L. Merkevičius. Keli pastebėjimai iš profesorės Laimos Bloznelytės-Plėšnienės teismo (74)

Laima Bloznelytė-Plėšnienė | sustabdyta youtube.com akimirka

Laima Bloznelytė-Plėšnienė | sustabdyta akimirka

Balandžio 20-ąją Vilniaus apylinkės teismas toliau nagrinėjo profesorei Laimai Bloznelytei-Plėšnienei iškeltą bylą už „mirusio atminimo paniekinimą“ ir „šmeižimą“.

Teismo posėdis priminė dar vieną veiksmą jau trečius metus besitęsiančiame liudytojų bauginimo ir visuomenės kvailinimo spektaklyje.

Posėdyje nuotoliniu būdu buvo apklausta Laimutė Stankūnaitė – viena iš šios bylos nukentėjusiųjų. Galvą ir kaklą skaromis apsimuturiavusi L. Stankūnaitė net nesiėmė kaip nors motyvuoti kaltinimų, pateiktų gydytojai kaltinamajame akte.

Pareiškusi, kad „visokios šlykštynės“ jos pačios nedominančios, gydytojos ji nepažįstanti, į kaltinamąjį aktą labai nesigilinusi, jai jį paskaitęs tėvas, daugmaž supratusi, apie ką jis ir jį palaikanti, pačių Rūtos Janutienės laidų, kuriose buvo kalbinta gydytoja L. Bloznelytė-Plėšnienė, ji iš viso nemačiusi, gal tik anonsą, ji apibendrino: visa tai esą nesvarbu, nes tikrąją žalą jai padarė tik du dalykai.

Pirmasis – gydytojos tvirtinimas, kad „jos vienintelė paskata buvo padėti mergaitei“. Kaip teigė L. Stankūnaitė, „net po įvykusio Aukščiausiojo Teismo sprendimo, ji [gydytoja] sako: ta mergaitė yra nukentėjusioji“. „Kas ir kada nuskriaudė vaiką ir kaip?“ – klausė teisme L. Stankūnaitė.

Antrasis – kad gydytoja veikė, tik „gavusi N. Venckienės leidimą kalbėti“. „Kokie santykiai ją sieja su Neringa Venckiene, kad reikėjo laukti, kol pasakys N. Venckienė?“ – klausinėjo L. Stankūnaitė. Ir pridūrė: „Šie du dalykai [padarė žalą]. O visa kita nesvarbu“.

Jei spektaklio sumanytojams, kurių mintis čia atvirai išdėstė L. Stankūnaitė („aš čia paskaitysiu, ką susirašiau, kad nepamirščiau“), iš tikro yra nesvarbu tai, dėl ko formaliai kaltinama gydytoja, tuomet atvirai pripažįstama, kad šios bylos tikslai yra kitokie. Tuos du esminiais įvardintus gydytojos „nusikaltimus“ galima suprasti tik taip: siekiama įbauginti drįstančius nepasiduoti visuomenės kvailinimui, kad skriaudos vaikui „išgalvotos“, ir įspėti, kad netgi kalbėjimas apie tai, jog mergaitė yra nukentėjusioji, gali būti prilyginamas šmeižtui padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą – ypač jei taip kalbės „garbingos profesijos atstovas“. Taip pat norima parodyti Neringą Venckienę kaip tikrąją nekaltų žmonių šmeižimo organizatorę, pasinaudojusią savais tikslais gydytojos L. Bloznelytės-Plėšnienės autoritetu. Nepavykus visuomenės įtikinti, kad profesines aukštumas pasiekusi gydytoja gali šiaip, be jokios priežasties, staiga rizikuoti viskuo ir imti skleisti išgalvojimus, visuomenei peršama versija, kad gydytojos veiksmai gali būti nulemti neišaiškintų santykių, siejančių ją su N. Venckiene.

Teisėjos paprašyta vis dėlto konkretizuoti žalą, kurią jai padarė gydytojos pasisakymas, L. Stankūnaitė ėmė vardinti savo gyvenimo užsienyje vargus, kuriuos esą sukėlė tokių žmonių, kaip L. Bloznelytė-Plėšnienė, „neatsakingi pasisakymai“: „gyvenimas nėra pilnavertiškas“, „kaip jūs manote, ar man lengva išeiti į gatvę?“, „kaip man susipažinti su žmogum? O jei jis sužinos?“, „užtenka įvesti į Google mano pavardę…“, „aš neturiu jokio socialinio gyvenimo“, „dėl nuolatinės apsaugos iki šiol negaliu bendrauti su šeima, o ką jau kalbėti apie draugus“.

Pasakodama apie savo iš tiesų nepavydėtiną gyvenimą, L. Stankūnaitė šiek tiek dėmesio skyrė ir dukrai, sugriaudama aptarnaujančios žiniasklaidos skleistas pasakas apie šiltus motinos ir dukros santykius, kurie, jos žodžiais iki šiol „nėra atstatyti“: „bijome, mus atpažins, neatpažins?“, „gyvenant su apsauga, po šiandien dienai man tenka atstatinėti santykius su dukra“, „lankomės pas psichologus“.

