L. Milčius. Jei vis bijosim (19)

Leonas Milčius | asmeninė nuotr.

Leonas Milčius | asmeninė nuotr.

Širdis verda, o ką darysim? Parašiau tokį eilėraštį, bet argi politiškai ir tautiškai kurtiems begali kas padėt? Jie darys savo negerus darbus ir tiek.

Tai gal tik savo širdperšai nuraminti. Gal dar Prezidentė nepasirašys, jeigu Seimas priims patį juodžiausią variantą.

Leonas M.

2015 birželio 19 d.

 

 

 

Jei vis bijosim

(Pusiau satyriškai)

Čia, tiktai žemės lopinėlis
Dulkėto kelio pakrašty,
Vešliai erškėtrožė sužėlus,
Žiedais žolynai nuberti.

Ko benorėt – eilinis kaimas,
Vingiuoja žvyrkelis laukais.
Kažin, ar dar užklysta laimė
Į kiemą, vartais atkeltais.

Jei taip galėtum, miestan vežtum
Ramybės upę su krantais,
Arimą tiesų, tarsi raštą
Dar su lietuviškais vardais.

Galbūt ir ten tada suprastų,
Kas Lietuva, kas jai brangu,
Sau sąžinės, garbės neteptų
Su svetimųjų medaliu.

Aklas politikos „elitas“
Jau nebežino kas esąs,
Nagus ir nosį kalbon kiša,
Mums bruka svetimas raides.

Juk net istorijos pirmokas
Pažįsta priežastis skriaudų,
Kai Lietuva vis nyko nyko
Dėl, rodos, nuolaidų menkų.

Dabar ir vėl ant savo sprando
Prisiimam užgaidas kitų.
Matai, kaimynas Pietų krašto
Gal pasakys piktai — nu nu!

               … … …

Jei vis bijosim, vis drebėsim,
Nuleidę garbę ant kulnų,
Ne plačią Lietuvą regėsim,
Bet tik kaimelį tarp miškų.

Sustos žmogus prie seno namo,
Kalbins senelį su lazda,
O jis sakys – tai va, sūneli,
Tik tokia liko Lietuva.

2015-06-19

Autorius yra Lietuvos Nepriklausomos Akto signataras

Kategorijos: Grožinė kūryba, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *