R. Paliulis. Norvegijoje lietuviai tildomi pačių lietuvių, arba seną KGB metodą prisiminus (21)

Raimundas Paliulis | Facebook.com nuotr.

Neseniai į mano rankas patekto Norvegijos lietuvių pareiškimas, kuris dar vadinamas „Viešu Norvegijos lietuvių pareiškimu dėl Norvegijos šmeižto Lietuvos žiniasklaidoje“. Pareiškimo pradžioje įrašyti tokie žodžiai: „Norvegija yra šalis su giliomis pagarbos žmogui tradicijomis, sukūrusi visuomenę kurioje netoleruojamas smurtas ir neapykanta“. Toliau skaitant šį šedevrą randame tokią frazę: „Čia ginami visų silpnų visuomenės narių, tame tarpe – vaikų, interesai ir teisės, sukurta vaikų teisių priežiūros ir kontrolės sistema, kuria visuomenė pasitiki“.

Ką gi, nieko sau žmogaus teisių gynimas, kai vaikas iš šeimos išplėšiamas, išvežamas nežinoma kryptimi ir atimamos bet kokios galimybės susisiekti su savo tėvais, giminėmis, broliais ir seserimis. Šiuo atveju vaikas yra tarsi nubaudžiamas baisiau už didžiausius nusikaltėlius, kuriems dar retkarčiais leidžiama susitikti su artimaisiais. Įsivaizduokite save grobiamo vaiko kailyje, kai esi paimamas pirmą kartą matomų tetų ir, net neleidus pasiimti mieliausio žaisliuko bei atsisveikinti su artimaisiais, esi išvežamas nežinia kur. Ne paslaptis, kad po tokių vaikų poėmių mažylius tenka pripumpuoti slopinančių ir raminančių, kad jie neklyktų.

Tad natūraliai kyla klausimas ar čia taip įgyvendinamos žmogaus tiesės? O kur dar norvegų „pasiteisinimas“: kai tėvai prašo gražinti vaikus praėjus kuriam laikui nuo pagrobimo (oi atsiprašau nuo paėmimo), jie sulaukia stulbinančio atsako: „vaikas jau priprato toje „šeimoje“ ir jo gražinimas biologiniams tėvams gali sukleti tik dar daugiau streso“. Tik kažin kodėl tie vaikai, kuriems pavyksta grįžti į savo tikrąsias šeimas, apsipila džiaugsmo ašaromis ir stipriai glaudžiasi prie tėvų ir klausia, mamyte, tėveli ar tu manęs nepaliksi? Tik aklas arba parsidavęs to gali nematyti.

Tačiau mane labiausiai nustebino pačių lietuvių bandymas sumenkinti tas motinas, kurios ieško Norvegijos teisinėse džiunglėse teisybės dėl atimtų vaikų. Neperseniausiai Norvegijoje veikianti „Norvegijos lietuvių jaunimo sąjunga“ net sukurpė peticiją, kurioje taip pat yra smerkiami lietuvių atviravimai apie vaikų grobimus. Teisingumo dėlei reikia priminti, kad šią peticiją inspiravo pačios Norvegijos valstybinės institucijos, kaip sakoma norvegai bando žarijas maišyti pačių lietuvių rankomis.

Gerai įsigilinus į šio žaidimo strategiją norom nenorom pastebi seniai primirštą KGB braižą. Apie šį braižą pakalbėsiu plačiau.

Prieš kelis metus turėjau garbės susipažinti su šviesios atminties a. a. monsinjoru Alfonsu Svarinsku. Ši legendinė lietuvių figūra man papasakojo, kaip jis sovietmečiu dėl kovos už religinę laisvę buvo suniekintas pačių lietuvių. Pradžioje kandžiomis pašaipomis jį išjuokė ir taip pabandė diskredituoti vadinamoji tuometinė „lietuvių šviesuomenė“, įvairūs teisininkai, visuomenės veikėjai bei kai kurie universitetų dėstytojai. Bet jiems šis triukas nepavyko. Tolimesniame etape prieš gerbiamą monsinjorą buvo „metami“ net kunigai, kurie KGB demonui už Judo sidabrinius bei neliečiamybę buvo pardavę savo sielą. Tačiau monsinjoras A. Svarinskas nenustojo rūpintis tikinčiųjų reikalais bei jų teisėmis į nevaržomą tikėjimo laisvę. Galiausiai buvo prieita prie represinio metodo ir monsinjoras pateko į laisvės atėmimo įstaigą.

Taigi, iš to ką papasakojo šviesios atminties kunigas, lengvai galima padaryti išvadą – aukštieji SSRS veikėjai nenorėdami teptis savo rankų, nes po to vėl būtų linksniuojami per „Radio Vaticana“ bei „Amerikos balsą“, pavedė šį juodą darbą atlikti lietuvių inteligentams bei kunigams. Mat taip atrodys gražiau – neva SSRS vyriausybė nieko dėta, o monsinjorą verčia užsičiaupti „Narodnaja volia“ (tautiečių liaudies balsas), suprask, patys lietuviai.

Mano manymu, analogišką situaciją galima įžvelgti ir šiomis dienomis, tik monsinjorą pakeitė nepelnytai nuskriaustos lietuvių mamos Norvegijoje (aišku, reikia paminėti ir nukentėjusius vaikus), o inteligentiškus „Narodonajos volios“ reiškėjus pakeitė lietuvių jaunimo organizacijos bei kiti lietuviški „objektyvių“ pareiškimų kurpėjai.

Ką gi, istorijos ratas apsisuko, bet principai lieka panašūs, kaip pasakytų įžymus istorikas ir civilizacijų tyrinėtojas Arnoldas Toinbis. Tik man labai gaila, kad lietuviai vietoje to, kad susitelkę padėtų vieni kitiems, ima vienas kitą griaužti. O dar skaudžiau girdėti, kai tautiečiai pasiduoda svetimos šalies institucijų įtakoms.