Ir dėl visos tos „didžiulės žalos“ esą kalta („didžiąja dalimi“) L. Bloznelytė-Plėšnienė, nes, būdama „garbingos profesijos atstovė“, daug žmonių savo pasisakymais įtikinusi, kad mergaitė buvo skriaudžiama.

Net jei visuomenei skleista versija – „L. Stankūnaitė su dukra išvyko gyventi į užsienį“ – yra tiesa, šie liudijimai nuskambėjo greičiau kaip kaltinimas tiems teisėjams, nusprendusiems, jog vaikui augti reikalingą harmoningą aplinką geriausiai užtikrins ir vaiko interesus geriausiai atitiks gyvenimas pagal apsaugos nuo nusikalstamo poveikio programą su asmeniu, prieš kurį jis davė parodymus.

Antra liudijusi žurnalistė Rūta Janutienė elgėsi ne kaip liudytoja teisme, o kaip tikra laidų vedėja savo studijoje. Demonstratyviai beveik nieko „neprisiminė“: nei kokioje televizijoj kada dirbo, nei kaip vadinosi laidos. Į prokurorės klausimus atsikirtinėjo klausimais: „Aš neatsakinėsiu į tokius klausimus, neprisimenu. Prokurore, kur jūs buvote prieš trejus metus, jei jums tai rūpėjo?“ Teisėjai teko ne kartą priminti, kad tai ji turinti atsakinėti, o ne kitiems uždavinėti klausimus, ir tramdyti salę, kuriai toks R. Janutienės elgesys akivaizdžiai patiko.

Teisėja D. Mickevičienė mėgino nukreipti liudijančią žurnalistę teisinga linkme ir pastebėjo: „Šiaip gydytojai nekalba apie savo pacientus – juk yra etika“. R. Janutienės tokia teisėjos pastaba neįtikino: „Bet jis netapo pacientu…“

Kai profesorė Laima Bloznelytė-Plėšnienė šiai liudytojai su susilpnėjusia atmintimi bandė priminti kai kurias aplinkybes („Mes kalbėjome daugiau kaip tris valandas, kalbėjome apie moralinę situaciją Lietuvoje…“), ją nutraukė nukentėjusiųjų advokatai ir pati teisėja: „Kur klausimas, čia ne klausimas, prašome užduoti klausimą!“

Vienintelis dalykas, kurį R. Janutienė „prisiminė“, buvo… melas. Esą ji niekada nėra turėjusi profesorės telefono numerio ir pati jai neskambinusi. Profesorė, matyt, nenorėdama vėl būti nutraukta, pamėgino klausti tiesiai: „Ar prisimenate, kad man skambinote… Ar skambinote man tik tą vieną kartą, ar ir daugiau, kai nekėliau ragelio?…“ Tačiau ir šį kartą ją nutraukė teisėja ir „nukentėjusiųjų“ advokatai, taip ir neleidę gydytojai baigti savo klausimo.

Trečiosios liudytojos – Andriaus Ūso pirmosios žmonos – parodymai buvo visiškai nuspėjami.

Paskutinis liudijo prokuroras Egidijus Motiejūnas, palaikęs kaltinimą Andriaus Ūso byloje, kurioje, pasak teisėjo Audriaus Cinino, prokuratūra teismui išnagrinėti pateikė „trupinėlį“. Ypač daug laiko prokuroras skyrė išsamiai nupasakoti, kaip jis, susipažinęs su tuo „trupinėliu“, pradėjo abejoti, ar byloje pakanka duomenų A. Ūso kaltei įrodyti. Dėl to jis ir susidomėjęs L. Bloznelytės-Plėšnienės liudijimu. „Bet kuo labiau gilinausi, tuo labiau supratau, kad parodymai galimai melagingi, – dėstė prokuroras. – Pasakiau gydytojai: „Jūs gi matote, kad šie asmenys pas jus nebuvo“…“ Po šios pastabos L. Bloznelytė-Plėšnienė prokurorui neva atsakiusi: „Aš visai Lietuvai pasakiau, dabar negaliu sakyti kitaip“. Laimos Bloznelytės-Plėšnienės advokatui paklausus prokuroro, ar žodžiai „dabar negaliu sakyti kitaip“ yra įtraukti į apklausos protokolą, šis atsakė: „Ne, bet aš dabar paliudijau, su priesaika“.

Akivaizdus prokurorui skirtas vaidmuo – įtikinti visuomenę, kad pati profesorė L. Bloznelytė-Plėšnienė netiki savo papasakota istorija.

Spektaklio tęsinys – kitame teismo posėdyje gegužės 6 dieną 9.30 val.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: