V. Sinica: Lietuvai reikėtų imtis aktyvių veiksmų…

Skelbiame portalo slaptai.lt vyr. redaktoriaus Gintaro Visocko interviu su Vytautu Sinica.

– Atidžiai perskaičiau Jūsų paskutiniuosius straipsnius, kuriuose gvildenate Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius. Omenyje turiu publikacijas „Meilė Lenkijai reikalauja slėpti istoriją“ ir „Vardan koloradų reikalavimų visuomenę kvailina net signatarai“.

Pritariame Jūsų pozicijai. Didžiausia nesąmonė – džiūgauti neva Lietuvą praturtinančiais lenkiškosios okupacijos ir polonizacijos padariniais. Tačiau Lietuvoje vis tik daugoka politikų, žurnalistų, istorikų, kurie, vaizdžiai tariant, įsitikinę, jog polonizacija – mažesnė blogybė nei rusifikacija. Kas tai per reiškinys? Kodėl naujajam politiniam ir akademiniam lietuvių tautos elitui būdinga savinieka?

– Nemanau, kad tai susiję su savinieka, gal greičiau su paprasčiausiu istorijos neišmanymu. Absoliuti dauguma žmonių Lietuvoje nemoka XIX–XX amžiaus Pietryčių Lietuvos istorijos, nežino, kaip šis kraštas tapo toks daugiatautis, koks yra dabar. Polonizacija atrodo mažesnė blogybė tiesiog todėl, kad apie ją mažiau žinoma. Prie to dvejopai prisideda faktas, jog Lenkiją norime matyti savo partneriu ir draugu, o apie draugų skriaudas pamirštama ir nekalbama. Tai prisideda dvejopai, nes viena vertus yra priimtas istorijos politikos sprendimas apie lenkų tautos nusikaltimus lietuvių tautai apskritai nemokyti Lietuvos mokyklų istorijos pamokose, atitinkamai sudarytos istorijos programos ir vadovėliai. Antra vertus, net ir žinantys apie lenkų tautos nusikaltimus suaugę žmonės dažnai sąmoningai renkasi ignoruoti tuos faktus tiesiog vardan geresnių santykių su Lenkija. Lietuvos naujasis „elitas“ renkasi atleisti ir užmiršti prieš tai net neišgirdęs atsiprašymo. Priešingai, neprašyti nuvykstame ir atsiprašome patys.

– Kodėl Lietuvoje taip daug norinčių nuolaidžiauti Lenkijai dėl prorusiško V. Tomaševskio judėjimo iškeltų reikalavimų?

– Jūsų minimą tikrai paplitusią poziciją lemia, sakyčiau, pragmatizmas ir politologinės analizės stoka. Iš vienos pusės, laikomasi nuostatos, kad galima padaryti bet ką vardan geresnių santykių su Lenkija, kurią labai norima, o ir iš tiesų būtina turėti kaip strateginę partnerę. Svarstoma, kokia auka nėra per didelė tiems santykiams pagerinti. Čia reiškiasi pragmatizmas ir tam tikruose rėmuose tai teigiamas reiškinys. Deja, ne tada, kai juo vadovaujamasi priimant klaidingus sprendimus.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos politizuoti ir net į dvišalę darbotvarkę iškelti siūlymai įteisinti asmenvardžių ir vietovardžių rašybą ne valstybine kalba daug kam vadinamojo „elito“ gretose atrodo pateisinama kaina už geresnius santykius su Varšuva. Kai visuomenėje abiems šiems sprendimams nepritaria beveik 80 procentų gyventojų, politikų, žurnalistų ir politologų sluoksniuose dažnai apskritai nesuprantama, kodėl neturėtume to leisti. Tuo nereikėtų stebėtis – socialiniai mokslai sovietmečiu aktyviai formavo žmones be istorinės ir valstybinės sąmonės, daugybė protingų žmonių sąmoningai rinkosi tiksliųjų mokslų studijas vien tam, kad išvengtų indoktrinacinio aparato. Be valstybinio mąstymo nepaprastai sunku suprasti, kodėl valstybė gali ko nors neduoti to norinčiam individui, neklausiama kaip tai veiks valstybingumo projektą, stiprins ar silpnins piliečių integracinius procesus, kas ir kaip pasinaudos tais piliečių reikalavimais.

Keistu būdu, bet ta pati problema iškyla ir su mūsų dienų socialinių mokslų studentais, kurie ugdomi akivaizdžiai liberalia ar net neomarksistine dvasia, visaip apeinant valstybinio mąstymo ugdymą. Faktas, jog liberalizmas neturi klausos istorijai, laiko ją arba menkai svarbiu, arba geriausiu atveju privačiu reikalu. Tai lemia, jog liberalios pasaulėžiūros žmonėms, kokius ir ugdo mūsų aukštosios mokyklos, būdingi du nusistatymai LLRA reikalavimų atžvilgiu. Pirma, jie tiki, kad kuo daugiau individo reikalavimų patenkinsi, tuo bus geriau jiems ir kartu valstybei kaip kažkokiai įsivaizduojamai individų laimės sumai. Antra, jie atmeta visus istorija grįstus argumentus politinių sprendimų priėmimui. Jiems neįdomu nei kuo baigėsi, pavyzdžiui, 1991 metų nuolaida, sutinkant įteisinti šiuos reikalavimus, nei kodėl šiuo klausimu niekaip nepavyksta pasiekti kompromiso kaip Latvijoje.

Tačiau svarbiausi klausimai dėl šios „vardų ir lentelių duoklės Varšuvai“ yra visai nesusiję su istorija. Pirmas klausimas, kodėl Lietuvoje rimtai traktuojame reikalavimus, kuriems pritaria vos 15 procentų pačių Lietuvos lenkakalbių? Pernykštis MRU atliktas „Lenkų tautinės mažumos Lietuvoje identiteto tyrimas“ atskleidė šį skaičių. Klaidingai įsivaizduojama, kad už LLRA lenkakalbiai balsuoja dėl pritarimo jų reikalavimams. Ne, jie balsuoja iš tautinio solidarumo: „irgi suktas, bet bent savas“, sakoma Vilniaus rajone. Antras klausimas, kodėl Lenkija šiuos nepagrįstus lentelių ir vardų reikalavimus kelia išimtinai tik Lietuvai, nors milžiniškos lenkų bendrijos gyvena ir kitose regiono šalyse? Lietuvos politikams abu šie reiškiniai net nekelia įtarimo. Jei keltų, jie turėtų gebėti suprasti, kad reikalavimų patenkinimas pats savaime nereikalingas nei Lietuvos lenkakalbių daugumai, nei Varšuvai, kuriai tai tik savitikslio Lietuvos spaudimo priemonė. Deja, daug paprasčiau yra įsivaizduoti, kad Lietuvai primesta politinė darbotvarkė yra dar ir mums naudinga ir ja sekdami išeisime iš visų nesutarimų.

– Atidžiai perskaičius Jūsų paskutiniuosius straipsnius akivaizdu, jog Lenkija pastaruosius šimtmečius su Lietuva elgėsi labai panašiai kaip ir Rusijos imperija. Ir vieni, ir kiti norėjo mus praryti. Tik Rusijai pavyko mus okupuoti, Lenkijai – ne. Užtat Maskvai nesisekė mūsų masiškai rusifikuoti, o Varšuvai pavyko įgyvendinti lenkinimo politiką. Kodėl Lietuvoje bandoma šiuos panašumus užtušuoti?

– Manau, šis klausimas iš esmės kartoja pirmąjį. Panašumas tarp Lenkijos ir Rusijos laikysenos Lietuvos valstybingumo atžvilgiu yra labai nepatogus šiandienos geopolitiniame kontekste. Iš tiesų tiek Lenkijai, tiek Rusijai moderni tautinė Lietuvos Respublika visada buvo geopolitinis nesusipratimas. Kaip rašo prof. Alvydas Jokubaitis, „XIX a. lietuviai nebuvo laikomi „istorine tauta“. Rusai ir lenkai įrodinėjo, kad lietuviškai kalbantys Lietuvos gyventojai niekada nebuvo savarankiškas politinio gyvenimo subjektas“. Dar II pasaulinio karo metais po lenkiškosios okupacijos prie lietuvių kalbos pereinančiame Vilniaus universitete lenkų profesoriai paniekinamai juokiasi, kaip įmanomas aukštasis mokslas lietuvių kalba, jei nėra net lietuviškų vadovėlių studentams. Save kaip tautą, vertą valstybės, vertą mokslo, vertą lygiaverčio bendravimo teko ir vis dar tenka įrodinėti abiems kaimynams, ką geriausiai rodo R.Sikorskio ar B.Borusevicziaus atviras šantažas, grasinant nevykdyti įsipareigojimų. Gražių tikslų vedini kategoriškai atsisakome tai matyti.

