D. Razauskas. Kur vyksta tikrasis karas už Tėvynę? (153)

Razausko 0 DSC_8333

Dr. Dainius Razauskas | V. Braziūno nuotr.

Pradėkime nuo to, kas mes esame, kas yra baltai. Baltų pavadinimas – reikia visuomet tai turėti omeny – yra lingvistinis terminas, XIX amžiaus vidury vokiečių kalbininko Georgo Neselmano (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) pagal Baltijos jūrą įvestas pavadinti tam tikroms kalboms, nuo to laiko vadinamoms baltų kalbomis. Iš jų gyvos, tebevartojamos bėra išlikusios dvi, latvių ir lietuvių, ir dar viena, gyvai nebevartojama, bet rašytiniais šaltiniais pakankamai paliudyta prūsų kalba. Suprantama, anksčiau artimomis kalbomis ar tarmėmis kalbėjo ir kitos aplinkinės gentys, kurios šia prasme irgi priklauso baltams.

Taigi baltai – kalbinis terminas. Baltai – tai žmonės, kurie kalbėjo kalba, priklausančia baltų kalbų šeimai. Kadangi patys baltai yra apibrėžti pagal kalbą, tai ir baltų gyventos teritorijos turi būti suprantamos kaip žemės, kuriose žmonės kalbėjo ar tebekalba šios šeimos kalbomis, o senovėje – baltų prokalbe. Tos teritorijos irgi tad yra nustatytos kalbininkų pagal išlikusius jose baltų kalbų pėdsakus, pirmiausia – vandenvardžius, taip pat pagal skolinius kai kurių kitų tautų kalbose, kurie liudija jas su baltais kitados gyvenus šalia. Jeigu kažkokia tauta ar tautelė turi skolinių iš baltų kalbų, o dabar tarp jų nebėra tiesioginio sąlyčio, tai rodo, kad kitados to tiesioginio sąlyčio būta.

ŠŠiaip ar taip, šiuo metu laikoma neabejotina, kad I-ojo tūkstantmečio pradžioje, iki jo vidurio, netgi maždaug iki VI–VII a., o gal šiek tiek ir ilgiau, kone iki I-ojo tūkstantmečio pabaigos, baltų gyventa maždaug tokioje teritorijoje: vakaruose – imtinai iki Vyslos griežtai ir galbūt šiek tiek pramaišom dar į vakarus už Vyslos. Toliau pagal Baltijos jūrą, einant iš vakarų į rytus, toliau maždaug pagal Latvijos ir Estijos dabartinę sieną, toliau pagal Pskovą, pagal Ilmenio ežero pietinį krantą, pagal Tverę imtinai iki Maskvos ir dar šiek tiek toliau, paskui iki Dono aukštupio ir toliau pagal Turską, Černigovą iki Kijevo, toliau pagal Bugo upę ir pro Varšuvą vėl iki Vyslos.

Kaip matyti, teritorija nemaža, iš esmės tai vos ne visa Rytų Europa be pietinių kraštų. Bet mes juk įpratę sakyti, kad lietuviai, latviai yra mažos tautos. Kyla klausimas, kodėl ir kaip atsitiko, kad tautos ar netgi senovės tauta, gyvenusi tokioje milžiniškoje teritorijoje, tapo maža kaip nykštukas? Kokia raida prie to privedė, kokia yra tos raidos esmė? ŠŠita raida ir yra raktas į mūsų dabartinę padėtį. Iš esmės, tik suvokę šito savo mažėjimo priežastis, mes galime rasti priešnuodį arba vaistą, kurio reikia nedelsiant griebtis, kad šitas mažėjimas, šitas nepaliaujamas (su nedidelėmis pertraukomis) nykimas liautųsi. Jeigu tik, žinoma, mes to norime.

Rytuose, Volgos aukštupio ir Dnepro baseine, nepaisant atskirų kovų (kaip Rusios nukariautų galindų), baltai nutauto taikiai. Iš esmės jokio rimtesnio karo tarp tautų nebuvo. Sudegintų piliakalnių įtvirtinimų archeologai aptinka, bet sudegintos pilys dar nereiškia karo tarp tautų, nes vadai, kunigaikščiai tarpusavyje kone nuolat kariauja. Jokiuose istoriniuose šaltiniuose apie jokį totalinį, sisteminį karą neužsimenama, kalbama tik apie feodalinius kunigaikščių tarpusavio karus. Taip, gana anksti ir toli rytuose paminima Lietuva, bet jai galėjo priklausyti ir rusiškai kalbėję kunigaikščiai, ir atvirkščiai: ne vienas lietuvių kunigaikštis yra perėjęs vieno ar kito Rusios kunigaikščio pusėn. Vis dėlto klausimas, kaip baltų gyventose teritorijose atsiranda slavai, lieka iš esmės neatsakytas. Iš esmės nėra jokių duomenų, kad slavai būtent atėjo, taigi atėjo ištisa nauja tauta ir išstūmė ten ligi tol gyvenusiąją. Klausimą tad galima ir verta performuluoti kitaip: kaip atsitiko, kad baltiškai kalbėję žmonės virto slaviškai kalbančiais žmonėmis? Dar kai kuriuose senuosiuose Rusios šaltiniuose užsimenama, kad krivičiai, o mes juos jau priskiriame slavams – tai yra gentys, sudariusios dabartinės rytų Baltarusijos (kartu su Smolensko apylinkėmis) pagrindą, – kad jie kitados dar kalbėjo kažkokia „sava kalba“, skirtinga nuo rusų, nuo slavų. Tačiau paskui jie perėmė slavų kalbą ir virto vadinamaisiais rusėnais, kurie sudarė didelę LDK rytinę dalį. Kaip suprasti tokį „taikų“ pasikeitimą, kurio pasekmės prilygsta baisiausio karo padariniams?

