kitaip dar vadinama baltąja karštine.

Taigi jau supratote, kad diskusijas apie migraciją dažniausiai maitina emocijų laužas ir į jį metamos pačios degiausios melo medžiagos. Tikrai neidealizuoju padėties Lietuvoje, tačiau ar turėtume pritarti mėgstantiems mus šiurpinti apokaliptiniais vaizdais, pavyzdžiui, skaičiuojant, kada Lietuvoje išnyks paskutinis lietuvis. Kvailesnio užsiėmimo nesugalvosi. Niekas negali pasakyti, kokia ateitis laukia bet kurios valstybės. Mes galime tik pažvelgti į praeitį ir pasakyti, kad per 1 000 metų išliko, savo pavadinimą ir tapatybę išsaugojo labai nedaug tautų ir valstybių. Tarp jų esame ir mes. Išgyvenome. Nesunaikino mūsų nei karai, nei badas, nei maras, nei kalbos draudimas, nei nacizmas, nei bolševizmas.

Tikėkimės, kad neprarasime išlikimo imuniteto. Tačiau, atsisakę emocijų ir pasitelkę bejausmius statistikos duomenis, galime pabandyti sau atsakyti į kai kuriuos svarbius klausimus apie migraciją. Štai Lietuvoje kartkartėmis pasipila raginimų stabdyti emigraciją arba ieškoti būdų, kaip emigravusiuosius susigrąžinti. Tačiau laisvoje ES rinkoje žmonės juda ten, kur yra geresnės gyvenimo sąlygos. Pavyzdžiui, Liuksemburgui, Austrijai, Švedijai bei Vokietijai daugiau rūpesčių kelia ne emigracija, bet imigracija. Tuo tarpu pastaraisiais metais didžiausias išvykstančių ir atvykstančių gyventojų skirtumas yra ekonominius sunkumus išgyvenančiame Kipre ir Graikijoje.

Tačiau ar galime daryti išvadą, kad žmonės neemigruoja iš valstybių, kuriose yra aukštas gyvenimo lygis? Štai, Eurostat duomenimis, tarp didžiausia emigracija pasižyminčių valstybių yra ne tik dvi paminėtos bei Latvija, Lietuva, Portugalija, Kroatija, Ispanija, bet ir ekonomiškai stiprios Airija ir Prancūzija. Čekijoje ir Lietuvoje gyvenimo lygis yra panašus, tačiau emigracijos ir imigracijos santykis Lietuvoje yra neigiamas, o Čekijoje – teigiamas. Taigi migracijos problemos yra sudėtingesnės nei manėme anksčiau. Įtaką emigracijai daro ne tik gyvenimo lygis, bet ir kitos priežastys. Kai kuriose tautose emigracija yra tradicinė, tarsi įaugusi į kraują. Manau, tarp šių tautų yra ne tik prancūzai, airiai, bet ir lietuviai.