M. Kundrotas. Prieštaringos koalicijos arba idėja kaip instrumentas (30)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr,

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr,

Savivaldybių rinkimuose narstomos kandidatų asmenybės, rečiau – ideologijos, bet kai kurie dalykai praslenka pro žurnalistų ir analitikų akis. Ukrainos įvykių kontekste daug kalbama apie Kremliaus „koloradus“ Lietuvoje, bet pražiopsotas įdomus faktas. Lenkų rinkimų akcija, seniai bendradarbiaujanti su Rusų aljansu, kurio sąrašus kartkartėmis papuošia KGB-istai, galiausiai pritraukė ir Algirdo Paleckio vadovaujamą Socialistinį liaudies frontą.

Dabar jau drąsiai galima sakyti, jog sovietinei praeičiai ir dabartiniam Kremliaus režimui simpatizuojančios politinės jėgos galutinai susivienijo. Nebestebintų, jei po kiek laiko čia įsilietų „sarmatinio“ ir „matricinio“ tipo „koloradai“, skelbiantys lietuvišką patriotizmą, bet nukreipiantys jį antivakarietiška, antiamerikietiška ir prorusiška linkme. Vis dėlto kol kas jiems tai nėra naudinga. Jų tikslas – perimti ir atitinkamai nukreipti lietuviškąsias tautines jėgas. O jose požiūris į lenkų akcininkus ir atvirus bolševikus, švelniai tariant, ne itin draugiškas.

Įdomus ir kitas faktas. Lietuvos Lenkų rinkimų akcija (LLRA) skelbiasi krikščioniška, katalikiška partija. Ir štai jos sąraše – atviri Karlo Markso sekėjai. To paties K. Markso, kuriam religija – opiumas liaudžiai, žmogiškosios būties pagrindas – ekonomika, o kultūra – tiktai antstatas. Susijungta su atvirais sovietų režimo simpatikais – režimo, kelias dešimtis metų engusio tiek lietuvius, tiek lenkus. Nenuostabu, jog paklaustas apie sovietų vykdytas lenkų elito žudynes Katynėje, akcininkų lyderis Valdemaras Tomaševskis išsisuko nuo tiesaus atsakymo.

Akivaizdu, kad krikščioniškumas, katalikiškumas ir net lenkiškumas šiai partijai ar bent jos lyderiams – tiktai instrumentai siekti politinės, o per ją ir ekonominės naudos. Apie tai, kaip pietryčių Lietuvoje sukurta sistema, primenanti mafiją, su visapusiais priklausomybės ryšiais nuo seniūno ir mokyklos direktoriaus iki paties V. Tomaševskio, jau daug rašyta. Ilgą laiką manipuliuota lenkiškos savimonės piliečiais ir jų religinėmis tradicijomis. Dabar juos prarasti – jau menka tikimybė. Užtat galima plėsti savo politinę nišą, pritaikant naujas idėjas ir simbolius, užsirišant „koloradines“ juosteles ir įtraukiant į savo komandą atvirus bolševikus.

O juk Lenkų rinkimų akcija – ne pirmoji, sudariusi tokią keistą koaliciją. Žvelgiant į skelbiamas doros, šeimos, patriotizmo vertybes, natūraliausia atrodytų sąjunga tarp Tėvynės sąjungos bei „Tvarkos ir teisingumo“. Vietoje to Tėvynės sąjunga sudarinėja sąjungas su liberalais, o „Tvarka ir teisingumas“ – su socialdemokratais. Praeitos kadencijos vyriausybėje konservatoriais save laikanti partija atidavė liberalams dvi svarbiausias strategines ministerijas – kultūros ir švietimo. O juk tai konservatoriams pagal pasaulėžiūrą turėtų būti prioritetai.

Vis dažniau pasigirsta spėlionių, jog artimiausiu metu konservatoriai su liberalais galutinai susijungs į vieną partiją. Ideologiškai tai būtų nuoseklu – juk Tėvynės sąjungos konservatizmas jau seniai liko tiktai fasadu, už kurio glūdi liberalus turinys. Bet kam gi atsisakyti tokių puikių instrumentų, kaip konservatizmas ir patriotizmas? Žengdami atskirai vadinamieji konservatoriai pritraukia rinkėją, kurį matytų kaip savo ausis, atvirai pasiskelbę tuo, kuo iš tiesų yra – liberalais. Tėvynės sąjungos liberalams ir Liberalų sąjūdžiui naudingiausia žengti į rinkimus atskirai, o po rinkimų vis tiek vykdoma bendra liberali politika.

„Tvarka ir teisingumas“ – ne ką geresnis atvejis. Deklaruodami Europos Sąjungą kaip tautinių valstybių sąjungą, jie sudarė koaliciją su socialdemokratais, kurių internacionalas labiausiai stumia Europos Sąjungos centralizaciją, verčiant ją viena valstybe.

Įdomių koalicijų galima rasti ir visuomeninėje plotmėje. Lietuvos žydų bendruomenės lyderė Faina Kukliansky skelbia, jog žydas – tai judėjas, o judėjas – tai žydas. Patogi pozicija, siekiant judėjų religinių bendrijų turtą perimti žydų visuomeninei organizacijai. Bet kartu ji pasirašinėja bendradarbiavimo sutartis su homoseksualistų organizacijomis, kai judėjų religija homoseksualizmą vadina bjaurastimi, reikalaudama už jį net mirties bausmės.

Šalia tarppartinių koalicijų rasime dar keistesnių junginių partijų viduje. Tėvynės sąjungoje, šalia ekonominio liberalo Andriaus Kubiliaus – socialiai orientuoti krikdemai Valentinas Stundys ir Rimantas Dagys. Šalia konservatoriaus ir patrioto Ryto Kupčinsko – absoliutūs kultūriniai liberalai ir kosmopolitai Adomas Bužinskas ir Dovydas Skarolskis. „Tvarkos ir teisingumo“ gretose, šalia šeimos vertybes deklaruojančio Petro Gražulio – juvenalinės justicijos ledlaužė Ona Valiukevičiūtė.

Valstiečiams Seime atstovauja šeimos vertybių gynėja Rima Baškienė, o Vilniaus savivaldybės rinkimų sąraše – homoseksualistų „šeimų“ ir net įsivaikinimo teisių šalininkas Linas Kranauskas. Sąrašo lyderė ir kandidatė į merus Virginija Vingrienė pasisako už homoseksualistų propagandines manifestacijas. Europarlamentaras Bronis Ropė priklauso Žaliųjų frakcijai, kur vienas iš lyderių – atviras pedofilas Danielis Kon Benditas.

Kas laiko šiuos žmones kartu – sunku spręsti vienareikšmiai. Nesinorėtų manyti, jog tik valdžia kaip savitikslė. Juk daugelis tų žmonių – padorūs, idėjiniai politikai. Matyt, būdami tokiose margose partijose jie tikisi jose išlaikyti padorumo ir sveiko proto pozicijas, per šias partijas įgyvendindami jas valstybės politikoje. Kur kas lengvesnis klausimas – kas partijų lyderius skatina laikyti pas save tokius skirtingus žmones? Kuo platesnė pasiūla politinėje rinkoje. Absoliuti dauguma partijų veikia principu: pagauk visus, angliškai – catch all.

Kai idėja tampa instrumentu, o tapatumas – tiktai iškaba, galimi įvairūs junginiai. Grįžtant prie Lenkų rinkimų akcijos, Rusų aljanso ir Socialistinio liaudies fronto, akivaizdu viena. „Koloradinės“ jėgos vienijasi. O kaipgi lietuviškos? Vilniuje ir Klaipėdoje, Pasvalyje, Palangoje ir Varėnoje lietuviai tautininkai žygiuoja vieningai. O štai Kaune – mažiausiai trijuose sąrašuose. Taigi, dar yra, kur padirbėti. Nebe už kalnų ir rinkimai į Seimą. Ten bus priiminėjami įstatymai, nustatomos taisyklės. Kas tai darys, priklausys nuo mūsų vienybės.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *