Jazminas. Mergaitė ir laika (2)

Visko tureti negali 1

Gaiva Paprastoji. Visko turėti negali. Akvarelė, plunksna ir tušas. 46×33.

I

Į Vilniaus centro senus namus pro langus skverbėsi besileidžianti saulė, užliedama erdvų aukštomis lubomis butą. Visa atmosfera priminė devynioliktą amžių. Didžiajame kambaryje kabėjo krištolinis šviestuvas, lubos buvo skoningai išpuoštos gipso ornamentais. Pasieniais pilnos lentynos knygų. Beveik kambario vidury, šiek tiek arčiau lango stovėjo didžiulis ąžuolinis stalas, apkrautas mokslinėmis knygomis ir vadovėliais. Ant stalo stovėjo porcelianinis puodelis, anglų gamybos porcelianinė skulptūrėlė, pakalnučių primerkta sidabriškai pilka vaza. Didysis kambarys švietė besileidžiančios saulės atspindžiais, kuriuos pro praviras Sofijos kambario duris metė veidrodiniai spintos stiklai. Sofija stovėjo prie lango ir žiūrėjo į tekančią upę. Ji negalėjo suprasti, kodėl šiuose namuose viskas vyksta tarytum devynioliktame amžiuje. Dėl to namo? Dėl to erdvumo? Dėl vakaro saulės šviesos? Krištolinio šviestuvo? Senovinio įmantriais ornamentais sudėto parketo? Šiems laikams neįprasto židinio plytelių ornamento? O gal dėl išlikusios tapybos fragmentų ant lubų? Gal dėl nudilusių akmeninių laiptų ir raudonų SALVE raidžių prieš slenkstį? Ar dėl jos? Taip, šis butas kažkuo priminė devyniolikto amžiaus atmosferą, iš to laikotarpio ji matė filmų. Betgi šis namas ir yra devyniolikto amžiaus statybos, tad ir laiko savyje to amžiaus jausmą, staiga suvokė Sofija. Jis kitoks ir būti negali. Paskutiniai mėnesiai šiame bute, jį reikės parduoti, – nevaikiškai atsiduso Sofija. Sunkiai susirgo senelis. Matydama jį kenčiantį, Sofija, paauglė, pirmą kartą susimąstė apie mirtį. Kadaise, vaikystėje, kai jai buvo penkeri septyneri, ji juokdavosi kartu su prosenele, kai, atvykusi į svečius, kaimo sodyboje, kuri buvo ir visų aplinkinių kaimų vaikų mokykla, o prosenelė – mokytoja, buvo statoma prie staktos ir prosenelė juokaudavo:

– Na, parodyk, kokio dydžio dabar esi, kokio tau karstelio dabar reikėtų? – ir juodvi kvatodavosi.

Sofija labai sirgo jau nuo dvejų metų, jai buvo įtartas net kraujo vėžys, laimei, paaiškėjo, kad tai buvo tik užsitęsusio plaučių uždegimo komplikacijos. Dėl tų komplikacijų atsirado širdies ritmo sutrikimai, ir jai tekdavo gulėti ligoninėse. Kartą, Sofija vis prisimena tą gulėjimą ligoninėse, pakėlė savo lovos čiužinio kampą ir apsidžiaugė, radusi kito vaiko paliktas knygutes – bus ką paskaityti. O šalia palatoje buvo įsitaisiusi privilegijuota mama su vaiku, kuri ją pažinojo, nes gyveno šalimai stovinčiame name, bet šis faktas Sofijai nė kiek nepadėjo. Jeigu būtų įmaniusi, privilegijuotoji būtų didžiulę palatą pasisavinusi sau ir savo vaikui, o kiekvieną kitą vaiką išmetusi pro duris. Ši „supermamytė“ pradėjo gąsdinti mažąją, kad ateis gydytojas su baisia adata ir padarys jai kažką blogo. Iki šiol Sofijai neišblėsta tos privilegijuotos mamos vaizdas, jai buvo viso labo ketveri, jos mamos šalia nebuvo, ir ji jautėsi visiškai bejėgė sirgdama, todėl tos rastos knygos, paliktos kito sergančio vaiko toje palatoje, ją labai pradžiugino. Ji sėdėdavo prie lango ir laukdavo, kol ateis jos aplankyti mama. O pati džiaugsmingiausia diena būdavo, kai mama prisistatydavo neįprastai anksti, iš pat ryto, ir pranešdavo, kad šiandien iš ligoninės išrašys ir mažoji Sofi vėl galės lakstyti kartu su vaikais po kiemą, sėdėti prie didelio svetainės stalo ir žiūrėdama pro langą svajoti. Kartais ligoninėse pasirodydavo jos močiutė, su lauktuvėmis, tad visi vaikai tiesiog verždavosi prie jos, kaip kad daro našlaičiai iš vaikų namų. Visiems reikėjo meilės, ir tada Sofijai sukildavo savininkės jausmas – ji prisimena, kaip puldavo aiškinti: nelįskite prie jos, čia m a n o močiutė. Būtent žodžiai m a n o ir k o d ė l. Šie žodžiai buvo esminiai Sofijos pasaulio suvokimui. Sako, vaikus skirsto į grupes pagal užduodamus klausimus – aš, mano, kodėl?, kas čia? – tai pagrindiniai, esminiai būties klausimai.

