Č. Iškauskas. Juodasis 1940-ųjų birželis: galėjome priešintis dvi savaites (9)

1939 m. Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai peržengė demarkacinę liniją, skyrusią Vilnių ir kitas rytines lietuvių etnines žemes nuo nepriklausomos Lietuvos | J. Miežlaiškio nuotr.

1939 m. Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai peržengė demarkacinę liniją, skyrusią Vilnių ir kitas rytines lietuvių etnines žemes nuo nepriklausomos Lietuvos | J. Miežlaiškio nuotr.

75-eri mus skiria nuo tos datos, kai Lietuva prarado nepriklausomybę. Prie jos vairo stojo okupantų atsiųsti vykdytojai, dažniausiai lietuviškomis pavardėmis, tačiau prižiūrimi sovietinių prižiūrėtojų. Kai kurie valdžios vyrai dėjo į kojas, kiti buvo suimti ir sušaudyti, pateko į lagerius, treti susigūžę laukė atėjūnų malonės ir santvarkos pasikeitimo. Buvo dar vieni – jie nesiliovė kovoję…

Tokia istorinė tikrovė. Gali ja tikėti ar ne, vienus aukštinti, kitus smerkti, tačiau nereikia užmiršti, kad tai buvo sudėtingas laikmetis, kuris patikrino visos tautos, jos išrinktųjų ir kiekvieno jos atstovo brandą. Iš šių dienų aukštumos bepigu jį vertinti, bet gal geriau nutieskime kai kurias paraleles: kaip elgtumės šiandien?

O šiandien galima tik apgailestauti, kad tada visa karinė Lietuvos jėga nebuvo panaudota krašto gynybai, prieš penkerius metus ministerijos portale rašė buvusi Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Ji tada nebuvo tokia jau maža. Bet apie viską iš eilės.

Tarpukario užgrūdinta kariuomenė

1918 m. lapkričio 23 d. tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo pradėtos kurti šalies reguliariosios karinės pajėgos – įsteigta Apsaugos Taryba. Pirmasis krikštas – 1918 – 1920 m. mūšiuose su rusų bolševikais, bermontininkais bei lenkais. Iš jų atiteko ir pirmoji ginkluotė.

Tuo metu kariuomenėje jau buvo apie 100 karininkų, valdininkų, gydytojų ir apie 50 savanorių karių. Vokietija pažadėjo Lietuvos kariuomenei materialinę ir ginkluotės paramą. 1919 m. sausio pradžioje, prie Vilniaus artėjant bolševikams, vyriausybė persikėlė į Kauną. Buvo pradėti organizuoti nauji daliniai visoje Lietuvoje.

Trūko karininkų, todėl buvo paskelbta jų mobilizacija. Bet iš pradžių atvyko tik 400 savanorių. 1919 m. sausio 25 d. Kaune buvo įsteigta karo mokykla, o jos vadu buvo paskirtas pulkininkas Jonas Galvydis-Bikauskas – carinės kariuomenės auklėtinis. 1919 m. kovo 1 d. iš 8 vokiškų lėktuvų buvo suformuota aviacijos kuopa, o netrukus įkurta ir aviacijos mokykla. Priimti laikinieji kariuomenės rūšių statutai. Iki kovo pradžios jau buvo apie 3000 savanorių, o kovo 5 d., paskelbus pirmąją mobilizaciją, kariuomenės kūrimas labai paspartėjo.

Beveik 22 metus Lietuvos kariuomenė gyveno nuolatinių išbandymų laikus. Ypač aršios buvo kovos su lenkų okupantais pietų ir rytų Lietuvoje. Šios kovos baigėsi Vilniaus gražinimu, o ne jo, kaip daugelis tikėjosi, išvadavimu. Dar ir dabar istorikai kritikuoja tuometinius vadus, kad jie laukė sovietų malonės, kuri pasireiškė taip pat be skrupulų – įvedant Raudonąją armiją į Lietuvą.