Panašiai vakaruose. Tarkim, žymus rusų archeologas Valentinas Sedovas sako, „kad Mozūrija nebuvo slavų masiškai kolonizuojama, kad slavėjimo procesas iš esmės vyko vietiniams baltams perimant slavų kalbą“ (Liaudies kultūra, 1991, Nr.6, p. 5). Vėl matome panašią padėtį. Iš tikrųjų ten ir dabar dar išlikusi aibė vandenvardžių, netgi vietovardžių, kurie lietuviui savaime suprantami. Tiesa, vakaruose slavų ir baltų santykius keliems šimtmečiams pakeitė kryžiuočių įsiveržimas – nukariauta, suvokietinta Prūsija, išnaikinti jotvingiai (likučiai pasitraukė į Lietuvą ir dalies palikuonys atsidūrė dabartinėje Baltarusijoje). O štai Lietuva atsispyrė – sulaikė kryžiuočius ties Nemunu ir sukūrė galingą karinę valstybę. Tačiau vėliau toje galingoje Lietuvos valstybėje lietuviai ir toliau slavėjo, rytuose ir pietryčiuose rusėjo, o paskui pietvakariuose ėmė lenkėti. Ir iš dalies būtent dėl to tą savo galingą valstybę prarado. Praradus valstybę, carinės Rusijos okupacijos metu, vyko stiprus rusinimas, iš jau sugudėjusios Lietuvos dalies dirbtinai sukurta Baltarusija. Sąvoka baltarusis yra carinės Rusijos kūrinys, iš tikrųjų iki carinės okupacijos ten buvo rusėniškoji, anksčiau ar vėliau surusėjusi Lietuva. Ta rusakalbė Lietuva nuo priešistorinių laikų tolydžio slavėjo iš rytų į vakarus. Iš dalies tebeslavėja ir iki šiol, tik rusėjimą, vėliau baltarusėjimą, pastaraisiais amžiais ėmė keisti lenkėjimas, ypač sparčiai vykęs carinės okupacijos metu. Susidaro įspūdis, kad alternatyva ir atspirtis rusinimui, rusėjimui Lietuvos rytuose tuomet buvo suvokta kaip lenkėjimas. Iš esmės tebuvo pasirinkimas: arba tu lenkas, arba rusas. O lietuviui, tiesą sakant, ilgą laiką net vietos nebuvo. Paskui, jau lenkų okupacijos laikais, nuo seno apgudėjusi Rytų Lietuva buvo kryptingai ir nuožmiai lenkinama. Nuo pat Lietuvos krikšto XIV a. pabaigoje lietuviai, kiek nespėjo priimti stačiatikybę ir pavirsti rusais, ligi pat XX a. pradžios buvo (o Rytų Lietuvoje iš dalies ir tebėra) kryptingai ir metodiškai lenkinami per bažnyčią. Paskui sovietinės Rusijos okupacijos metu visa Lietuva penkiasdešimt metų vėl buvo smarkiai, nuožmiai rusinama. Ir iki dabar to rusinimo dar neatsikratė, nes jis apima ne vien kalbą, bet ir atitinkamas sąmonės būsenas, vidines laikysenas (kaip kad keikiantis, sakant blin ar karoče). Nors žmonės tarsi kalba lietuviškai, savo sieloje jie jau dvikalbiai, persiėmę šita laikysena, ir jausena, elgsena.

Razausko 1 DSC07184

Senasis Vilniaus gynybos bokštas, dabartinė varpinė.

Taigi dabartinėje Baltarusijoje likusi Lietuvos dalis iš esmės baigia baltarusėti, Lietuvai grįžusi nedidelė Lenkijos okupuota Rytų Lietuvos dalis iki šiol tebelenkinama, nepaisant to, kad priklauso Lietuvos valstybei, o visos šiuolaikinės Lietuvos jaunimas bėga iš Lietuvos ir noriai priima, perima tos šalies tautybę, kurioje įsikuria.

Keista išvada: ten, kur lietuviai kariavo, visų pirma du šimtus metų ties Nemunu su kryžiuočiais, Rytuose su mongolais-totoriais, paskui su Maskva, imtinai iki XX a. Nepriklausomybės karų, Lietuva dažniausiai atsilaikė ir netgi sutvirtėjo. O ten, kur su kitomis tautomis ėmė sugyventi taikiai, bene visur nutauto.

Dar reikia pabrėžti, kad lietuviai neatsiliko nuo kaimynų ne tik kariaudami, bet ir daugindamiesi. Yra atlikti tyrimai, kurie rodo, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje lietuvių šeimos buvo ne mažesnės, o kartais net didesnės už kaimyninių tautų šeimas. Bet kurgi jie dėjosi? Ogi – nutauto: virto lenkais, baltarusiais, rusais, vokiečiais. Todėl naivu dabar gelbėti tautą raginant gimdyti kuo daugiau vaikų. Kas iš to, kad prigimdysim vaikų, o jie vėl virs rusais, baltarusiais, lenkais, vokiečiais dabar jau mažiau, užtat gausiai anglais, airiais, amerikonais. Romualdas Ozolas irgi tai yra pažymėjęs: „Nesugebėjimas į mūsų istoriją pažiūrėti kaip į nutautėjimo istoriją galbūt yra vienas iš fundamentaliųjų istorijos klausimų, dėl kurio mes turbūt dar ilgai šnekėsime ir ginčysimės, bet privalėsime į jį atsakyti“ (Literatūra, 2013, Nr. 55 (1), p. 18).

Kalbininkas Kazimieras Garšva yra tyręs šiuolaikinių lietuvių santykį su savo gimtąja tarme: „Tyrimas rodo, jog tarmiškai bemoka tik apie pusę apklaustųjų jaunuolių, bet ir jie, atspariausieji, kenčia dėl neigiamų emocijų bei išgalvotų dalykų: nuo 22 iki 39 % jų mano, kad viešai reikia kalbėti bendrine kalba, 1,4–22 % jų nepatogu kitiems girdint tarmiškai kalbėti, 6–19 % mano, jog tarmiškai kalbančių nesupras, o iki 8 % jaunuolių tarmiškai šnekėti ‘negražu’“ (Liaudies kultūra, 2013, Nr.2, p. 10). ŠŠią išvadą galima pritaikyti ir ankstesniems laikams – numanyti panašų senovės lietuvių ir net senovės baltų santykį su anuometine savo lietuviška ar baltiška „tarme“ svetimos „bendrinės“ kalbos (senovės rusų, lenkų, vokiečių) atžvilgiu. Dabar viešoji kalba, ačiū Dievui, yra bendrinė lietuvių kalba, bet senesniais laikais, tarkim, palei vikingų kelią „iš variagų į graikus“, t.y. palei Dauguvą ir Dneprą, kur ilgainiui susikūrė vikingų Rusia (pats žodis rus pirmiausia ir reiškė vikingus), ten buvo kalbama iš pradžių skandinaviškai, o vėliau įsigalėjo senoji rusų kalba, kuri ir tapo „viešąja“ kalba. Ji plito iš senųjų rusų miestų, ja kalbėjo didikai, kariai, pirkliai, pagaliau naujosios religijos – ortodoksinės krikščionybės kunigai. Tai buvo miesto, kultūros kalba. Jei norėjai „išeiti į pasaulį“, turėjai kalbėti ta kalba. Ji atstojo dabartinės bendrinės lietuvių kalbos vietą lietuvių kalbos tarmių atžvilgiu, ir galima įsivaizduoti atitinkamą psichologinį santykį su sava „kaimietiška“ kalba, su kuria mieste net „gėda pasirodyti“. Vėliau LDK panašus santykis įsigalėjo tarp viešosios lenkų kalbos ir lietuvių kalbos tarmių, atstovavusių „tamsiam kaimui“. Jei nenori visiškai susimauti, lietuviškai geriau nė neprasižiok.