Prosenelė ją, Sofiją, vasaromis, per atostogas, kai nereikėdavo mokytojauti, pasiimdavo į mokyklą-namus, kadangi vienoje namo pusėje buvo klasė su dideliais langais, mediniais suolais, lenta, o kitoje – gyvenamosios patalpos. Nors Sofija daug sirgo, tačiau vaikystėje mirtis jai nebuvo baisi – ji juokdavosi. O prosenelė pasakojo, kaip kartą, kai mirė vaikas, kiti kaimo vaikai apsidžiaugė, kad jiems liks jo daiktai. Tas pasakojimas Sofijai buvo nesuprantamas. Sofija buvo gaila to vaiko. Nes visiems reikia meilės. Ir nieko kito. Pati Sofija vaikystėje nebijojo mirties, kaip toje pasakoje „Nieko nebijau“, kurios herojus nieko nebijo, todėl įveikia visas kliūtis. Ji buvo šiek tiek panaši, bebaimė. Kai draugė Gytė vaikystėje nutempė ją į kažkokius kosmonautų atrakcionus, Sofija tik kvatojosi. O tai buvo tokia uždara dėžė. Absoliuti tamsa. Jas ir kitus vaikus pririšo ir vartė aukštyn kojom. Kai viskas užsibaigė ir jos išėjo į dienos šviesą, Sofija nustebusi ir pasibaisėjusi žvelgė į pageltusią iš blogumo Gytę, kitas vaikas irgi atrodė lyg miręs, na, o jai buvo tik labai linksma. Po to kosmonautų bandymo jos papuolė į kreivų veidrodžių karalystę – atrodė išstypusios, atrodė storos ir visaip kitaip iškraipytos… Išėjusios iš kreivų veidrodžių karalystės, su palengvėjimu atsiduso ir pasižiūrėjo viena į kitą. Taip – dabar jų akys nemeluoja. Jos yra tokios, kokios yra. Mažutė kaštonplaukė juodų migdolų akimis, ilgais „rolkomis“ garbanotais plaukais Sofija ir taip pat ilgais, tačiau lygiais kaštoniniais plaukais didelėmis žaliomis akimis išstypusi Gytė. Kažkokia moteris kartą Sofijai buvo sakiusi, kad žmonės meluoja, o veidrodžiai – ne. Bet šį kartą melavo kreivi veidrodžiai, o jų akys sakė teisybę. Daug vėliau Gytė iš tiesų apsilankys kosminėje stotyje, kur jai teks patirti nesvarumo būklę, na, o Sofija, nusivedusi savo jaunesnę pusseserę į linksmuosius kalniukus, visai nebesijaus tokia laiminga kaip vaikystėje. Jos su Gyte kūrė savo kalbą, žodžius, kuriuos suprastų tik jos, visame pasaulyje susikalbėtų tik jos, sukūrė ištisą žodynėlį ir juo niekada nepasinaudojo. Gytė vieną dieną parodė tą žodynėlį Hemiui ir Nėjui. Jos tais metais sėdėjo viename suole, o jie sėdėjo prieš. Hemis ir Nėjus vienas kitą vadino seniais, na, seni, kreipdavosi vienas į kitą, jie, matyt, dievino Hemingvėjų. Hemis buvo baisiai nustebęs. Taip, kalba. Kokia kalba? Beveik užkopusios į Babelio bokštą, jos buvo priverstos grįžti. Joms tiesiog nereikėjo tos jų slaptosios kalbos. Gytė bijojo ne tik senatvės, bet ir mirties. Jai buvo keista, ji niekaip negalėjo suvokti, kad viena moteris mirė gatvėje, ir vis pasakojo apie tą įvykį Sofijai. Joms buvo baisu, bet jaunystė stipriau už baimę.

Sofija tai stovėjo prie lango žvelgdama į vakaro saulėje skendinčius Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios bokštus, tai paeidavo į savo kambario gilumą, paimdavo, pavartydavo kokią knygą, bet ir vėl ją padėdavo, nes niekas jos netraukė, net ir kompiuteris. Ji girdėjo, kaip tyliai atsiveria ir užsiveria laukujos durys. Tai mama išlydėjo greitosios pagalbos gydytojus. Dabar jie taip ir gyvena. Pirmas iš mokyklos grįžusios Sofijos klausimas visada toks: ar šiandien greitoji jau buvo? Ji matė, kaip kenčia senelis, kaip jis vis mažiau ir mažiau gali judėti, kaip nyksta tiesiog akyse. Viską Sofijai išduodavo senelio akys, nes jose įsigalėjo baimė. Suvokimas, kad mirs.