Lemiama birželio naktis

Dar didesnis išbandymas – 1940-ųjų birželis, dažnai vadinamas „juoduoju“. Birželio 14 d. vėlų vakarą Maskva pateikė ultimatumą Lietuvai. Šalies politinė valdžia – prezidentas ir Vyriausybė – rinkosi į paskutinį naktinį posėdį spręsti, ar priimti ultimatumą, ar gintis. Skubiai sušauktame Vyriausybės pasitarime prezidentas Antanas Smetona siūlė priešintis sovietų agresijai, tačiau nemažai Vyriausybės narių, ypač ministras pirmininkas Antanas Merkys, linko priimti ultimatumą. Kapituliuoti norėjusių ministrų nuomonę palaikė ir abu kariuomenės vadai: buvęs – Stasys Raštikis ir esamas – Vincas Vitkauskas.

Nulėmė pastarieji, ir A. Smetona nuo kitų sprendimų nusišalino. Beje, kaip rašo karo istorikai, kariuomenės dalinių vadai apie vykstančius procesus net nebuvo informuoti. Tuometinė žiniasklaida taip pat nerašė apie kaimyninėje šalyje – Sovietų Sąjungoje – vykstančius įvykius, nebuvo diskusijos ir apie kompromisinius susitarimus dėl Vilniaus krašto grąžinimo, apie prie Lietuvos pasienio telkiamas Raudonosios armijos karines pajėgas.

Maskva jau anksčiau, dar tik kurdama ultimatumą, žinojo, kurie Lietuvos pareigūnai jai nepalankiausi. Tad jame buvo reikalaujama porą aukštų pareigūnų – Vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir VSD direktorių Augustiną Povilaitį – atiduoti į teismą, be to pakeisti Vyriausybę ir įsileisti į šalies teritoriją papildomus Raudonosios Armijos dalinius (apie 20 tūkst. sovietų karių jau buvo dislokuota Lietuvos teritorijoje po 1939 m. spalio mėn. sudarytos sutarties).

Kodėl prezidentas pakėlė rankas?

Karo istorikas Stasys Knezys savo tyrime „Lietuvos kariuomenės naikinimas“ rašo, kad prezidentas žinojo, jog Baltarusijoje prie Lietuvos sienos sutelkta didelė sovietinės kariuomenės grupuotė, kuri yra pasirengusi puolimui. Kariuomenės štabo II-ojo (žvalgybos ir kontržvalgybos) skyriaus viršininkas generolas Kostas Dulksnys buvo apie tai išsamiai informavęs A. Smetoną. Tad ir Maskvos ultimatumas prezidentui neturėjo būti netikėtas. Prezidentas, kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, privalėjo pasirūpinti, kad kariuomenėje būtų paskelbta kovinė parengtis.

Dar birželio 7 d. kariuomenės štabas išsiuntinėjo slaptą telegramą, kurioje dalinių, rinktinių ir valdybų viršininkams įsakoma „neatidėliojant sunaikinti visas Kariuomenės Štabo II-jo skyriaus išleistas slaptas žinių santraukas pradedant nuo 1939.IX.17“. Todėl Raudonosios armijos invazijos į Lietuvą dienos – birželio 15-osios – popietę mūsų karininkai ir kareiviai nustebę žvelgė į Lietuvos keliais žygiuojančias apdulkėjusias sovietinės armijos kolonas.

Paskui galima buvo nuspėti, kuo tai baigsis mūsų kariuomenei. Birželio 15-ąją vakare į Kauną atskrido Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas. Jis buvo paskirtas SSRS vyriausybės ypatinguoju įgaliotiniu Lietuvoje. Atvyko ne vienas, o su grupe aukštų pareigūnų. Įkūręs savo štabą buvusios SSRS pasiuntinybės Lietuvoje pastate, jis nedelsdamas ėmėsi veiklos. Ypatingas dėmesys buvo skirtas Lietuvos kariuomenei kaip vienam iš svarbiausių patriotizmą ugdžiusių valstybės institutų.

Birželio 17 d. vadovaujant V. Dekanozovui buvo sudaryta marionetinė vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje. Kariuomenės vadu buvo paliktas sovietams tinkantis divizijos generolas V. Vitkauskas.

Jau liepos 12–ąją kaip nevykdantis okupantų nurodymų jis buvo atleistas iš kariuomenės vado pareigų, o jo vietą užėmė iš Maskvos komandiruotas generolas Feliksas Baltušis-Žemaitis. Tiesa, jam buvo paliktas krašto apsaugos ministro postas (karo pradžioje pasitraukė į Maskvą).