ŠŠito santykio esmė – pamatinis kultūrinis nevisavertiškumas. Lietuva per visą istoriją pralaimi ne ginklais, o būtent kultūra, pasiduoda ne tiek karinei, kiek kultūrinei okupacijai. Juozo Girniaus žodžiais, „nors Didžioji Lietuvos Kunigaikštija buvo išaugusi į galingą valstybę, dėl nepakankamai gyvastingos savo kultūros ji nebuvo iš vidaus atspari svetimoms įtakoms; užtat jos šviesuomenė iš pradžių pasidavė gudų bei rusų, o vėliau lenkų kultūrinei įtakai, jau anksti atskildama nuo liaudies, kuri, neturėdama atramos ryškesnėj kultūroj, visuose savo pakraščiuose tirpo kaimynų naudai. Nesukūrimas pajėgios tautinės kultūros yra pagrindinė priežastis, kodėl iš pradžių valdę milžiniškus svetimųjų plotus, ilgainiui ne tik praradome nepriklausomybę, bet atsidūrėme ir prieš pačios tautinės gyvybės išblėsimo grėsmę. ŠŠituo atžvilgiu skaudi mūsų istorinė patirtis akivaizdžiai liudija, kaip esmingai tautinė gyvybė bei vienybė yra susijusi su kultūrine vienybe bei gyvybe“; toliau: „Tautinė asimiliacija vyksta ne kitu keliu, kaip kultūrine asimiliacija – svetimõs kalbõs, gyvenimo būdo etc. pasisavinimu atsižadant to, kas sava. Visai teisingai amerikiečių sociologai nutautimo procesui suteikė akultūracijos, t.y. svetimon kultūrinėn grupėn įsiliejimo, vardą“ (J. Girnius, Raštai, t. III, Vilnius, 1995, p. 40–41). Juozas Girnius tiesiog apibendrina: „tauta – tai kultūra“ (ten pat, p. 44).

Savo ruožtu visi lietuvių pasiekti esminiai ilgalaikiai laimėjimai yra pasiekti būtent kultūros, dvasinės tradicijos dėka. Ligi krikšto ir sąjungos su Lenkija, kol rėmėsi savo senąja tradicija, Lietuva tik tvirtėjo ir tolydžio plėtėsi į lietuvių ir baltų nuo seno gyventas žemes, juos telkdama ir vienydama. Užgniaužusi savo senąją dvasinę tradiciją, senąją kultūrą ir galiausiai praradusi valstybę, XIX a. iš Rusijos imperijos ji išsivadavo ne kariniais sukilimais, kuriuos visus tris pralaimėjo, o būtent per kultūrą – kai ėmė skaityti ir mokytis, kai atsigręžė į savo kalbą ir savo tradiciją, išsaugotą žemiausio, baudžiauninkais paverstų valstiečių luomo. Čia paminėtini knygnešiai (precedento neturinti ne ginklų ar narkotikų, bet knygų kontrabanda), aušrininkai („Aušros“ leidėjai ir bendradarbiai), iš kurių ir išaugo 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarai su Jonu Basanavičiumi priešaky. Darius Kuolys yra taip pasakęs: „To laiko mūsų politika kilo iš kultūros. Tai esminis, bet šiandien tarsi pamirštas dalykas. Buvo suvokiama, kad politika yra natūrali tautos kultūros tąsa […]. Vasario 16-oji mums primena svarbią, būtiną tautos kultūros ir politikos jungtį. J[onas] Basanavičius buvo tos jungties simbolis. Jis liudijo, kad Nepriklausomybės aktas ateina iš ‘Aušros’, iš XIX a. ‘kovų dėl kultūros’“; jam antrina Vytautas Rubavičius: „Kultūrinė kova, kultūrinis kūrybinis darbas ir atvedė mus į Vasario 16-ąją“ (Liaudies kultūra, 2014, Nr. 1, p. 6). Iš sovietų imperijos Lietuva vėlgi išsivadavo ne ginklu, o per kultūrą, per dvasinį ir kultūrinį sąjūdį, tik paskui virtusį Sąjūdžiu ir galiausiai įgavusi politinį kūną.

Tauta, tautiškumas – tai ne kūniška kilmė, ne genetika. Juozas Girnius vėlgi taip yra pasakęs: „tautai, kaip dvasinei bendruomenei, priklausoma ne biologine kilme, o dvasiniu į tautą įaugimu, perimant jos kultūrą. ŠŠia prasme tautybė yra taip pat nebe paveldima, o perimama, kaip ir apskritai kultūra. Gimsta žmogus tėvų tautoje, bet į kurią tautą jis įsijungia, priklauso nuo to, kurios tautos kultūrą jis pasisavina. Neįaugus į tėvų tautos kultūrą, dvasia iš tėvų tautos išsijungiama. Čia yra ta baugioji tiesa, kurią baiminamės atvirai pripažinti: lietuviu būti yra daugiau negu būti gimusiam iš lietuvių tėvų“ (J. Girnius, min. veik., p. 77). Labai taikli pastaba. Keli ryškesni pavyzdžiai: lietuvis kunigaikštis Narimantas priima stačiatikybę ir tampa rusu Glebu; lietuvis kunigaikštis Daumantas priima stačiatikybę ir tampa rusu, netgi rusų šventuoju Timofejumi, ar Timotiejumi; didžiausias rusų poetas Aleksandras Puškinas turėjo juodaodžių kraujo; ir atvirkščiai: didžiausias istorinės Lietuvos poetas Adomas Mickevičius, kilme lietuvis ir iš vaikystės mokėjęs lietuviškai, rašė lenkiškai ir tapo lenkų poetu; Juozapas Gineitis-Pilsūdiškis – senos, nuo XV a. žinomos giminės žemaičių bajoras, kurio istorinis protėvis Baltramiejus Gineitis XVI a. pasivadino Pilsūdiškiu pagal jam priklausiusią Pilsūdę (ties Skaudvile), lenkiškai Piłsudski, – visi žinome, kaip jis nepriklausomai Lietuvai nusipelnė, nepaisant to, kaip pats būtų gyvenimo pabaigoje tai vertinęs.

Razausko 2 DSC03225

Šventaragio gatvės Vilniuje grindinio rekonstrukcija.

Būtent kultūrinis nesusipratimas ir lemia tokius dalykus. Galingi, stiprūs, talentingi tautos atstovai priskiria save kitos tautos kultūrai ir konflikto atveju tampa savo tautos priešais. Tarsi muštų kamuolį į savus vartus. Kodėl? Gal jie futbolo žaidimo taisyklių nesupranta? Tai ir yra kultūros klausimas. Ir būtent kultūra, kultūrinė savimonė lėmė, kad Vincas Kudirka ir Konstantinas Čiurlionis, kurių namuose vaikystėje kalbėta lenkiškai, tapo lietuviais. Net pats Jonas Basanavičius jaunystėje dienoraštį rašė lenkiškai, nes manė, kad „kaimiška“ lietuvių kalba netinka gilesnėms mintims reikšti.

Tomas Venclova yra apibendrinęs: „Gali nesiskirti [net] kalba, bet skirtis ‘projektai’ (anglai ir amerikiečiai, portugalai ir brazilai); kartais kalba gali būti net prarasta, neprarandant ‘projekto’ (airiai). Beje, tai, kas atsitiko airiams, gali atsitikti ukrainiečiams ir ypač baltarusiams, nors tai būtų tikrai negeistina. Derėtų dar pasakyti, kad kiekviena tauta yra atvira sistema. Jos vertė ir galimybės matuojamos anaiptol ne kraujo grynumu – veikiau yra priešingai. Į stipresnės kultūros ‘gravitacinį lauką’ visada patenka nemažas skaičius kitataučių. Tokie atvejai gerai žinomi rusų istorijoje. Gogolis buvo ukrainietis, Dostojevskis jei ne lietuvis, kaip kartais įrodinėjama, tai tikrai baltarusis, Mandelštamas žydas. […] Bet įdomu, kad panašų ‘gravitacinį lauką’ turi ir lietuviai. Tai kalba apie tautos stiprumą ir net galėtų mus pagydyti nuo vieno kito komplekso. Lietuvių kultūrą pasirinko kaip savąją ne vienas vokietis (nuo giesmynų rengėjų per Jurgį Sauerveiną ligi, sakysime, Juozo Ereto), ne vienas rusas (Levas Karsavinas), ne vienas žydas (Icchokas Meras), vienas kitas lenkas (nors pastaruoju atveju stipresnis buvo atvirkščias procesas)“ (Tomas Venclova. Rusai ir lietuviai, Metmenys, Nr. 34, 1977, p. 13, 14). Į Kauną imigravęs rusų filosofas Levas Karsavinas, prisiminkime, tarpukary emigravo į Lietuvą, išmoko lietuviškai ir savo žymųjį penkiatomį veikalą „Europos kultūros istorija“ parašė lietuviškai, taigi ėmėsi reikštis kaip lietuvis. Pagaliau mūsų amžininko Andriaus Mamontovo, sukūrusio vieną patriotiškiausių, lietuviškiausių šiuolaikinių dainų „Geltona, žalia, raudona“, tėvas – rusas. O Jonas Ohmanas, sukūręs įkvėptą filmą apie lietuvių pokario miško brolius, – švedas. Taigi „kilmės grynumas“, vadinamoji genetika, tėra iliuzija, apgailėtina skaudi iliuzija.

Nedaug reiškia ir ekonomika, kuri tėra rūpinimasis tautos pilvu. Tautos išlikimą ir visavertę būtį laiduoja ne ekonomika, ne karinis pajėgumas, ne veisimasis ir dauginimasis, o kultūra ir tik kultūra. Ne rūpinimasis kūnu, o rūpinimasis siela. Kultūra, žinoma, turi būti suprantama ne kaip teatras, opera ar simfoninis koncertas. Tokia kultūros samprata yra baudžiauninkiška, atėjusi iš dvaro, kuriame ponas iš dyko buvimo ir puikybės laikė garbe turėti nuosavų artistų, kurie puotų metu pramogai pašokdavo, pagrodavo ir padainuodavo. Iš esmės tai net ne kultūra, o anuometinis „popsas“. Tikroji kultūra – tai pamatinių sielos būsenų pažinimas, ugdymas ir raiška. Savo ruožtu lietuviškoji kultūra – tai lietuviški minties, jausenos, būties pavidalai.

Be to, kultūra – tai ne tik kokio atskiro žmogaus išsilavinimas, erudicija, kultūringas elgesys, kultūra – tai terpė. Net ir beždžionę ėmusis mokyti, galima išmokyti skaičiuoti, spręsti loginius uždavinius, net įvardyti kai kurias abstrakčias sąvokas, tačiau savaime savo gyvenime beždžionės tuo neužsiima. Mokyta beždžionė panaši į žmogų gali darytis, žmogiškai reikštis gali tik su žmonėmis, žmonių terpėje, o grįžusi tarp beždžionių, ji vėl tebus beždžionė. Panašiai mes neturime teisės didžiuotis tais meno ir mokslo laimėjimais, kuriuos lietuviai pasiekė užsienyje, kitose kultūrose. Tik mūsų kultūrinė terpė rodo tikrąją tautos kultūrą. O ji priklauso ne tik nuo atskirų, kad ir gausių, „laimėjimų“, bet gal net veikiau nuo poreikių. Todėl būtina visokeriopai palaikyti, puoselėti, skatinti ir ugdyti nuolatinį visuotinį kultūrinį poreikį. Tiesioginė ir pamatinė jo prielaida – tai galvos ir širdies pirmenybė virš pilvo, gyvenimas galva ir širdimi, o ne pilvu. Valstybės mastu tai ir tik tai lemia kultūrą, kurios funkcija galiausiai tėra ir ekonomika, ne atvirkščiai. Mes įpratę manyti, kad be ekonomikos nebus kultūros, kad reikia kažkiek pinigų skirti kultūrai, kiek atliko nuo ekonomikos. Bet iš tikrųjų yra visai atvirkščiai: pati ekonomika tėra kultūros padarinys – deja, ne lietuviškos, bet kultūros. Dar daugiau: kultūra iš esmės keičia poreikius ir tuo vėlgi tiesiogiai veikia ekonomiką, apskritai daro ją antraeilę.

Pavyzdžiui, bet kokius sunkumus, bet kokią vadinamąją krizę nesunku pakelti drauge, petys petin – beje, kaip tik todėl karų metais žmonės liaujasi žudęsi, karų metais nebūna savižudybių, pajutęs draugo petį ir gyvenimo prasmę žmogus gali pakelti didžiulius sunkumus ir dargi būti laimingas! O tokios „taikos“ metu, kai priešais, konkurentais vienas kitam pavirsta visi, nepadės joks perteklius, jokia materialinė „gerovė“. Nėra tokios turtėjimo ribos, kada vagys liautųsi vienas iš kito vogę. Nes galų gale ir pertekliaus, ir vogimo tikslas – ne pats turtas, o savęs teigimas kito sąskaita, noras pabrėžti savo „didumą“ pažeminant kitą, sumenkinant, paniekinant. O tokį santykį lemia kultūrinė (arba veikiau antikultūrinė) nuostata, išugdyta atitinkamos kultūrinės terpės. Norint ją pakeisti, reikia ne ekonomiką kelti, o ugdyti kultūrą.

Sąmoningumas, bendruomeniškumas, pilietiškumas galų gale tiesiogiai priklauso nuo kultūros, nuo vidinės kultūros ir ja remiasi. Nes prieš bet kokį veiksmą eina mintis. Žmonių veiksmai priklauso nuo minčių, veiksmus lemia mintys, žmonės elgiasi taip, kaip mąsto ir jaučia, todėl pirmaeilis kultūros uždavinys – rūpintis mintimis ir jausmais. Pažinti juos, išmokti įvertinti, suvokti jų veikimo dėsningumus, įsisavinti santykio su jais būdus. Tai ir sudaro vidinę, dvasinę kultūrą, iš kurios galų gale randasi bet kokia kita, regimoji, išorinė kultūra.

Jei valstybę palygintume su automobiliu, tai mūsų nuolatinis susirūpinimas ekonomika primintų automobilio vairuotoją, be galo susirūpinusį varikliu ir benzinu. Atrodo, kad niekas kita jam išvis nerūpi, tik jo galingas variklis ir kad bakas būtų pilnas benzino. Jam atrodo, kad jeigu turės automobilį su galingu varikliu ir pilną baką benzino, tai visos jo problemos išsispręs. Bet jis nežino, kur važiuoti. O jei kitąsyk ir užsimano kur nors iš dykos užgaidos, tai neturi žemėlapio. Jis neturi kultūros, kurioje galėtų išaiškėti jo gyvenimo kryptis. O dabar įsivaizduokime žmogų, kuris gal išvis neturi automobilio, užtat žino, kur eiti. Pėsčias žmogus, kuris žino, kur eina, pasieks savo tikslą greičiau už važiuotą galingu moderniu automobiliu, kuris nežino, kur jam važiuoti ir kaip. Ir tauta su aukšta, subtilia ir išplėtota kultūra yra daug geresnėje padėtyje už tautą su galinga ekonomika, bet žema kultūra. Nes aukšta kultūra panorėjusi ir galingą valstybę gali sukurti, o susikūrus valstybę svetima sąskaita anksčiau ar vėliau tą sąskaitą teks apmokėti.

Justinas Marcinkevičius giliai tai suprato: Pašaukite Vytautą / nuo marių Juodųjų: / teapgręžia žirgą, / tegrįžta – į dvasią / … / Pašaukite Vytautą – / ką jis ten veikia? / Praneškit: sudygo rugiai, / o raštas nedygsta (Justinas Marcinkevičius. Vėlyvo vėjo vėliavos. Vilnius, 2009, p. 169). Ir valstybė „nuo jūros iki jūros“ (karinė galia), ir rugiai dygsta (ekonomika), tik savu raštu – sava kultūra niekas nesirūpina. Šiuolaikinis arabistas Egdūnas Račius daro tą pačią išvadą: „Vytauto arklys būtinai turėjo atsigerti iš Juodosios jūros, bet Vytautas neįkūrė nė vienos mokyklos…“ (Liaudies kultūra, 2011, Nr. 3, p. 2).

Pamokantis šiuo atžvilgiu lietuvių palyginimas su žydais. Rima Palijanskaitė yra taikliai pasakiusi: „Jeigu į užmarštį žydų tauta būtų ‘nurašiusi’ Mozę ir kitus savo pranašus, vargu ar būtų po šia saule išlikusi, bent jau joje nebūtų tiek daug iškilių, talentingų ir genialių asmenybių. Užuot stiprinę savąją tautos atmintį bei gyvybę, mes garbiname, mėgdžiojame kitas tautas, atitoldami nuo savo tautos esmės“ (Rima Palijanskaitė. Amžinųjų jūrų varpai: Vydūniškosios mistikos link. Klaipėda: Eglė, 2010, 102). Juozo Girniaus žodžiais, „žydų tauta išliko sau pačiai ištikima per du tūkstančius metų, nors ir po visus pasaulio kraštus išsibarsčiusi! Tiesa, žydams padėjo jų nacionalinė religija. Kiti išeiviai nutautimą dažniausiai laikė neišvengiamumu, o žydai visada jį išgyveno kaip nusikaltimą. Ištikimybė savajai tautai jiems reiškė ištikimybę savo sąžinei“ (J. Girnius. Min. veik., p. 81–82). Žydų pavyzdys pabrėžia dvasinio kultūrinio branduolio reikšmę net visai praradus žemę, o lietuvių, baltų pavyzdys parodo, kas lieka iš milžiniškų žemės plotų be vidinio dvasinio branduolio. Iš tikrųjų, juk prieš du tūkstančius metų, kai baltiškai kalbėta milžiniškoje teritorijoje nuo Vyslos ligi Volgos aukštupio, tuo pat metu žydai prarado savo žemę, buvo išvaryti į du tūkstančius metų trukusią tremtį. Dabar jie jau ir savo žemę atgavo, ir, nepaisant siaubingo fizinio naikinimo, žydų pasaulyje yra daugiau nei lietuvių ar lietuvių ir latvių kartu sudėjus. Šitą skirtumą apmąstant, labai akivaizdžiai matyti skirtingas, netgi priešingas atramos taškas. Vienų atramos taškas yra dvasinis, o kitų – žemiškas, kūniškas, materialus. Milžiniška žemė be dvasinio branduolio. Čia prisimintinas pirmas Dievo įsakymas Mozei (Iš 20.3): „Neturėsi kitų dievų tiktai mane“. O štai vėlgi Justino Marcinkevičiaus parafrazė, irgi labai skaudi, iš kurios matyti, kad jis labai aiškiai suvokė šitą skirtumą: galvodavom apie dangų / dabar jau neatsimenu / kas ištarė pirmas / neturėk kitos žemės / be manęs vienos (Justinas Marcinkevičius. Min. veik., p. 149). Labai pamokanti parafrazė. Vieni sako: neturėk kitų dievų be manęs vieno, kiti – neturėk kitos žemės be manęs vienos. Moralas: kas kreipia galvą ir širdį į dangų, galų gale ir žemę atgauna, o kas laikosi įsikibęs vien tik žemės, galų gale praranda viską – ir žemę po kojomis, ir dangų virš galvos, į kurį nepakėlė akių.

Mato Evangelijoje (10.28) pasakyta: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“. Taigi mirti galima ne tik kūnu, bet ir siela. Pasak lietuvių patarlės: Baikštus žmogus miršta daug kartų, drąsus – kartą (Lietuvių tautosaka, t. V, Vilnius, 1968, Nr. 836). Nes bailys miršta kiekvieną kartą, kai pasiduoda ir nusileidžia, miršta dvasioje, o kūnu anksčiau ar vėliau vis tiek miršta visi. Taigi tas, kuris dvasioje nepasiduoda, viduje nuolat lieka gyvas, užtat galiausiai jis miršta tik vieną kartą gyvenimo pabaigoje ir tik kūnu. Čia išryškėja dviejų mirčių samprata, žinoma daugelyje tradicijų. Lietuvių tradicijoje ją taip pat aiškiai rodo bajorų priesaikos (pažymėtina: lietuviškos, ne lenkiškos), užrašytos 1633–1641 m. Telšių apskrityje: Ant to viso kaip teisiai prisiekėme, taip mums Pone Dieve padėk, o jeigu neteisiai, Pone Dieve mus užmušk ant kūno ir ant dūšios; arba: Ant to kaip teisiai prisiekiu, Pone Dieve man padėk, o jeigu neteisiai, Pone Dieve mus užmušk ant kūno ir ant dūšios (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. III. Vilnius, 2003, p. 484). O štai dar priežodis (maldelė) iš 1740 m. Jokūbo Brodovskio žodyno: Dieve duok mirti, o ne pražūt (Lietuvių tautosaka, t. V, Vilnius, 1968, Nr. 324). Vadinasi, kūnu mirti nėra baisiausia, daug baisiau yra pražūti siela – mirti dvasioje.

Mūsų atveju galime tarti, kad viena mirtis, kūniškoji – tai fizinis išnykimas, kita, dvasinė mirtis – tapatybės praradimas.

Šiuolaikinis filosofas, sociologas Stanislovas Juknevičius yra taikliai užčiuopęs tokį santykį tarp asmens ir tautos: „Fizinis skausmas reiškia, kad kilo pavojus žmogaus kūnui, psichologinis – jo ego. Skausmo dydis tiesiai proporcingas kilusiam pavojui. Jei nebus pašalinta fizinio skausmo priežastis, gali žūti žmogaus kūnas, jei nebus pašalinta psichologinio skausmo priežastis, gali žūti ego“ (Dabartinės Lietuvos kultūros tendencijos, Vilnius, 2007, p. 32). Vietoj ego aš pavartočiau būtent tapatybės, čia – asmens tapatybės sąvoką. Nes lygiai tą patį galima pasakyti apie tautą: „Genocidas gali būti ne tik fizinis, bet ir dvasinis. Dvasinio genocido tikslas – sunaikinti tautinę tapatybę“ (Ten pat, p. 19). Ir vėl prisiminkime Juozą Girnių, kuris iš esmės tą patį sakė jau prieš gerą pusšimtį metų: „Nutausti – tai prarasti tautinę gyvybę, nenutausti – tai išlaikyti tautinę gyvybę“, todėl „Nutautimas – tautinė savižudybė“ (Juozas Girnius. Min. veik., p. 84 ir 74). Čia irgi iš esmės turimos omeny dvi mirtys, kalbama apie dvasinę mirtį.