O iš tikrųjų skirtumas pirmiausiai tas, jog Rusijai ir vėliau SSRS nesisekė naikinti tautinės sąmonės (jų okupacijų metu lietuvių tautinė savimonė kaip tik stiprėjo), tačiau buvo naikinami patys žmonės – žudomi, tremiami, deginami. Neabejotinai, tai padarė milžinišką žalą ir natūralu, jog daug ryškiau įsirėžė lietuvių atmintyje. Tuo tarpu lenkai atvirai žudė nedaug – iš esmės tik 1941–44 m. krašte siautėjant Armijai Krajovai – tačiau labai nuosekliai dirbo nutautindami žmones per mokyklas, bažnyčias, net paprasčiausiai diskriminuodami darbovietėse, ugdydami nuostatą, jog būti lietuvių yra gėdos, o būti lenku – aukštos kultūros ženklas. Ypač mažai žinoma, jog šis procesas Pietryčių Lietuvoje tiesiog klestėjo sovietmečiu, kai 1950–1956 m. sprendimas faktiškai visas krašto mokyklas paversti lenkiškomis, galima sakyti, padėjo tašką kovoje dėl lietuvybės išsaugojimo.

– Lenkija mūsų neatsiprašė dėl Vilniaus krašto okupacijos, oficiali Varšuva nepasmerkė Valdemaro Tomaševskio ir jo vadovaujamos LLRA, Lenkija blokuoja ir vilkina kai kuriuos energetinius projektus, ponas Sikorskis svaidosi lietuvius įžeidžiančiais ultimatumais. Kaip reaguoti į tokius „draugiško“ kaimyno patarimus?

– Šimtametė vilnietė Birutė Fedaravičienė viename pokalbyje sakė, kad dėl Lenkijos pirmiausiai reikia save gerbti ir tą rodyti, o tada ir kiti gerbs. Tai, žinoma, labai abstraktu, bet teisinga. Ne vien dėl Linkevičiaus atsiprašymų ir Kirkilo važinėjimų į Varšuvą kiekvieną gegužę „patepti“ santykius susidaro vaizdas, jog šiandien yra priešingai. Lietuvoje tarp liberalių „elito“ atstovų populiarėja laikysena „Tomaševskis blogas, bet jo reikalavimus reikia vykdyti“. Tai mažas praregėjimas, nors ir tai daugiau sukeltas Putino veiksmų, o ne mūsų pačių įžvalgumo. Tomaševskis iš tiesų yra problema abiems valstybėms, aukščiausi Lenkijos politikai jį jau smerkia, bet vėlgi ne dėl elgesio Lietuvoje, o dėl pozicijos Rusijos invazijos į Ukrainą klausimu. Kitaip sakant abiejų šalių viršūnėlės pasmerkė asmenį, kuris sukūrė dvišales problemas, tačiau negalėdamos pripažinti savo klaidų nusprendė darbotvarkėje pasilikti jo iškeltus reikalavimus. Lenkija to nekeis, nes jai tiesiog neparanku – jie jaučiasi daug padarę vien dėl to, kad pasmerkė tautietį.

Tačiau Lietuvai iš tiesų reikėtų imtis aktyvių veiksmų, pavadinkime, šviečiant Lenkiją. Štai mano minėtoji MRU studija atskleidžia, kad LLRA eskaluoti reikalavimai patiems gyventojams yra visiškai nesvarbūs. Tačiau ši žinia menkai ištransliuota pačioje Lietuvoje, ką jau kalbėti apie jos pagarsinimą Lenkijoje. Šiemet vėl į Varšuvą nuvykęs G. Kirkilas turėtų ant stalo padėti lenkišką minėto tyrimo variantą su išskirtomis svarbiausiomis tyrimo išvadomis. Lenkija, žinoma, dėl to savo pozicijų nepakeis, bet mes pradėsime kalbėti faktais. Tų faktų reikia rasti, reikia skirti daug daugiau analitinio dėmesio Pietryčių Lietuvai. Reikia kurti ne LLRA klano rankose esančią lenkišką ir rusišką žiniasklaidą, reikia skatinti verslo atėjimą į šį regioną, kuriame šiandien žmonės yra tiesiog kontroliuojami per jų darbą savivaldybės ir valstybės įstaigose. Galiausiai reikia alternatyvių pačių lenkų organizacijų, lenkakalbių politikų iškilimo kitose partijose. Šia kryptimi jau esama šiokių tokių daigų liberalų gretose. Tačiau visa tai labai ilgalaikiai sprendimai, kurie nepadės šiandien. Šiandien reikia tiesiog drąsos ir valios pasakyti, kad Lietuvos vidaus politika yra tik Lietuvos reikalas ir bet koks kišimasis tik blogins santykius, bet negali duoti teigiamo rezultato. Iš esmės tereikia pasakyti tą patį, ką Lenkija pasakė Lietuvai dėl Seinų krašte uždaromų lietuviškų mokyklų. „Ne jūsų reikalas“, išgirdome, – „jei norite, kad jos toliau veiktų, tegu finansuoja Lietuva“. Žinoma, Lietuva nepriminė, kad išlaiko begalę neefektyviai dirbančių lenkiškų mokyklų ir kad tas finansavimas gali būti keičiamas. Priešingai, ministras vietos lietuviams pasakė, kad sprendimas pagrįstas ir protingas. Formulė yra elgtis priešingai.

– Savo publikacijose rašote, jog Lietuva vardan gerų santykių padarė itin daug: iš istorijos vadovėlių išbraukė šimtus polonizacijos faktų, specialiai stengiasi neprisiminti Mykolo Biržiškos „Vilniaus golgotos“, prabilo apie lietuvio savigarbą įžeidžiančios 1791–ųjų Gegužės 3–osios Konstitucijos šventimą, finansiškai globoja lenkiškas mokyklas ir darželius… O ką vardan gerų santykių su Lietuva padarė oficialioji Varšuva? Ogi nieko. Nė piršto nepajudino.

– Lenkijai, kaip imperialistinei valstybei su nepamirštomis pretenzijomis į kresus, vien tai, kad pripažino Lietuvos nepriklausomybę, neturėjo pretenzijų dėl Vilniaus ir nepalaikė autonomininkų projektų buvo didžiulė auka, kurią turėtume pripažinti. Pastaruoju metu A. Nikžentaitis ir kiti dažnai primena šiuos faktus, nors neakcentuodami, jog pripažinti kaimynų teisę į valstybingumą etninėse žemėse auka yra tik imperialistams. Bėda, kurią atspindi ir pats faktas, jog Lenkijos įvaizdis Lietuvoje bandomas gerinti 25 metų senumo įvykiais, yra tai, kad vėliau jų geranoriškumo signalų nebuvo daug. Geriausia kas buvo – tai bendras darbas abiems šalims svarbiais klausimais. Būtent bendri interesai yra geriausias vaistas nuo dvišalės įtampos. Tokie interesai buvo narystė NATO ir ES, toks interesas dabar yra regiono karinis saugumas. Reikėtų mažiau ieškoti kas ką gero padarė kitai valstybei, nes valstybės viena kitai ir neturi daryti nieko gero, ir tiesiog orientuotis į bendrai naudingus projektus, braukiant iš darbotvarkės nepatogius klausimus, kuriais negalime sutarti iš principo.

– Man atrodo, jog tie lenkai, kurie mums kelia neįgyvendinamus reikalavimus dėl lenkiškų raidžių įteisinimo lietuviškuose tekstuose, tiesiog sąmoningai ar nesąmoningai talkina šiandieniniam Kremliui. Niekas, net galingiausių pasaulio šalių žvalgybos nežino, kur sustos Vladimiras Putinas. O tomaševskininkai drįsta bauginti: nenusileisite – neginsime jūsų karinio konflikto su Rusija metu.

– Talkinimas Kremliui yra virtęs visiems klijuojama etikete. Nuo tada kai prieš metus buvo prabilta apie naudingus idiotus dešinėje, visus drįstančius kritikuoti Vakarų šalių moralines problemas, mirties ir sekso kultūrą, tokiais „Kremliui dirbančiais idiotais“ apšaukti vos ne visi. Vienos grupės šią etiketę lipdo kitoms. Sutinku, kad LLRA reikalavimai – tiek jų kėlimas, tiek ir jų tenkinimas – yra naudingi Rusijai. Putino režimui tai apskritai yra win–win situacija, kur jis negali pralaimėti, nes tai vanduo ant jo propagandos malūno. Tačiau dėl viešosios komunikacijos reikėtų daug atsargiau rinktis žodžius. Lietuva tikrai nėra pilna valstybės priešų ar kvailių, kurie padeda Rusijai. Pats kalbėjimas tokia retorika irgi yra naudingas pastarajai, nes skaldo ir priešina Lietuvos visuomenę. Tiesiog dažnai trūksta politikos išmanymo, tačiau tai nepadaro nei Putino agentu, nei kvailiu.