Sofija, pamiršusi visus katalikiškus aiškinimus, kaip tikras mokslo žmogus negalėjo suvokti – kaip ir kodėl taip yra? Čia ir dabar aš esu, ir štai staiga manęs nebėra. Tai kur dingsta žmogaus esybė? Tas tapatumas su kūnu, kūnu, kuris nešioja sielą. Su šia nežinomybe atkeliavo nerimas, o paskui jį ir baimė. Baimė – vienas blogiausių žmogaus jausmų. Ji suparalyžiuoja dvasią. Tik kartą, kai ji, dar visai vaikas, vos neįkrito į duobę, tikrai išsigando, bet, kai pasakė, kas vos neįvyko, baimę išvydo ir senelio akyse. Suvokimas, kad senelis dėl jos išsigando, liko iki šiol. Baimė – baimė likti vienai namuose, baimė, kad tave ištiks visos pasaulio bėdos, baimė, kad atsitiks kažkas bloga.

Kažkas tyliai priėjo prie jos durų.

– Sofi, eik vakarienės – seneliui jau geriau, šįkart ne taip pavojinga, tad į ligoninę nevežėme. Palauksime operacijos… – kimiu balsu ištarė mama ir sutrikusi nutilo. Dukters figūrėlė siuntė aiškius sielvarto, pagalbos signalus. Sofi neatsisuko, tik vos girdimai ištarė:

– Aš einu pas jį.

Sofija perbraukė šukomis per plaukus, pasitaisė užsirietusią palaidinės apykaklę, žvilgterėjo į veidrodį ir nedrąsiai žengė senelio kambario link. Priėjusi prie jo lovos tyliai sušnabždėjo:

– Tai aš, ar galiu pabūti?

Senelis tik linktelėjo galvą. Sofija atsargiai prie jo prisėdo, paėmė už rankos ir pasilenkusi ją pabučiavo.

Viskas prasidėjo nuo to rašinių konkurso, kurį Sofija laimėjo, ir tada klasės lyderis sugalvojo tokį žaidimą – jis paskelbė visišką jos ignoravimą. Prie jos negalima liestis, su ja negalima šnekėtis, tuo labiau draugauti. O jeigu prisiliesi – pats būsi smirdžius. Atrodė, kad iš tiesų ją užgriuvo visos pasaulio nelaimės.

Sofija atsisėdo prie didžiojo svetainės stalo ir užsižiūrėjo į porcelianinę mergaitės statulėlę. Kaštonplaukė, rudomis akimis, galvą šiek tiek pakėlusi, žvilgsnį nukreipusi aukštyn, tartum klausytųsi ko, tarytum stebėtųsi, gal ji tiesiog žiūri į dangų, į žvaigždes? Graži, lyg grafaitė bestovinti mergina ilga gėlėta suknele, atidengtais pečiais. Sofijos mama užtiko tą skulptūrėlę „blusų turguje“.

– Žiūrėk, tada kalbėjo mama, – ji kažkuo į tave panaši, ji kaip tik tau, – ir nupirko jai tą be galo gražią statulėlę. Dabar ji stovi ant ąžuolinio stalo, prie kurio atsisėdusi jauti gerą energiją, lyg būtum visatos centre, prie kurio taip lengva ruošti pamokas. Kodėl? Kodėl taip? Sofija verkė. Jautėsi lyg po didžiausios ligos, temperatūra buvo pakilusi, tačiau jokių kitų peršalimo ar viruso požymių nebuvo. Mama jai leido nelankyti mokyklos savaitę. Sofija klaidžiojo po butą nieko negalėdama veikti. Ji prastai jautėsi. Užvaldė prisiminimai, o galva buvo tuščia. Jos su Klara mėgo važinėtis dviračiais po miesto centrą – visi berniukai susižavėję žiūrėdavo į jas. Visi nuo jos dabar nusisuko. Net ir Klara, nes bijojo neįtikti „vierchui“, bet Sofija jautė ir konkurenciją: nors buvo dar paauglė, bjaurusis ančiukas, kaip juos vadina, tačiau simpatiška, o dabar dar ir į lyderes neva panorėjusi. Negana to, merginos mokykloje pradėjo agresyvią veiklą. Jie visi rinkdavosi kieme, netoli mokyklos, kurį vadindavo „prie ąžuolo“ ir rūkydavo. Kartą jos pasikvietė mergaitę, kuri niekaip nesuprato matematikos uždavinių, ir visaip ją išjuokė. Sofija, viską permąsčiusi, eidama po kelių dienų iš mokyklos pašaukė tą mergaitę ir tarė: aš noriu atsiprašyti. Ji prisimena jos žalias akis, nežinia, ką ji galvojo. Toks pat likimas laukė ir Sofijos. Prie Cvirkos paminklo rinkosi įvairiausios grupės, vieną kartą ir Sofija buvo ten nutempta, o jos kojinės akis buvo nubėgusi, ji jautėsi nesmagiai, tarsi visi tik ir žiūrėtų į tą nubėgusią akį. Jai buvo gėda, tiesą pasakius, – ir nuobodu. Kitą dieną jos visos labai meiliai pradėjo kviesti ją į vienos mergaitės namus, prie to paties Cvirkos paminklo. Sofija nuėjo. O tada jos visos išsakė jai, kaip labai jos nekenčiančios, spyrė jai ir išvarė. Ji liko viena. Autsaiderė ne savo noru.

Sofija seniai žavėjosi šunimis, ir žmonės su šunimis jai atrodė šaunūs. Ji jau seniai apie tai kalbėjo mamai. Be to, per radiją ji buvo girdėjusi, kad šunys turi gydomųjų savybių, ir netiesa, kai piktos tetulės piktai rėkia, kad tai – gryna nesąmonė. Tos tetulės – kaip juodoji skylė, kartais atrodydavo, kad prarytų viską. Vieną vakarą mama ilgai žiūrėjo į Sofiją, stovinčią prie lango, ir iš jos nugaros, kuri, atrodė, kalbėjo be žodžių, suprato, kad reikia kažko imtis. Kaip padėti? Pati nuo ryto iki vakaro prasmegusi darbuose… Nusprendė įsigyti šunį. Žmogus turi turėti draugą, galės juo rūpintis. Ji pradėjo naršyti po internetą, bet sunku nebuvo – jau seniai jos socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje tarp visokiausių draugų buvo ir gyvūnų globos draugijų. Praėjo savaitė kita – pamestų, pasiklydusių, išvarytų ar išmestų suaugusių šunų daug, bet ji baiminosi. Juk tai būtų pirmasis jų šuo. Jokios patirties. Štai, jei pačios užsiaugintų, tai ir nebijotų jo. Ir dar mama ieškojo, kad šuniukas iš pirmo žvilgsnio patrauktų širdį, kad iš pirmo žvilgsnio jos jį pamiltų. O apie veisles mama nė negalvojo, tai visai nebuvo svarbu, kaip jai atrodė. Kiekvieną rytą, prieš pradėdama darbus, ji pirmiausia peržiūrėdavo gyvūnų globos draugijų pranešimus. Pagaliau – vienas iš skubių skelbimų. Pusantro mėnesio mažylei reikia namų, skubiai, laikinai paimta geros moters, bet tik savaitei… Mama ilgai žiūrėjo į nuotrauką. Storulė, kudliukė, lyg kamuolėlis. Gal aviganio jauniklis? Panašų turėjo kaimynai. Bet kad akys ne tokios. Siauros, įkypos. Su nulėpusiomis ausimis ir storomis priekinėmis letenomis mažoji atrodė juokinga, bet labai miela. Kas per šuniukas? Ir kaip sulaukti, kol Sofija grįš iš mokyklos? Reikia, kad ji pažiūrėtų, ar jai patiks, ar ji pamils? Juk tai bus jos šuniukas.

– Sofi, – sulaukusi popietės paskambino mama. – Viena iš gyvūnų globos draugijų įdėjo pusantro mėnesio šuniuko nuotrauką. Juodas, su didele pūkuota uodega baltu galu, balta apykakle ir baltomis letenomis. Toks juodas baltai pasipuošęs sapnų šuniukas, kaip tu ir rašei savo apsakyme.

Sofija atsidariusi paskyrą apžiūrėjo nuotrauką. Atrodo labai jau išdykusi. Ji tiek buvo nusiminusi, kad pasiimti tą šunytę ją paskatino tik prierašas prie nuotraukos – tu gali dovanoti laimingą vaikystę pusantro mėnesio šuniukui, kuris buvo pasmerktas užmigdyti. Būtent faktas, kad ji gali padaryti kažką gera, nes jai buvo labai gaila vaikų namuose paliktų vaikų. Nors tai nebuvo, aišku gi, vaikas, bet šunys ir kiti gyvūnai labai panašūs iš elgesio į vaikus, nes jų protas yra lyg dvejų metų kūdikio.

Iš pradžių savanorė Andželika, globojusi juokingąją mažylę, neskubėjo joms dovanoti šuniuko. Dar pagalvokite, pamąstykite. Bet Sofija apsisprendė, kad tikrai nori jos, ir, sklaidydama lyg debesis mamos dvejones, liepė dar kartą skambinti Andželikai ir tartis, kad jos atvažiuos pasiimti jos. Kai mama kitą dieną vėl jai paskambino ir dar paaiškino, kodėl nori mažo šuniuko, o ne užauginto, Andželika sutiko. O gal ji tik norėjo įsitikinti, kad dovanojamas šuniukas tikrai reikalingas?

– Aš net bijau, – tarė mama, – gal mes jai nepatiksim?

– Ne, – atsakė Andželika, – mažiems šuniukams visi patinka.