Daugelis karininkų, ypač aukštesnio laipsnio, buvo atleista, kiti suimti ir pateko į sovietinius lagerius. Generolo S. Raštikio duomenimis, 1940 metų liepos— gruodžio mėnesį šis valymas palietė apie 15 proc. žemesniųjų, apie 30 proc. aukštesniųjų karininkų ir beveik 50 proc. generolų. Iki 1941 m. birželio 10 d. beveik visus vadus lietuvius kariuomenėje pakeitė rusai. Kiti išsiųsti į „tobulinimosi kursus“ Rusijoje, teisingiau – į Gorkio kalėjimą, iš kur pateko į Krasnojarsko sritį.

Nesipriešinta tada, o dabar?

Klausimas tas pats: ar galėjome priešintis? Klaipėdos universiteto istorikas Vytautas Jakubauskas pastebi, kad 1940 m. mūsų šalis turėjo visas sąlygas priešintis agresoriui, tam netrūko nei gyvosios jėgos, nei ginklų, nei veikimo planų, nei amunicijos. Prieš pat okupaciją Lietuva turėjo apie 200 tūkst. parengtų atsargos karių, o su reguliariosiomis pajėgomis ir šauliais gyvosios jėgos rezervas siekė beveik ketvirtį milijono vyrų. Santykinai, atsižvelgiant į valstybių gyventojų skaičių ginkluotės kiekiui, Lietuva nenusileido kitoms tuo metu į karą įsitraukusioms valstybėms.

Kariuomenė buvo apginkluota užsienyje pagamintais ginklais ir karine technika. Sava ginklų pramonė buvo dar tik kuriama, tačiau visų rūšių ginklai buvo remontuojami ir atnaujinami Lietuvoje. Taip pat vietoje buvo gaminami šoviniai, prieštankinių ir priešlėktuvinių pabūklų ir patrankų sviediniai bei dujokaukės. Kaune buvo Žaliakalnio parako fabrikas, o Kauno karo aviacijos gamykloje buvo pradėta savos konstrukcijos lėktuvų gamyba.

KAM portalas rašo, kad įvairūs istoriniai dokumentai liudija, jog 1940 m. birželio 1 d. kariuomenėje buvo 28 005 žmonės: 26 084 kariai ir 2031 civilis tarnautojas, iš jų 1728 karininkai, 2091 liktinis (372 viršilos, 985 puskarininkiai, 393 jaunesnieji puskarininkiai, 341 puskarininkis kandidatas), 22 265 kareiviai. Mobilizacijos atveju būtų galima pašaukti 120 400 atsargos karių. Mobilizuota kariuomenė kovos veiksmus be pertraukos galėjo tęsti dvi savaites. Kariuomenės gynybinį pajėgumą ypač didino Lietuvos Šaulių sąjunga.

Dabar galima tik apgailestauti, kad visa ši jėga bent pradiniame etape nebuvo panaudota krašto gynybai. Šiandien tai istorija, svarstymas „kas būtų, jeigu būtų“. Tačiau ji perspėja – ir baisia kaina: per 50 metų trukusią sovietinę okupaciją Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir tolimojoje šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlęs atšiauraus klimato. Daugiau kaip 30 tūkst. žmonių okupantai nužudė Lietuvoje. Bėgdami nuo komunistų teroro, iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.

Šiandien oficialiai skelbiama, kad prieš metus Lietuvos ginkluotąsias pajėgas sudarė beveik 15 000 karių bei tarnautojų, o 2015 m. buvo planuojama jų turėti 17 730. Tai mažiau negu 1940 m., tačiau dabar jie geriau ginkluoti, apmokyti, praėję pasaulinių konfliktų mokyklą, be to pridengti patikimo NATO skydo. Vykdomos naujos kariuomenės formavimo šauktiniais akcijos.

Betgi svarbi ir politinė valia: kaip elgsimės, jei susidarys pavojinga padėtis kaip prieškariu? Ar sutars mūsų valdžios vyrai? Kokia politinė sankloda bus toje valdžioje? Kaip veiks Penktoji kolona? Svarbiausia – kokie būsime mes?

Juk panašu, kad katilas pamažėl kaista.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: