Č. Iškauskas. Mažoji Katynė, arba kodėl Stalinas bijojo vykti į Berlyną (video)

Feisbuko nuotr.

1945 – ųjų liepos 15 d. iš Maskvos Baltarusijos stoties į Berlyną pajudėjo specialus traukinys. Šarvuotame vagone į Potsdamo konferenciją, prasidėjusią liepos 17 d., vyko keleivis Nr. 1 – Josifas Stalinas. Jo svitoje buvo vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija, kuris buvo ėmęsis beprecedenčių saugumo priemonių.

Šiaip jau J. Stalinas nebuvo linkęs kur nors nutolti nuo Kremliaus. Jo dispozicijoje buvo penki specialūs traukiniai – vienas vadinamas „ypatinga norma“ (особая норма, ОН) ir keturi rezerviniai. Tik kartą vadas buvo juo išvykęs į frontą: 1943 – ųjų rugpjūčio pradžioje, kai vokiečiai jau buvo atblokšti nuo Maskvos ir laimėti Kursko bei Oriolo mūšiai, vadas nusigavo iki Rževo – už 100 km nuo priekinės fronto linijos. Neapsieita ir be pikantiškų nutikimų. Anastasas Mikojanas savo prisiminimuose pasakoja, kad Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, norėdamas visus įtikinti, kad aplink nėra minų ir koks jis drąsus, nusimovė kelnes ir atsitūpė „ant didelio reikalo“ čia pat, krūmeliuose šalia kelio…

Savo išvyka į frontą paskui jis labai didžiavosi: laiškuose Vinstonui Čerčiliui (Winston Churchill) ir Franklinui Ruzveltui (Franklin D. Roosevelt) pasakojo, jog savo akimis įsitikino, kokie didvyriai tarybinai kariai, ir padėkojo sąjungininkams už pagalbą. Paskui šitaip J. Stalinas vyko į Teherano (šarvuotu traukiniu važiavo iki Baku, po to skrido lėktuvu) ir Jaltos konferencijas. Liudininkai tvirtina, kad J. Stalinas paniškai bijojo pasikėsinimo…

Jo sargybinis Aleksejus Rybinas laikraščiui „Komsomolskaja pravda“ prisiminė, kad įveikti 1923 km nuo Maskvos iki Berlyno buvo ypatingas žygis. Juk tik dalis – 1095 km – šio maršruto tęsėsi SSRS teritorija, kur iš esmės jokių pavojų kilti negalėjo. Gi 594 km Lenkijoje ir 234 km Vokietijoje ėjo „per priešo žemes“. Raudonoji armija jau buvo nužygiavusi į priekį, paėmusi Berlyną, sau už nugaros palikdama griuvėsius ir, kas pavojingiausia, tūkstančius okupuotose teritorijose veikiančių partizanų bei pogrindininkų.

Dar vienas niuansas: įvažiuojant į Lenkiją, geležinkelio bėgiai susiaurėja, tad reikia keisti traukinio ratus. Stoviniuoti keletą valandų kažkur prie Baltstogės ypač pavojinga, nors traukiny važiavo 80 apsaugos karininkų, jame buvo net du zenitiniai pabūklai. Iki Minsko, kurį trumpai stabteldamas traukinys pasiekė per parą, J. Stalinas keletą kartų išėjo pasivaikščioti, net užlipo į garvežį, tačiau nuo Baltarusijos ir Lenkijos sienos visi sėdėjo susigūžę.

Saugodamas savo vadą, Lavrentijus Berija buvo pasirūpinęs ir traukinio maršruto aplinka. Leidinys „Pravda GULAG‘a“ 2011 m. birželį rašė, kad kas kiekvieną geležinkelio kilometrą iš abiejų jo pusių stovėjo 8–10 kareivių, o tiltus priklausomai nuo ilgio saugojo nuo 5 iki 10 žmonių. Iš viso NKVD apsaugoje buvo sutelkta 17 tūkstančių kareivių ir 1515 operatyvininkų. Į šią operaciją buvo įtraukta net 80 proc. Baltarusijos „enkavedistų“. Namų, esančių prie geležinkelio, langus gyventojai turėjo užkalti arba užverti langinėmis.

Ir tai dar ne viskas. Nutolus reguliariai sovietų kariuomenei į Vakarus, regione nuo Lietuvos miškų iki Ukrainos vakarinių rajonų ėmė aktyviai veikti partizanai ir pogrindžio grupės. Jos ypač gausios buvo miškinguose vadinamuose „lietuviškuose“ Suvalkų, Augustavo, Seinų, Sokulkos rajonuose. Čia susitelkė išlikę gyvi 1944 – ųjų Varšuvos sukilimo dalyviai, Armijos Krajovos kovotojai, vietos pogrindininkai ir partizanai. Politine prasme jų kovai vadovavo Londone prisiglaudusi Lenkijos vyriausybė emigracijoje (per Lenkijos valstybinę delegaciją skraidinusio lėktuvo avariją 2010 m. balandžio 10-ąją, be Lecho Kačynskio (Lech Kaczynski), žuvo ir paskutinysis Lenkijos prezidentas tremtyje Ryšardas Kačorovskis (Ryszard Kaczorowski), ėjęs 91-uosius metus).

Čia susitelkė ir šimtai lietuvių. Vieni slėpėsi nuo nacių gaudynių darbams į Vokietiją, kiti bėgo nuo sovietinės karinės tarnybos ir represijų. Tuomet sieną dar buvo galima nesunkiai kirsti. Giminaičiai ar patriotiškai nusiteikę vietiniai lietuviai parūpindavo asmens dokumentus, Punsko parapijoje buvo galima gauti bažnytinius „metrikus“. Partizanų veiklai vadovavo arčiausiai sienos su Lenkija veikusi Lietuvos partizanų Tauro apygardos vadovybė. Antai, Sangrūdos partizanų grupės vadas (nuo 1945 m. vasaros – Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-osios kuopos vadas) Adolfas Valenta „Ožys“ 1945 m. pats vizitavo Suvalkų apskrities pasienyje su Lietuva besislapstančius bei jau legaliai apsigyvenusius Lietuvos partizanus ar su jais turinčius ryšių vyrus. Juos rėmė ir lenkų ūkininkai.

Štai tokių „nedraugiškų“ rajonų ir bijojo J. Stalinas. Nors jo šarvuotas traukinys riedėjo per Varšuvą ir iki Augustavo dar buvo keli šimtai kilometrų, tačiau L. Berija, naudodamasis proga, visiems NKVD ir NKGB pulkams įsakė išvalyti atokiau nuo šio maršruto esančius Suvalkų ir Augustavo miškus nuo „banditiško elemento“. Operacijos ėmėsi Baltarusijos fronto specialaus bataliono SMERŠ būriai.

Daug esame girdėję apie Katynės žudynes, Smolensko katastrofą, vadinamąjį „Baltarusiškąjį sąrašą“, tačiau mažiau žinome apie Augustavo gaudynes (Obława augustowska, obława lipcowa; čia miestelio ir mėnesio pavadinimai sutampa atsitiktinai). Speciali karinė operacija, įvykdyta Raudonosios armijos, 385-ojo NKVD šaulių pulko ir prokomunistinės Lenkijos liaudies armijos Augustavo, Suvalkų ir Seinų apskrityse, tęsėsi nuo 1945 m. liepos 10 iki 25 d.

Daugiausiai operacija vyko Augustavo miškuose, nes čia buvo susitelkę daugiausiai partizanų. Pačiame mieste buvo SMERŠ vadavietė. Vykdyti operaciją buvo pavesta žiaurumu pasižymėjusio NKVD šaulių divizijos generolo majoro Pavelo Vetrovo divizijai, permestai į Lietuvą po baudžiamųjų „čečėnų ir Krymo totorių perkeldinimo ir tramdymo misijų“. Vienas iš operacijos vadų buvo generolas Miroslavas Milevskis (Mirosław Milewski), vadovavęs Augustavo KGB, paskui išsitarnavęs iki Lenkijos vidaus reikalų ministro posto, malšinęs „Solidarumo“ judėjimą 1980 m.

Per Augustavo gaudynes – vieną kruviniausių komunistų nusikaltimų po Antrojo pasaulinio karo – buvo suimta apie 7000 lenkų ir lietuvių. Kai kurie jų buvo paleisti, lietuviai perduoti Lietuvos SSR „kagėbė“, o 592 pasipriešinimo dalyviai L. Berijos įsakymu SMERŠ bataliono buvo likviduoti. Iki šiol nežinoma net jų sušaudymo vieta. Tarp sulaikytųjų, kaip teigė savo raporte L. Berijai šio bataliono vadas Viktoras Abakumovas, buvo 252 lietuviai, dar 292 lietuviai buvo tikrinami. Tam patikrinimui buvo skirtos tik 5 dienos…

Baisiausia, kad beveik 600 suimtųjų iki šiol laikomi dingę be žinios. Ne veltui 2012 m. Maskvoje išėjusi „Memorialo“ judėjimo aktyvisto Nikitos Petrovo knyga vadinasi „Mažoji Katynė“. Kažkur prie Gardino sušaudytų lenkų ir lietuvių skaičius neprilygsta anos Katynės tragedijai, tačiau tai irgi kraupus J. Stalino nusikaltimas žmonijai. Jeigu žudynės prie Smolensko pamažu aiškėja, tai Augustavo operacija iki šiol apgaubta paslapties skraiste. Sovietiniais laikais Maskvai ištikima Lenkijos valdžia slėpė šį faktą, bet ir dabar į „Memorialo“ paklausimą, koks beveik 600 žmonių likimas, Rusijos generalinė prokuratūra teigė, kad jokių duomenų apie juos neturi.

2012 m. gruodį po derybų Maskvoje su Lenkijos užsienio reikalų ministru Rodoslavu Sikorskiu (Radoslaw Sikorski) Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas per spaudos konferenciją miglotai kalbėjo, kad „Augustavo gaudynės – vienas mūsų bendros, įvykusios iš karto pasibaigus karui Europoje, istorijos puslapis“, kad tai jau istorija, o „istorija turi užsiimti istorikai“. Tada J. Stalino parankiniui L. Berijai jokių istorikų konsultantų nereikėjo…

Dabar Gibuose, simbolinėje šios tragedijos aukų palaidojimo vietoje, stovi 10 metrų aukščio kryžius. Nors čia 1990 m. aptikti vokiečių kareivių palaikai, tačiau atminimo paminkle įrašytos 530 žuvusių ir dingusių be žinios lenkų ir lietuvių pavardės. Augustavo gaudynės ir žudynės dar turi sulaukti tarptautinio įvertinimo.