Šia prasme ypač didelį savižudybių skaičių Lietuvoje galima palyginti su ypač gausia emigracija: vienu atveju – kūniškas susinaikinimas, kitu – polinkis, netgi noras prarasti tapatybę, susinaikinti dvasiškai. Iš esmės tai vienos lazdos du galai. Tik pasirenkama skirtinga mirtis: kūniška arba dvasinė. Bet kažkodėl būtent mirtis, būtinai reikia susinaikinti. Kodėl ne gyventi, augti, klestėti?

Kaip žmogui ir tautai gresia dvi mirtys, taip atitinkamai tarp žmonių ir tautų vyksta du karai. Juos trumpai drūtai yra apibūdinęs baltarusis Valentinas Akudovičius: „Kultūros agresyvesnės nei jų nešėjai – tautos […]. Karuose tarp tautų, nors retai, bet pasitaiko atokvėpių, o kare tarp kultūrų paliaubų nebūna. Todėl kultūrų karuose kultūrų jau žuvo daugiau nei tautų karuose žuvo tautų“ (Druvis: Almanach centru etnakasmalogiji, Менск, 2005, Nr. 1, p. 3). Ir į pačią Baltarusiją, deja, galima žvelgti kaip į labai pamokantį šio teiginio pavyzdį.

Tai tas pats vadinamasis informacinis karas (nors „informacija“ čia, tiesą sakant, niekuo dėta), kurį mes tik dabar pastebėjome ir apie kurį buvo laikas pradėti galvoti prieš pusantro tūkstančio metų. Jame „žuvo“ didžiausia dalis mūsų tautos, prarasta didžiausia dalis žemės, didesnė nei bet kuriame kitame kare.

Razausko 3 DSC01722

Bando ataugti iškirstos Vilniaus Sereikiškių parko liepos.

Užkariautojai tai seniai puikiai perprato. Netgi kariaujant fiziškai, iš tikrųjų laimėti galima tik kariaujant dviejuose frontuose, du karus. Taip Cezaris pirmiausia išnaikino galų šventikus druidus, galų savosios dvasinės kultūros ramstį, ir tik tada ilgainiui romanizavo Galiją. Susidaro labai paprasta situacija: kilmingų galų jaunimas nebeturi kur kitur mokytis, kaip tik romėniškoje mokykloje, kur kitur augti, kaip tik Romos link, į romėniškąją kultūrą ir visuomenę. Nebelieka alternatyvos, iškyla naujas konjunktūros vektorius, kuris ima lemti visuomeninę padėtį ir „lygį“. Ir galai netrukus ima laikyti garbe tapti pavyzdingais romėnais. O kol yra druidai, tol jie laiko savą pasaulio ašį ir atveria, teigia kitą augimo galimybę, kitą garbės sampratą, kitą konjunktūros vektorių, kuris remia ir palaiko gališkąją, keltiškąją savimonę ir kultūrą. Krikščionybė, pabrėšiu – ne kaip religija, o kaip maginė Romos imperija, iš fizinio pasaulio persikėlusi dvasinį, – savo „misijomis“ irgi visuomet taikosi į „krikštijamos“ tautos smegenis ir širdį, žinias ir dvasinę tradiciją. Pavyzdžiui, senovės airių poetai filidai Bažnyčiai nekliuvo ir Airijai priėmus krikščionybę liko gyvuoti, o štai žyniai dvasininkai druidai vėlgi buvo pašalinti. Sovietiniai rusai keturiasdešimtaisiais irgi į Sibirą išvežė ir kitaip sunaikino ne šiaip abstraktų procentą gyventojų, o būtent kultūringiausią Lietuvos sluoksnį nuo viršaus imtinai iki kaimo mokytojo. Iš esmės tautai nupjovė galvą. Tibetietis dvasininkas Sogjalas Rinpočė Tibeto okupaciją štai kaip apibūdino: „Nuo okupacijos pradžios 1949-aisiais kinai Tibete įvykdė daugybę žvėriškų nusikaltimų. Pagrindiniai taikiniai buvo dvasiniai mokytojai, vienuoliai ir vienuolės, nes kinų komunistai labiausiai norėjo palaužti tibetiečių dvasią ir iššluoti visas religinio gyvenimo apraiškas“ (Sogjalas Rinpočė. Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga. Kaunas: Mijalba, 2011, p. 347). Palaužti dvasią – štai esmė. Nes kol dvasia gyva, laisva ir tiesi, nei žmogus, nei tauta nenugalimi – ją tektų naikinti fiziškai, kaip žydus, o tai nėra taip jau lengva. Na, ir kūniškajame kare ginklai patys nešaudo – kareivis turi norėti kariauti. Turi norėti laimėti, sugebėti sunkią valandą nenuleisti galvos, nepasiduoti. Iš esmės kario dvasia yra vertesnė už ginkluotę, tai žino kiekvienas karvedys, tai nesyk yra įrodžiusi mūsų istorija.

Garsusis XX a. religijotyrininkas Mirča Eliadė (Mircea Eliade) yra pažymėjęs, jog Australijos „aborigenų pasaulis dėl akultūracijos tapo beveik sugriautas, ir išlikę aborigenai gyvena su frustracijos ir būties nevaisingumo jausmu“ (Mirča Eliade. Religii Avstralii. Sankt-Peterburg, 1998, p. 117–118). Europiečiai lyg ir norėjo gero – atnešti jiems „aukštesnę“ kultūrą, civilizaciją, tik tam trukdė „niekam tikusios“ vietinės tradicijos, kurias dėl to teko sugriauti. Padarinys – visiška degradacija. Tai reiškia, kad sava kultūra yra svarbiau negu „aukštesnė“ svetima. Kaip sava galva visada svarbiau už svetimą. Nesvarbu, kad kitas galbūt yra protingesnis, bet galvodamas savo galva tu gali iš jo pasimokyti, gali lavintis, augti ir pasidaryti protingesnis, o pasidavęs svetimai galvai neišvengiamai degraduosi. Juolab kad ir kultūros „aukštumo“ kriterijus priklauso nuo kultūros – kultūra juos paprastai nustato kaip tik tokius, kad pati išeitų aukščiausia. Visos kitos, vadinasi, yra „žemesnės“, užtat kitas tautas reikia priversti jų atsisakyti ir priimti mūsiškę, „aukščiausią“. Lietuvoje kitados taip elgėsi krikščionys, kalaviju, ugnimi ir politiniu spaudimu nešę mums „tikrąjį Dievą“ ir „civilizaciją“, palyginti neseniai taip elgėsi „aukščiausią visuomenės išsivystimo formą“ ir „Stalino šviesą“ nešę komunistai, o ir dabar pasidairius tokių netrūksta.

Kultūrinė antropologija per pastaruosius du šimtus metų nerado nė vienos, kad ir kokios „primityvios“, tautos, kuri nebūtų turėjusi savitos dvasinės tradicijos, savito dvasinio gyvenimo, savo religijos, apeigų, tekstų, paprastai perduodamų sakytiniu būdu. Kiekvienas gyvas padaras turi savo galvą. Pakeisti tradiciją – tai tarsi persodinti galvą. Kadangi gyvo padaro esybė, tiesą sakant, yra galvoje (kūnas be galvos neturėtų net kuo nei pagalvoti, nei pasakyti „aš“), tai toks galvos persodinimas jam reiškia dvasinę žūtį, pražūtį, kalbant mitologiškai – sielos praradimą. Vergas – tai ir yra dvasiškai žuvęs, praradęs sielą, svetimai galvai tarnaujantis kūnas. Tai, žinoma, tik įvaizdis, bet labai glaustai ir aiškiai perteikiantis esmę. Nupjauti galvą reiškia priversti žmogų negyventi savo galva, gyventi svetima. Prarasti sielą reiškia atsisakyti savo galvos ir savo širdies, atsisakyti atsakomybės už savo mintis, jausmus, už pačią savo būtį.

Kaip yra dvi mirtys ir atitinkamai du karai, vienas kūniškas, fizinis, kitas – maginis, arba dvasinis, vykstantis sielos erdvėje, taip savo ruožtu yra du gyvybės šaltiniai, palaikantys atitinkamai kūną ir sielą. Vienas gyvybės šaltinis visiems mums puikiai žinomas ir suprantamas – tai tiesiog kūniškasis maistas. Mes valgome, iš suvalgyto maisto kūnas gauna gyvybinės energijos, kuria aprūpina ir galvą, ir tada tą energiją galime panaudoti kaip mums rūpi. Kitas energijos šaltinis – na, jeigu sakėme kūniškasis maistas, tai dabar galime tarti – dvasinis penas. Dvasinio peno sielai teikiama energija yra gyvenimo prasmė. Be kūniškojo maisto žmogus ilgainiui miršta. Na, šiaip jau žmogus gana ilgai gali išgyventi be maisto, bet vis dėlto anksčiau ar vėliau jis miršta badu. O štai be dvasinio peno, jeigu atitinkamai ilgai jo visai negauna, žmogus nusižudo. Jei pilvas pilnas maisto, dar nereiškia, kad viskas gerai, kad žmogus saugus. Kita vertus, „dvasiškai sotus“, pakankamai dvasinio peno gaunantis – t.y. būties prasmę užčiuopęs žmogus gali ne tik išgyventi dvasiškai, bet arba pasirūpinti ir kūniškuoju maistu, arba ilgą laiką ištverti be jo, sunkiausiomis sąlygomis.

Labai skaudūs ir pamokomi pavyzdžiai yra žinomi iš koncentracijos stovyklų. Viktoras Franklis ir Bruno Betelheimas (Bettelheim) – du žydai, dar prieš karą patekę į vokiečių koncentracijos stovyklas, būdami psichologai, pavertė savo padėtį moksliniu eksperimentu, o save – „laboratorinėmis pelėmis“. Jie savo pavyzdžiu ėmėsi tirti, kaip žmogus nužmoginamas, sužlugdomas, pavergiamas ir dvasiškai sunaikinamas. Ir, savo ruožtu, kaip žmogui išlikti. Ir priėjo labai reikšmingą išvadą. Didžiausią tikimybę išlikti pačiomis sunkiausiomis sąlygomis turi ne tas, kas sveikesnis, stipresnis, ne tas, kas turi šilčiau apsirengti, ne tas, kas gauna ilgiau pamiegoti ir daugiau pavalgyti. Didžiausią tikimybę išlikti turi tas, kas labiau jaučia gyvenimo prasmę. Tai yra lemiama išvada, lemiama žinia.

Kūniškąjį maistą žmogus virškina skrandžiu, kuris yra pilve, o gyvenimo prasmę jaučia, ar veikiau suvokia, supranta – protu (žodis prasmė savaime yra vienos šaknies su žodžiais prasti, protas), kuris yra galvoje. Kadangi galva yra aukščiau už pilvą, bent jau kol žmogus stovi stačias, tai susidaro akivaizdi vertikalė, iš kurios akivaizdu, kad gyvenimo prasmė yra aukštesnė vertybė už maistą, už ekonomiką.

Pasitelkime dar vieną įvaizdį. Kadangi žmogaus kūniškosios energijos generatorius – pilvas yra apačioje, o galva – dvasinės energijos generatorius ar veikiau imtuvas – viršuje, tai žmogų galima palyginti su medžiu. Žmogus ir šiaip daugelyje tradicijų įvairiais atžvilgiais prilyginamas medžiui, bet dabar mums rūpi kaip tik šis: medis irgi minta dviem būdais, žemiškuoju maistu ir dangiškuoju penu. Medžio šaknys, maitinančios medį mineralais, yra suleistos į žemę apačioje, jomis medis ir laikosi žemės, – tai kaip mūsų pilvas, ekonomika. O medžio laja ir viršūnė, iškelta aukštai į dangų, atlieka fotosintezę ir aprūpina medį „dangiškąja energija“, ir kuo plačiau medis lają iškelia bei išskleidžia, atveria dangui, saulės šviesai, tuo daugiau to dangiškojo peno gauna. Kaip ir žmogaus siela, jo vidinis gyvenimas, sąmoningumas, dvasinis išsiugdymas, ūgis, o visuomenėje, tautoje – kultūra. Kultūra – tai tautos medžio laja, iškelta į dangų, kuria ji atsiveria Šviesai ir patiria Šviesą. Ne be reikalo mokymas, lavinimas ir apskritai kultūrinis ugdymas vadinamas švietimu (turime juk Švietimo ministeriją). Nes kultūra atveria gyvenimo prasmių erdvę virš galvos, į kurią galima augti, atveria gyvenimo galimybes.

Tad jeigu juodoji magija, pagal aukščiau minėtą įvaizdį, kėsinasi nupjauti galvą ir likusį kūną pajungti savajai, tai dabar galime tarti, kad ji siekia nukirsti medžio viršūnę, o likusias šakas prijungti prie kito, savo medžio, kad likusios ano medžio šaknys maitintų šio, savojo, medžio lają. Kitaip sakant, norint žmogų pavergti, reikia atimti iš jo dvasinio peno šaltinį, pažeisti jo dvasinės energijos imtuvą, kad ši taptų jam neprieinama. Tarsi kokį dangtį virš jo uždėti, kad jis nematytų dangaus, kad užstotų jam saulę. Tada medis neturi kur dėtis ir yra priverstas linkti į šalį: jei šviesa nebepasiekia tiesiai iš dangaus, tai gal ją galima pasiekti aplinkiniu keliu, iš vienos ar kitos pusės. O tada jau galima jam šviesą pardavinėti – tapti tarpininku. Kaip yra naftos tarpininkai: atrodo, vieni parduoda, kiti perka, ko gi reikia dar? Bet ne, pasirodo, iš vienų perka, o kitiems parduoda tarpininkas, kuris daugiausia iš to ir pelnosi. Ir čia atsiranda tarpininkas, kuris sako: matai, pats tu šviesos nepasieki, šviesos virš tavęs nėra, bet aš tau jos galiu šiek tiek suteikti, ne veltui, žinoma. Aš dabar tau teiksiu šviesą – būsiu tavo gyvenimo prasmės šaltinis ir prievaizdas. Būtent taip ir elgiasi „vampyras“: tiesiogine prievarta ar „informacinio karo“ priemonėmis užgniaužia savaiminį dvasinį gyvenimą, kad jo vieton įdiegtų, įskiepytų savo „vienintelį tikrą“ tikėjimą ir per jį čiulptų aukos gyvybinius syvus.

Čia atsiskleidžia horizontalioji religijos pusė. Tikroji religijos paskirtis yra kelti, ugdyti žmogų aukštyn į šviesą. Arba galima tarti, kad tikra religija – tai tie būdai ir keliai, kuriais žmogaus siela išmoko iškelti savo lają į dangų. Tai tikroji, vertikalioji religijos pusė. O horizontalioji jos pusė iš esmės net nėra religija, tai yra magija, juodoji magija – žmonių tarpusavio santykiai, kai Dievo vardu vieni stengiasi kitus pavergti, pajungti savo naudai, kitus menkindami pasijusti didžiausi bei svarbiausi.

Razausko 4 DSC01661

Žydėjimas, laja. Dalios Rastenienės nuotraukos.

Laisvė – tai galia ir galimybė stovėti stačiam, augti tiesiai į Šviesą virš galvos, be jokių tarpininkų. Tai reiškia gyventi savo galva, pagal aukščiausią paties suvoktą gyvenimo prasmę, kurią tautoje atstoja jos protėvių patirtį įkūnijanti dvasinė tradicija. Tikras dvasinis darbas visada yra pastanga nenulinkti į šalį, laikytis stačiam, kelti galvą į Šviesą, į dangų. Paprastai kalbant, stengtis gyventi taip, kad ne galva tarnautų pilvui ir tik vykdytų pilvo užsakymus, o kad pilvas tarnautų galvai ir ją maitintų. Pirmu atveju jėgų vektorius būtų nukreiptas žemyn, antru atveju – aukštyn. Tarp galvos ir pilvo dar galima įterpti širdį, bet esmė nepasikeis. Tai iš esmės visiškai skirtingos, net priešingos gyvenimo galimybės: viena – laisvo žmogaus, kita – vergo. Jei tam tikra kritinė masė tautos žmonių išdrįsta gyventi pirmuoju būdu, tauta išsilaisvina ir auga, ir ilgainiui suklesti, o jei ne, jeigu jos likimą nulemia vergai – ji palinksta, palūžta ir nyksta.

Dabar aiškinama, kad aukštosios mokyklos turi paruošti studentus verslui. Nieko panašaus! Tiesiog atvirkščiai: verslas turi tarnauti aukštosioms mokykloms (per mokesčius ir biudžetą, per mecenatus ar kitaip), kad studentai galėtų mokytis tai, ką nori, kas juos domina – viską. Kad galėtų kelti galvą, nesiskaitydami su jokiomis apsunkinančiomis aplinkybėmis. Nes aplinkybės tėra šalutinis dalykas, jos pagal apibrėžimą tėra tai, kas aplink, ne vidury, ne šerdyje, ne branduoly. Pagaliau ir pats santykis su „aplinkybėmis“ priklauso nuo to, kaip aukštai iškelta galva.

Tad iš esmės Lietuvą tegali išgelbėti vienintelis dalykas: tikras, nuoširdus, atkaklus dvasinis darbas. Tik nereikia įsivaizduoti kokio nors sėdėjimo įsmeigus akis į vieną tašką! Tikras dvasinis darbas, galima tarti, – tai prasmės troškimo vedama pastanga atgauti ir palaikyti tiesioginį ryšį su jos šaltiniu, su dvasinės gyvybės šaltiniu. Tai tiesiogiai lemia gyvenimo būdą, veiklą, kasdienybę, sudaro jos pagrindą ir sužadina bei atskleidžia kūrybines galias. Iš esmės tai reiškia pastatyti save į patį pasaulio vidurį, iš kurio nėra kur pasitraukti, kur pabėgti. Kaip neturi kur pabėgti medis, suleidęs šaknis į žemę – tik kelti lają ir viršūnę aukštyn į Šviesą. Kai medis tiesus, auga stačiai į dangų, jis kartu įcentrina erdvę aplink save, sudaro pasaulio ašį, pasaulio vidurį, kuriame savotiškai jungiasi dangus ir žemė. Tai ir mitinio Pasaulio medžio dvasinė esmė. Gyventi tikrą dvasinį gyvenimą reiškia atgauti, palaikyti, puoselėti savyje pasaulio vidurį. Tai reiškia – nebelinkti į jokią šalį, nei į kairę, nei į dešinę, nei į Rytus, nei į Vakarus. Nebesivyti aplink svetimus pasaulio medžius.

Lietuvių tradicijoje tai yra puikiai suvokta, tai aiškiai mena kad ir tokia minklė: Kur žemės vidurys? Atsakymas: Kur pats stovi (Lietuvių tautosaka, t. V, p. 661, Nr. 7559). Arba štai pasakoje ponas bernui mena mįsles, o tarp jų ir šitą: E kurgi vidurys žemės?Šitoj vietoj, kur aš stoviu (Lietuvių tautosaka, t. IV, Vilnius, 1967, p. 132, Nr. 25). Panašiai tradicinėse vestuvių apeigose suolsėdis mena mįsles vedliui: Kur žemės gali būti vidurys? – Aprėžei ratą ir stok į vidurį (ten pat, p. 721, Nr. 856).

Taigi, kol Šventoji žemė mums yra Izraelyje arba Indijoje, o pasaulio vidurys Jeruzalėje, Mekoje, Kalkutoje, Maskvoje, Varšuvoje, Briuselyje, Londone ar Niujorke, tol Lietuvos gyvybės medis bus nulinkęs į šoną ir savo syvais maitins svetimą galvą, o Lietuva bus beviltiška provincija, ir vienintelis būdas tapti žmogumi liks kuo greičiau iš čia išvažiuoti ir virsti kuo nors kitu. Ir priešingai: jeigu pasaulio vidurys – aukščiausia gyvenimo, būties prasmė, pats prasmės smaigalys – yra čia, tai visur kitur vilioti tegali nebent sočiõs beprasmybės pagunda. Nes čia yra Šventoji žemė. O kad ji apdergta ir subjaurota (tarsi aukso kalnas, užverstas mėšlu), tai tik iššūkis darbui, ir laisvės įkvėpto žmogaus negąsdina.

Šitokio asmeniško savosios tradicijos išgyvenimo pavyzdį mums paliko Vytautas Mačernis (Sielos paveikslas, Vilnius, 1993, p. 85):

Kiekvieną vakarą iš kapinyno seno
Senoliai grįžę mano kambary susėda
Aplink mane plačiu ir taisyklingu žiedu

Ir ima tarp savęs įvertint darbus mano:
Jeigu atranda kartais esantį vertu kurį,
Aš stoviu ir džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury.

Kategorijos: Diskusijos, Etninė kultūra, Etninės kultūros paveldas, Istorija, Kalba, Kultūra, Kultūros paveldas, Nuomonių ratas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *