M. Kundrotas. Lietuvos piliečių bendruomenė (5)

Alkas.lt nuotr.

Amerikiečių teologas Timotis Keleris (Timothy Keller), aprašydamas bendruomenės reiškinį, pabrėžė: nėra bendruomenės be ribų. Įsivaizduokime pavyzdį – homoseksualistų organizacijos narys atsiverčia į krikščionybę ir prabyla, kad homoseksualizmas – nuodėmė. Kalba tai diena iš dienos, metai iš metų. Kad ir kokia tolerantiška – ar tokia besiskelbianti – būtų bendruomenė, anksčiau ar vėliau jai teks pasakyti savo nariui: tu privalai pasitraukti iš mūsų gretų, nes tai, ką tu kalbi, prieštarauja bendruomenės pasaulėžiūrai.

Bet kuri bendruomenė apsibrėžia ne tik tuo, kuo ji yra, bet ir tuo, kuo ji nėra. Tiesą sakant, viena išreiškia kita. Atskirais atvejais galime priklausyti kelioms bendruomenėms, kai jos veikia skirtingose erdvėse arba tarp jų nėra esminio prieštaravimo. Nėra jokios problemos būti lietuviu ir krikščionimi, žvejų draugijos ir filatelistų klubo nariu. Bet vargiai įmanoma būti krikščionimi ir musulmonu, lietuviu ir lenku, medžiotojų ir gyvūnų teisių draugijos nariu. Tiesa, Lietuvos lenkas plačiąja prasme gali būti lietuvis-lenkas, bet griežtąja prasme jis bus arba lenkakalbis lietuvis, arba Lietuvos lenkas, gal net lenkas Lietuvoje. Visais atvejais – labiau lenkas arba labiau lietuvis.

Valstybė idealia savo forma yra piliečių bendruomenė. Jei esu Lietuvos pilietis, tai savaime reiškia, jog sieju save tik su šia, o ne su bet kuria kita tos pačios rūšies bendruomene. Dvigubos pilietybės teikimas kitaip, nei išimties tvarka, juolab – daugybinės pilietybės įvedimas reiškia pilietybės panaikinimą. Nei daugiau, nei mažiau. O vis dėlto – kaipgi išimtys? Ar išdėstytas pilietybės principas apskritai leidžia išimtis?

Idealiu atveju – ne. Vis dėlto daugelio šalių, taip pat ir Lietuvos likimas nėra idealus. Pirmiausiai išimtis gali būti taikoma etninių žemių lietuviams. Jie iš Lietuvos niekur nesitraukė – tai Lietuva iš jų atimta. Tiksliau – Lietuvos valstybė. Jie ir dabar gyvena etninėje Lietuvoje. Kita išimtis – tremtiniai ir jų ainiai. Iš jų Lietuva taip pat atimta, gal net brutalesniu būdu. Trečia išimtis – Lietuvos okupacijų ir aneksijų metais pasitraukę išeiviai ir jų ainiai. Iš esmės tai – tokie patys tremtiniai, tiktai jų tremtis daugeliu atvejų buvo švelnesnė.

Visais šiais atvejais tikroji ir vienintelė šių žmonių Tėvynė lieka Lietuva. Žinoma, griežtesnis vertintojas pasakys, kad jie turi galimybę atsisakyti kitos šalies pilietybės. Vis dėlto žmogaus gyvenimas – ne matematika, jog jį sudėliotume į griežtas, vienareikšmes, abstrakčias formules. Bendro pobūdžio principai – būtini, antraip išnyks pati pilietybės prasmė. Bet išskirtiniais atvejais jie turi būti traktuojami lanksčiai. Žmogus, socialiai ir ekonomiškai įsitvirtinęs kitoje šalyje, bet pirmiausiai save siejantis su Lietuva, turi teisę būti jos pilietis. Kas kita – jos atsisakę asmenys.

Neapsigaukime, lygindami laisvai išvykusius asmenis su priverstinai pabėgusiais ar ištremtais. Iš vienų Lietuva atimta, kiti jos atsisakė patys. Galime į valias verkšlenti, jog pastariesiems čia buvo sunku gyventi. Globaliame pasaulyje visuomet rasis vieta, kur gyventi geriau. Bet ką tai turi bendro su priklausomybe Tėvynei ir pilietinei bendruomenei – valstybei? Ničnieko. Smerkti juos, vadinti išdavikais ar kitais niekinamais vardais – ne visais atvejais teisinga. Juo labiau kad dažnas jų išlaikė Lietuvos pilietybę. Bet tie, kurie atsisakė – atsisakė patys. Tai – teisinis faktas.

Dviguba pilietybė etninių žemių lietuviams, tremtiniams ir okupacijų laikų išeiviams, drauge su jų ainiais – pateisinama. Iš esmės jie turėtų tik vieną tikrą pilietybę – Lietuvos, o kita – priverstinė. Žinoma, visais atvejais su piliečio teisėmis – rinkti ar būti renkamam į Lietuvos valdžios įstaigas, naudotis socialinėmis garantijomis – turėtų eiti pareigos: mokėti mokesčius, dirbti šios bendruomenės interesams, jeigu įstatymas reikalauja – tarnauti kariuomenėje.

Dar vienas atvejis, kai galėtų būti taikoma dviguba pilietybė – kitos šalies pilietis, darbais nusipelnęs Lietuvos valstybei ar jos titulinei tautai. Drauge tai – vienintelis atvejis, kai gali būti taikoma daugybinė pilietybė. Žmogus, savo darbu prisidėjęs prie piliečių bendruomenės kūrybos, vertas būti jos dalimi. Žinoma, drauge prisiekdamas Lietuvos valstybei. Maža kas, juk skirtingos šalys gali konfliktuoti, net kariauti. Lietuvai reikalingi tik jai ištikimi piliečiai.

Drauge su įstatymais, leidžiančiais įgyti ar atgauti Lietuvos pilietybę išimties tvarka, svarstytina teisinė bazė, leidžianti ją atimti. Žmonės, veikiantys prieš Lietuvos valstybę ar jos titulinę tautą, tarnaujantys priešiškų valstybių ar tarptautinių struktūrų interesams Lietuvos sąskaita, griaunantys dorą, patriotizmą, kultūrinę tapatybę ir socialinį solidarumą, nėra verti būti šios bendruomenės nariais. Tiesą sakant, moraliai jais ir nėra. Belieka tai sutvarkyti teisiškai.

Lietuviams, siekiantiems išlaikyti ryšį su Lietuvos valstybe, tačiau stokojantiems valios ar galimybių visaverčiai įsijungti į jos gyvenimą, teikiant jai pirmenybę kitų valstybių atžvilgiu, galima išeitis – lietuvio pasas. Šis dokumentas teisiškai įtvirtintų Lietuvių Chartą, įteisintų asmens ryšį su savo istorine Tėvyne, suteiktų tam tikrų lengvatų, drauge leistų supaprastinta tvarka įgyti ar atgauti Lietuvos pilietybę, atsisakius kitos šalies pilietybės. Jei iš tiesų dvigubos ar daugybinės pilietybės siekiama tik dėl ryšio su Lietuva, šis sprendimas – geriausias iš galimų.

Tiktai būkime blaivūs. Visos kalbos apie didesnę Lietuvą dvigubos ir daugybinės pilietybės dėka – tiesiog demagogija. Lietuvą ir toliau sudarys žmonės, nuolatos dirbantys jos gerovei, apsibrėžiantys kaip šios – o ne kurios nors kitos – bendruomenės nariai. Jiems priklauso išskirtinė teisė į šią valstybę ir jos valdymą. Nes jie ir yra valstybė.