Planetą valdo ministrų taryba, kuriai vadovauja triumviratas, susidedantis iš gorilos, orangutango ir šimpanzės. Be šios vyriausybės, yra parlamentas, kurį sudaro treji rūmai: gorilų rūmai, orangutangų rūmai ir šimpanzių rūmai, ginantys saviškių interesus.
Gorilos tebeturi polinkį į valdžią ir kaip gana tolimoje epochoje, kai jos viešpatavo, remdamosi jėga, dabar sudaro galingiausią klasę. Jos nesideda prie minios, jų niekad neišvysi tarp demonstrantų, bet iš aukštybių valdo daugumą stambiųjų įmonių.
Apskritai, būdamos didelės nemokšos, instinktyviai nujaučia, kaip pritaikyti kieno nors žinias. Jos puikiai sugeba duoti bendrus nurodymus ir vadovauti kitoms beždžionėms. Jeigu koks specialistas padaro įdomų atradimą, pavyzdžiui, išranda šviečiantį vamzdelį ar naują kuro rūšį, beveik visada gorila apsiima jį panaudoti ir išspaudžia iš jo kiek galima daugiau pelno.
Nors ir nelabai protingos, jos kur kas klastingesnės už orangutangus. Naudodamosi pastarųjų puikybe, iš jų gauna viską, ko tik užsimano. Be to, gorilos yra medžiotojai, Tai tik jų privilegija.
Šalia gorilų, tikriau sakant, žemiau gorilų, nors jokios hierarchijos ir nėra, matome orangutangus bei šimpanzes. Orangutangų visai mažai, jie – oficialaus mokslo atstovai. Iš dalies tai teisybė, bet kai kurie dirba politikos, meno bei literatūros srityje. Visoms šios veiklos rūšims jie suteikia jiems būdingas savybes.
Pasipūtę, išpuikę, smulkmeniški, visai neoriginalūs ir nesavikritiški, atkakliai besilaikantys tradicijos, akli ir kurti bet kokiai naujovei, gerbiantys nuvalkiotus posakius ir paruoštas formuluotes, jie sudaro visų akademijų pagrindą. Būdami puikios atminties, išmoksta atmintinai ištisas knygas. Po to patys rašo knygas, pakartodami, ką yra perskaitę, ir taip susilaukia savo kolegų orangutangų pagarbos.
Juos niekina gorilos, besityčiojančios iš jų padlaižiavimo, bet ir naudojasi jais savo gudrybėms įgyvendinti. Beveik už kiekvieno orangutango yra gorila arba gorilų taryba, kuri iškelia jį ir duoda jam garbingą postą, pasistengia, kad gautų garbės vardą bei ordiną, dėl kurių jis kraustosi iš galvos, tačiau taip būna, kol jis patenkina globėjus. Priešingu atveju jie atleidžia jį iš darbo be jokio pasigailėjimo ir pakeičia kita tos pačios padermės beždžione.
Lieka dar šimpanzės. Jos, kaip atrodo, sudaro planetos inteligentiją. Visus garsiausius atradimus padarė šimpanzės. Bet pasitaiko išimčių. Šiaip ar taip, didesniąją dalį įdomių knygų įvairiausiais klausimais parašė jos. Matyt, jas buvo įkvėpusi gyvastinga ieškojimų dvasia.
Jau minėjau, kokius veikalus kurpia orangutangai. Tačiau blogiausia, kad jie leidžia ir panašius vadovėlius, platindami stambias klaidas tarp jaunų beždžionių.
Dar neseniai tie mokykliniai tekstai tvirtino, kad Sorora yra pasaulio centras, nors jau daug laiko net vidutinių gabumų beždžionė netiki tokiomis nesąmonėmis, ir taip atsitiko todėl, kad prieš kelis tūkstantmečius Sororoje gyveno beždžionė, vardu Aristasas, turėjusi nemažą autoritetą ir palaikiusi tokius tvirtinimus. Jos dogmas iki šiol kartoja orangutangai. Aristasas skelbė, jog tik beždžionės gali turėti sielą.
O gorilos knygas rašo retai. Tačiau kai parašo, jas galima pagirti jei ne už turinį, tai bent už apipavidalinimą. Jose pateikta daug dokumentų, ir kiekvieną skyrių rašo specialistas. Be to, nemažai diagramų, lentelių, skaičių ir puikių fotografijų.
***
Tarkime, kad senų senovėje Sororos planetoje gyvavo civilizaciją, panaši į mūsiškę. Ar būtybės, neturinčios proto, ją būtų išlaikiusios pasikliaudamos vien pamėgdžiojimo galimybėmis?
Kas gi apibūdina civilizaciją? Ar ypatingas genijus? Ne, kasdienybė… Neužmirškime ir dvasinės kultūros. Tarkime, kad ją sudaro menas ir, svarbiausia, literatūra. Argi pastaroji tikrai neprieinama mūsų žmogbeždžionėms, jeigu manysime, kad jos sugeba sudėti žodžius?
O kas sudaro mūsų literatūrą? Šedevrai? Anaiptol. Bet kai pasirodo originali knyga, – o jų per šimtmetį būna tik viena ar dvi, – rašytojai ima ją pamėgdžioti, tai yra perrašo, ir tokiu būdu gauname šimtus tūkstančių kūrinių su daugmaž panašiais pavadinimais, pasakojančių visiškai apie tuos pačius dalykus įvairiausiomis tų pačių sakinių kombinacijomis. Beždžionės, pamėgdžiotojos iš prigimties, matyt, sugebėtų kurti tokią literatūrą.
Juk nebūtina, kad beždžionės suprastų, ką jos perrašinėja, kad iš vienos knygos sukurptų šimtus tūkstančių tomų. Be abejonės, joms to nereikia. Joms užtenka pakartoti išgirstus sakinius. Likusi literatūrinio darbo dalis yra grynai mechaninio pobūdžio.
Drąsiai rutuliodamas šias mintis, netrukau įsitikinti, kad gerai išdresuoti gyvūnai puikiausiai galėjo sukurti paveikslus bei skulptūras, kuriomis gėrėjausi sostinės muziejuose, ir apskritai pasidaryti žinovais visose žmonių meno srityse.
Iš pradžių apsvarstęs aukščiausias protinės veiklos formas, lengvai pritaikiau savo teoriją ir kitose srityse. Mūsų pramonė greit pasidavė mano analizei. Man tapo aišku, jog jai nereikia tikslingos iniciatyvos, kad ji galėtų vystytis. Jos pagrindas buvo darbininkai, nuolat atliekantys tuos pačius veiksmus, aukštesniuose sluoksniuose – tarnautojai, kurie tokiomis pat aplinkybėmis rašydavo vienodas ataskaitas ir ištardavo vienodus žodžius. Ir darbininkus, ir tarnautojus buvo galima pakeisti be jokio nuostolio. Reikėjo tik išugdyti tam tikrus sąlyginius refleksus.
Dar aukštesnėse administracijos sferose beždžioniavimas, man regis, visai nekelia abejonių. Kad mūsų sistema galėtų egzistuoti, gorilos gaus tik pamėgdžioti kelias pozas ir pasakyti kelias prakalbas, sukurptas pagal tą patį pavyzdį.
Taigi ėmiau naujaip žiūrėti į įvairiausias žmonių veiklos rūšis, jų vietoje vaizduodamasis beždžiones. Tokiu būdu vėl išvydau daugelį politinių susirinkimų, kuriuose dalyvavau kaip žurnalistas. Vėl prisiminiau banalias kalbas žmonių, iš kurių ėmiau interviu. Vėl nepaprastai aiškiai mačiau garsų procesą, kurį stebėjau prieš keletą metų.
Gynėjas buvo vienas iš advokatų kolegijos šulų. Bet kodėl jis man panėšėjo į išdidžią gorilą, beje, kaip ir kita įžymybė – prokuroras? Kodėl jų judesius bei pasisakymus lyginau su sąlyginiais refleksais, atsiradusiais dėl geros dresūros? Kodėl vaizduotėje teismo pirmininkas susiliejo su pasipūtėliu orangutangu, kuris mechaniškai trateno atmintinai išmoktus sakinius?
Tačiau kai prisiminiau finansų bei biznio pasaulį, prieš akis išvydau grynai beždžionišką reginį.
**********************
Ištraukos iš knygos: Bulis Pjeras (Boulle Pierre). Beždžionių planeta. Gerasis Leviatanas (Vilnius: Vyturys, 1992), p. 77–80 ir 106–109.
Parengė Dainius Razauskas