Jau kitą pavakarę jos su mama važiavo į Justiniškių rajoną pas Andželiką, gyvūnų draugijos savanorę, pasiimti šuniuko. Sofija vis dar sirguliavo, buvo išbalusi. Apskritai Sofija išsiskyrė iš kitų paauglių. Ji buvo tamsiaplaukė, plaukus kirpo karė, su karčiukais ir, kaip kartą jai pasakė vienas berniukas, kuris gerai tapė, buvo kažkokia paslaptinga. Kuo darėsi vyresnė, tuo mažiau ją domino bendraamžių paistalai. Mėgo skaityti knygas. Knygos jai buvo antras pasaulis, galimybė įgyti patirties, kurios šiame gyvenime, savo viename gyvenime, niekada neįgysi. Sofijai patiko viskas, kas jai atrodė gražu. Domėjosi madomis, piešė modelių eskizus, juokingus žydrus begemotus su rožiniais kaspinais, domėjosi spalvų derinimu – jai labai patiko rytietiškas, netikėtas. Viena iš Sofijos močiučių buvo siuvėja ir kartais jai pasiūdavo kokį rūbelį iš madų žurnalo ar nusižiūrėto modelio internete. Sofija apgailestavo, kad pati nemoka siūti, nes jos draugė Gytė, kuri jau buvo modelis ir pati bandė kurti rūbus, už Sofiją ketveriais metais vyresnė, galėdavo sau kokį drabužį, pirktą, pavyzdžiui, iš „blusų turgaus“, pasitaisyti, arba pasisiūti, ir toks gebėjimas Sofijai šiame skurdo pasaulyje atrodė labai didelė vertybė. Gytė gražiai piešė. Ji buvo kilusi iš Kauno ir palaikė ypatingą ryšį su savo senele, labai išsilavinusia ir aristokratiškos prigimties moterimi. Jų namas Kaune buvo pilnas senovinių indų, įvairių servizų ir knygų, atkeliavusių dar iš Smetonos laikų. Kai ką Gytės tėvai atidavė muziejams, bet gailėjosi, kad tie daiktai taip ir guli ten užkišti fonduose.

Justiniškių rajone sutartoje vietoje prie parduotuvės jos laukė Andželikos. Netoliese ant suoliuko sėdėjo moteris, be batų, basa, su kažkokiu vyru. Ji, matyt, buvo likusi be pinigų, gal išmesta iš darbo. Buvo nejauku. Štai pagaliau pasirodė ir šviesiaplaukė Andželika su jaunuoliu.

– Nuvesim jus pažiūrėti šuniuko.

Sofijai Justiniškių rajonas atrodė baugus. Tą dieną ji vilkėjo suknelę be petnešėlių. Nuogi pečiai staiga pasijusdavo tikrai nuogi. Tai dėl baimės, dėl nesaugumo. Tie pilki naujų rajonų betonai jai kėlė šiurpą, juose tvyrojo skurdas ir nebuvo jokio grožio. Priartėjus prie namo, kuriame pensininkė moteris buvo priglaudusi šunytę ir pamačius ją skuodinėjančią po pievelę iš vieno kampo į kitą ir besibūriuojančius bei besidžiaugiančius ja gyventojus, Sofijos baimė dingo. Namo po darbų grįžo gyventojai, prie moters su šuniuku priėjo kažkokia mergaitė, visi stabtelėdavo prie šunytės ir džiaugėsi nauja gyvybe. Šunytė skuodinėjo nuo vieno prie kito. Viskas savo vietose, viskas gerai, baimė staiga dingo. Pensininkė moteris išaiškino, kokių blogų įpročių turi šuniukas. Graužia laidus. Gal čia koks niufaudlendas, kokia čia veislė, – plepėjo visos sustojusios ratu. Andželika liepė Sofijai paimti šunytę ant rankų. Ji buvo tokia mažytė meškė. Baimindamasi, sutrikusi, Sofija paėmė šunytę ant rankų, ir, o siaube, mažoji besikuisdama patraukė jos be petnešėlių suknelę ir visiems pademonstravo jos liemenuką. Tai buvo pirmasis šunytės krikštas Sofijai. Tada Sofijos mama ją perėmė ant rankų, akylai pažiūrėjo į snukutį ir pabučiavo. Moteriškė, globojusi ją tas dienas, kai mažoji buvo atimta iš „Grindos“, įdavė joms rožinį kamuoliuką, kuris buvo jai nupirktas, spalvotą virvę, jogurto indelį ir dar paką sauso maisto. Ir atsisveikino. Andželika su jaunuoliu palydėjo jas iki parduotuvės ir parodė, iš kurios stotelės reikia važiuoti į miestą. Sofijos mama pagalvojo, kad jaunuolis gal Andželikos sūnus, bet paaiškėjo, kad ne – jis irgi savanoris darbuotojas. Andželika juokavo, kad šuniukas žaislinis, tik pasidėt tokią ant sofos ir laikyt vietoj žaislo. Taip, pamanė Sofija, visiems mieli maži padarėliai. Sofija užėjo į parduotuvę nupirkti maisto.

– Na, ir ilgai buvai, – nusistebėjo mama, – šunytė pradėjo be tavęs verkti. Taip radosi ryšys. Tarp jos ir, kaip vėliau paaiškėjo, Karelijos laikos, iš lokinio šuns.

– Reikėjo vis dėlto Andželikai duoti nors kiek pinigų, bent simboliškai, – susimąsčiusi ištarė mama ir liūdnai pridūrė: –.Ir kodėl aš nesusipratau… Dėl to Sofijai liko nemalonus jausmas.

Mažas šuniukas iš tiesų lyg vaikas. Po tokios ilgos kelionės ir dar autobusu, mažylė, paguldyta ant raudonos Sofijos sofos, staiga išsitiesė kaip koks rankšluostėlis ir nerodė jokių gyvybės ženklų. Visos, ir močiutė, kuri joms atidarė duris, išsigando ir nežinojo, ką daryti – ji gulėjo kaip paralyžiuota. Bet, kaip vėliau išsiaiškino, taip maži šuniukai užmiega. Paskui atsigavo ir pradėjo aiškėti šunytės charakteris. Nuėjusi į vonią pradėjo barškinti dubenis ir šepečius. „Na, atrodo, bus tikra šeimininkė“,– pratarė Sofija mamai. Galiausiai nuilsusi mažoji „nusmigo“ ant antklodės, nes užsiropšti ant sofos, kad ir kaip stengėsi, ji dar nepajėgė. Sofija atsikėlusi paguldė šunytę šalia savęs. Ir „tavo sofa tapo mano sofa“, kaip Vilijos dainoje. Iš tikrųjų, kaip kvaila dėl tokių dalykų jaudintis, – staiga suvokė Sofija, reikia kovoti, o ne jaudintis, – ir kodėl nė vienas suaugęs žmogus jai to nepaaiškino? Visos baimės pasitraukė. Šalia kvėpavo Niuta, ištiesusi savo baltas letenytes.

Pašėlusi Niuta nuo pat ryto zujo iš vieno kambario į kitą. Visur sysiavo. Išvesti į lauką jos nebuvo galima, nes nepaskiepyta. Močiutė baisiausiai burnojo ant išdykėlės Niutos – kokia čia „parazitka“ dabar atsirado jų namuose. Atrodė, kad Niuta specialiai reikalus daro būtent prie močiutės kambario durų ir nė lašelio nesijaudina dėl jos pikto bambėjimo, tik zuja vėl į kitą kambarį.

– Kaip gerai, – kalbėjo mama. – Dabar pas mus gyvybės su kaupu, ji užaugs ir bus gera draugė mums visiems, ne tik Sofijai, – ramino įsiaudrinusią močiutę.– O kol kas mes su Sofi, manau, susitvarkysime.

Tas nelietuviškas „Sofi“ taip ir užsiliko nuo Ženevos laikų, kur anksčiau gyveno Sofijos tėvai ir kur ji gimė. Sofi buvo per pusę prancūzė, nors iš tikrųjų jos tėvas buvo vengrų kilmės. Jis atvažiavo dėstyti prancūzų kalbos į Vilnių, mama buvo studentė, jis ja susidomėjo. Mama puikiai mokėjo pademonstruoti savo intelektą, ji domėjosi klasikine muzika, ir, be abejonės, pokalbio metu sugebėdavo tai parodyti. Jos rafinuotas gebėjimas parodyti savo žinias ir pareikšti savo nuomonę darydavo įspūdį tėvui. Sofijos mamai puikiai sekėsi kalbos, mokslai, kas irgi žavėjo jos tėvą, gimusį po Skorpiono ženklu. Kadangi jis buvo intelektualas, be to, rašė poeziją, tokią, kuri visus žavėjo, visos universiteto merginos bandė su juo susipažinti ir užmegzti intelektualius pokalbius. Jis buvo savotiška žvaigždė ir tai jos mamą traukė. Ir mama tada tarė sau, nes buvo be galo laiminga įstojusi mokytis žurnalistikos, kad jos juokas, linksmumas, gera nuotaika nugalės visų merginų intelektines kalbas. Taip ir buvo. Ji juokdavosi, šypsodavosi, lengvai flirtuodavo. Kol vieną dieną per prancūzų kalbos paskaitą sulaukė kvietimo į koncertą – jai buvo perduotas raštelis: „Gerbiamoji, ar nesutiktumėte su manimi nueiti į koncertą?“. Tai buvo jų pirmas ir ne paskutinis pasimatymas, į koncertą ji nuėjo dėvėdama rožinę vilnonę trumpą suknelę ir smėlio spalvos aukštakulnius. Ji visada rengėsi klasikiniu, elegantišku stiliumi. Iki šiol mama negali užmiršti mėlyno hiacinto, pirmosios gėlės, padovanotos vyro, nors iš tikrųjų pirmosios jai dovanotos gėlės buvo paauglystės draugo Ričardo kažkieno sode nulaužtos alyvos, kurias jis perdavė per mamos pusbrolį. Kaip mama Sofijai pasakojo, ilgai žiūrėdama į krištolinę vazą su pamerktomis alyvomis ji, dvylikos metų mergaitė, mintyse vis kartojo: pirmosios gėlės – alyvos, pirmosios gėlės… Na, o mėlynasis hiacintas asocijavosi su intelektiniu gyvenimu ir Elioto hiacintų mergele. Kartą Sofija skaitė Elioto knygą, laimei, ten buvo galybė asociacijų paaiškinimų, kas labai praturtino Sofijos žinias. Tėvo stažuotei pasibaigus jie persikėlė į Ženevą, kur susituokė ir kur po poros metų gimė Sofija. Mama įstojo į doktorantūrą. Tėvas taip pat. Tada pradėjo kilti pirmi nesutarimai, o dar po kelerių metų – neištikimybės. Tėvo doktorantūra žlugo, liko tik poezija, pasisėdėjimai poetų būreliuose su vynu ir panašiai. Mama ištisas dienas praleisdavo viena su mažąja Sofija. Jautėsi apleista. Todėl, eilinį kartą tėvui įsimylėjus, ji tiesiog pasiėmė Sofiją ir grįžo pas tėvus.