Dėl tomaševskininkų, tai jie neturi nei galios, nei įtakos grasinti neginti Lietuvos. Tai ne jų sprendimas. Varšuva gali taip kalbėti ir, deja, kalba, tačiau turėtų triskart pagalvoti prieš kalbėdama – sėti abejones dėl ištikimybės NATO sutarčiai tarp NATO narių yra labai keistas sprendimas užsienio politikoje. Jei Lenkijai labai norisi šantažuoti Lietuvą niekingais grasinimais, derėjo sustoti ties grasinimais dėl energetinių projektų ir panašiai. Karinio saugumo klausimai nėra tai, su kuo galima žaisti. Ir didelės valstybės daro klaidų.

– Katažynos Koženiovskos publikacija „Lenkų kultūros buvimas rytuose“ juk pasirodė neatsitiktinai?

– Oficiali Lenkijos pozicija yra revanšizmo kresų atžvilgiu smerkimas. LLRA atstovai taip pat teigia, kad kiekvienas kalbantis apie Lvovo ar Vilniaus atgavimą tegu ir tolimoje ateityje yra Lenkijos visuomenės marginalas. Tą patį jums pasakys Lenkijos politikai. Tačiau tuo pačiu metu Lenkijos vyriausybė iš biudžeto finansuoja tyrimus ir strategijas, kaip sustiprinti Lenkijos įtaką prarastose teritorijose Rytuose, kaip stiprinti jų kraštų gyventojų prisirišimą prie Lenkijos, jos teigiamą įvaizdį. Į Pietryčių Lietuvą metami didžiuliai Lenkijos biudžeto pinigai, Vilniaus rajone gausu gyventojų, įtikintų, kad pensijas jiems moka Lenkija, šildymą kompensuoja Lenkija ir t.t. Pagaliau už tai, kad vaikas būtų leidžiamas į lenkišką, o ne lietuvišką mokyklą vienkartinę išmoką iš tikrųjų sumoka Lenkija. Taip pat kaip iš tikrųjų stengiasi apmokėti ir Lietuvos lenkakalbių politikų sąmoningais veiksmais užsidirbamas baudas. Lenkija įvairiais būdais stengiasi plėsti savo įtaką prarastose teritorijose, į kurias neturi istorinės teisės. Nespekuliuokime, koks šių pastangų tikslas.

– Ar Lietuvai nereikėtų išsamiau, nuodugniau išanalizuoti Vilniaus autonomininkų veiklos 1990 – 1991–aisiais? Juk sąsajos su tuometiniais Rusijos imperialistais – akivaizdžios.

– Tema iš tikrųjų stebėtinai ignoruojama Lietuvos istorikų ir politologų, nors iš 1990–1991 metų įvykių Pietryčių Lietuvoje galima labai daug pasimokyti. Per 20 metų šiuo klausimu buvo parašyta pora Kazimiero Garšvos tekstų, kuriuose daugiau apžvelgiama faktologija, o ne analizuojamos procesų priežastys, pora Vlado Sirutavičiaus straipsnių, kuriuose abejojama, ar autonomijos projektai iš tiesų buvo inspiruoti iš Maskvos, dėl jų daugiau kaltinamas Lietuvos komunistų ir Sąjūdžio vieningas sutarimas griežtai ir greitai įtvirtinti lietuvių kaip valstybinės kalbos statusą. Galiausiai pernai pasirodė pora teisininko, Konstitucijos kūrėjo Juozo Žilio tekstų, pateikiančių autonomijos projektų teisinį vertinimą. Tai ir beveik viskas. Kitais metais planuojamoje išleisti Pietryčių Lietuvos studijoje turėtų būti ir išsamesnis straipsnis, analizuojantis autonomijos kūrimo priežastis, eigą ir padarinius Pietryčių Lietuvoje. Iš to laikotarpio įvykių neabejotinai yra daug ko pasimokyti.