Grįžtančias iš Šveicarijos, jas oro uoste pasitiko Sofijos mamos tėvas. Apkabinęs ir išbučiavęs dukrą, jis staiga paėmė Sofiją ant rankų ir aukštai iškėlė:

– Kokia graži, kokia graži!– O pamatęs į jos garbanotus plaukus įsivėlusią boružę, švelniai paklausė:

– Ar žinai, kokią maldelę reikia sakyti boružei, kad skristų į dangų pas savo vaikus?

Sofija nusijuokė.

– Niekada nieko nebijok, Sofi, nes aš tave myliu, – beveik pašnibždom ištarė jis. Tarsi įžadą būtų joms davęs. Niekada jo neatsižadėjo. Net būdama pirmokė Sofija suprato, kaip labai senelis stengiasi jai atstoti tėvą. Kai vaikai išsišniukštinėjo, kad Sofija neturi tėčio, ėmė ją tiesiog terorizuoti bet kur ir bet kokia proga pravardžiuodami betėte. Tai sužinojęs, senelis iki švytėjimo išsiblizgino savo automobilį ir kiekvieną dieną laukdavo jos po pamokų prie paradinių mokyklos durų ir pats išsipuošęs, o buvo išvaizdus – juodbruvas, elegantiškas, aukštas vyras. Jis pagarbiai atidarydavo dureles ir, įsisodinęs savo mažąjį angelą, veždavosi kur į kavinę gerti arbatos su sausainiais ar pieno kokteilio su ledais, o jei pasitaikydavo puikus oras, jiedu dar užsukdavo į Sereikiškių parką ir ilgai vaikštinėdavo šnekučiuodamiesi apie šį bei tą, bet senelis niekada neužmiršdavo pasitikrinti, kokia gi klostosi situacija mokykloje. Blizgantis automobilis, durelių atidarymas mažam vaikui, pagarbus įsodinimas – viskas vaikams darė didelį įspūdį. Po truputį Sofijos „betėtiškumas“ jiems darėsi nebereikšmingas, nebevertas dėmesio ir jie tiesiog užmiršo ją pravardžiuoti. Tąkart septynmetę Sofiją gelbėjo senelis, bet kiek vėliau ir pačiai teko pasukti galvą, kai nei iš šio, nei iš to kuriai kiemo mergaitei kildavo mintis išvaryti Sofiją iš draugų rato. Sofija gelbėdavosi kaip išmanydavo – kartą išsinešė planšetinį kompiuterį, kurį jai padovanojo, tokius tikrai ne visi turėjo, ir kaip tarytum laiminti amerikietė prieš indėnus, berodanti įvairiausias civilizacijos įdomybes, buvo sugrąžinta į draugus. Bet kai Sofijai suėjo dvylika, ji suprato, kad tokia „draugystė“ su kiemo vaikais – beviltiškas reikalas, ir nustojo jais domėtis.

Su Niuta Sofija pasijuto stipri. Jos širdis vėl atsivėrė ir skleidė šviesą. Niuta buvo muzikali –ištisai grojo balkone pakabintu bambukiniu vėjo varpu, deja, ji buvo ir intelektuali – ištisai graužė knygas, todėl reikėjo jas užkelti kuo aukščiau, kad jų nebūtų apatinėse lentynose, be to, mėgo techniką ir graužė laidus, todėl Sofijai grėsė nuolatinis pavojus likti be nešiojamojo kompiuterio. Netrukus atėjo diena, kai, išėjusi iš vonios, Sofija tiesiog apstulbo – sugraužtas jos naujas išmanusis telefonas, kuriuo ji taip mėgavosi, nes jai atrodė labai reprezentatyvu tokį laikyti rankose. Nors tetulė Lola aiškino: kam tiems vaikams reikia išmaniųjų telefonų, čia juk prestižo reikalas, net man jo nereikia, aiškino ji, o ji buvo dėstytoja, ir netrukus tokį pat įsigijo. „Ji pavydi“, – tepasakė Sofija. Sofijos telefonas buvo juodas, „Nokia“, ji norėjo balto, bet balto niekaip negalėjo atvežti, jai patiko tas didelis ekranas, nors telefonas nebuvo iš brangiausiųjų, bet jai patiko dizainas ir užsklandos, ji surado kojas, mažos merginos, prie žydro baseino. Mama jį jai paėmė išsimokėtinai. Ir štai! Jo nebėra. Namuose karaliauja Niuta. Sofija dar ilgai negalėjo atsitokėti. Be to, Niuta buvo dar ir moteriškutė! Ji pradėjo konkuruoti su Sofija. Vieną dieną Sofija rado nugraužtą šilkinio juodo sarafanėlio petnešą, dar Niuta graužė batus, ir būtinai gražesnius, ir, pageidautina, naujus! Tik pamačiusi kokią šilkinę naują Sofijos palaidinę, puldavo su džiaugsmu norėdama tą šilką sutaršyti. O kartą Sofija pasigedo savo auksinio žiedelio. Pradėjo jo visur ieškoti. Staiga jai dingtelėjo mintis pažiūrėti į Niutos guolį. Ogi žiūri, – Niuta jos auksinį žiedelį pačiupusi iš vonios ir saugiai prie savęs pasidėjusi. Neblogai, juokėsi sau Sofija, kokiam kaime ji turbūt „susiprivatintų“ ne tik kaimynų vištas. Taip Sofija ir pragyveno visą vasarą su ja. Buvo be galo karšta, o Niuta vis dūkdavo, trukdydavo jai skaityti knygas, kol, iškritusi iš koto, galiausiai užmigdavo ir leisdavo Sofijai pailsėti, ir Sofija klausydavosi jos alsavimo ir mažo cerberiuko suurzgimo, jei koks kaimynas jai pasirodydavo per triukšmingas, ir rožiniuose marškiniuose skaitydavo knygą.

Pagrindinė problema dabar buvo išsiaiškinti, kokios gi Niuta veislės. Kai jos su mama nusivedė Niutą skiepyti, veterinarijos klinikoje gydytoja pareiškė, kad nežinia, kokios ji veislės, bet taip atrodo amerikietiškos akitos jaunikliai. Stovėdama prie klinikos ir laikydama Niutą ant rankų Sofija sulaukė labai teigiamų aplinkinių emocijų. Niuta buvo be galo gražus šuniukas. Kaip meškė visa, vešli, žvilganti. Prie Sofijos priėjo porelė – mergina su vaikinu – ir paklausė laimės kibirkštėlėmis švytinčiomis akimis: „Čia akitos mažylė?“ „Nežinau, – atsakė Sofija. – Paėmėm iš gyvūnų globos draugijos“. „Atrodo visiškai kaip akita“, – toliau šnekėjo jaunuoliai ir norėjo ją paglostyti. Niuta suurzgė. Taip mažylė parodė joje glūdinčią šunišką akitišką prigimtį. Visi spėliojo, kokios Niuta veislės: niufaudlendas ar vokiečių aviganis? Nors daugumai atrodė, kad akita.

O mažoji toliau siaubė namus, ištisai dūko, kapstė iš vazonų gėles, sugraužė akinius nuo saulės, graužė sienas ir visa kita, kas tik pakliūdavo jai pakeliui. Vieną rytą Sofija išsigandusi net spiegė, nes rado savo lovoje pabertus visus močiutės vaistus, o Niuta balkone grojo sau bambukiniais vėjo varpeliais, kandžiojosi, lojo, viskuo domėjosi, pykosi ir žaidė su namų senbuviu katinu. Kol buvo tokio didumo kaip ir katinas, ji tiesiog nekreipė į jį dėmesio, kad ir kaip jis varė ją iš namų savo šnypštimu, o kai jį greitai praaugo, tiesiog peršokdavo per įpykusį senbuvį, ir tiek. Sofijai buvo gaila senojo katino, bet galvodavo apie savo ir Niutos ryšį – kur ji dabar būtų, pas kokius šeimininkus, ar būtų juos radusi? Stebėdama Niutą, ji matė, jog mažoji elgiasi kaip moteris, tik šuns kailyje. Kambary stovėjo panašūs, bet nevienodi balti batai, kuriuos ji nusipirko „Batų kalne“, nepastebėjusi, kad pardavėja įdėjo panašius, bet skirtingus batus, specialiai palikti Niutos nuožiūrai.

Bus daugiau.

Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA

Kategorijos: Grožinė kūryba, Kūryba, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: