L.V. Medelis. Norvegų vaikai neverkia? (6)

Norvegijos lietuviai Oslo centre protestavo prieš „Barnevernet“ sprendimus dėl G. Bumbulio | P. Stanio nuotr.

Norvegijos lietuviai Oslo centre protestuoja prieš „Barnevernet“ sprendimus dėl Gabrieliaus Bumbulio | P. Stanio nuotr.

Net ir iš tolo stebint „Norvegijos berniuko“ Gabrieliaus bylą, į akis krinta stebėtinas mūsų valdžios, mūsų organizacijų ir pavienių asmenų abejingumas, o tiksliau – bandymai pateisinti tos Skandinavijos valstybės veiksmus. Norvergija – vaikų rojus; Lietuva – laukinė girtuoklių, sadistų vaikų kankintojų, moterų daužytojų sala klestinčioje Europoje – štai ką mums bandoma įteigti, Lietuvos valstybei tarsi prisiimant kaltę ir suverčiant ją lietuvių tautai.

Lietuvos vaikų problemas keliantiems psichologams, vaikų teisių gynėjams derėtų mažiau kreipti dėmesio į laikraščių ir interneto leidinių antraštes pirmuosiuose puslapiuose.   Juk žiniasklaida mirga tokiais ir panašiais straipsnių pavadinimais: „Lietuvis, primušė žmoną ir vaikus“, „Pasigėrusi motina paliko mirti alkaną kūdikį“, „Girtas lietuvis iššoko pro langą“, „Motina ir dvylikametis sūnus įkliuvo su narkotikais“, „Lietuviai nesirūpina savo vaikais“…

Kalbantiems ir rašantiems savo nuomonę ir vadovaujantis tokia logika derėtų sutikti ir su tokiomis bei panašiomis analogijomis, pavyzdžiui: „Norvegai dešimtimis žudo savo vaikus“ (Breiviko istorija), „Amerikiečiai policininkai šaudo paauglius“ , o „Amerikiečiai paaugliai šaudo mokytojus“… Suprantama, nesame kokie šventuoliai, bet ir nėra naujiena, kad mūsų žiniasklaida dėl septynmečio Gabrieliaus, kurį iš motinos atėmė Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet, dažniausiai stoja ne motinos, bet Norvegijos valstybinės tarnybos pusėn. Įdomu, jog vadinamoji komercinė žiniasklaida atrodo sąžiningesnė ir tvirčiau laikosi žurnalistikos etikos nei vadinamasis   Nacionalinis transliuotojas.

LRT užuovėjoje

Atsitiktinai mačiau keturias šiai istorijai skirtas LRT laidas. Į akis krito, kaip greitai būdavo nusisukama nuo temos apie vaikų „nusavinimą“ ir lengvai pereinama prie „siaubingos“ vaikų padėties Lietuvoje. Kaip ir už ką Norvegijoje septynerių metų berniukas buvo atplėštas nuo motinos, susigrąžintas-pagrobtas, paskui su jį gelbstinčiu dėde sulaikytas Švedijoje, ir grąžintas ne Lietuvai, o Norvegijai? Kitokios nei laidą vedančiojo nuomonės reiškėjai paprastai likdavo mažumoje arba negaudavo pakankamai laiko kalbėti. Ką, pavyzdžiui, apie berniuko atėmimą ir šiame kontekste Lietuvos valstybės santykius su Norvegija, LRT laidoje galėjo pasakyti ministras, ambasadorė ir Vaikų teisių apsaugos kontrolierė iš esmės buvo žinoma.

Ministras L. Linkevičius pranešė, jog žiūrės jautriai ir atsakingai, bus dedamos pastangos, bet šį kartą praleido progą ne patylėti, o parodyti, kad jis yra mūsų valstybės Ministras, ginantis mažą Lietuvos pilietį; ambasadorė Izolda Bričkovskienė paaiškino, jog daro, ką gali, o kontrolierė Edita Žiobienė nušvietė padėtį, kaip nesirūpinama vaikais Lietuvoje. Trys aukšto rango valstybės valdininkai akivaizdžiai stengėsi išsisukti, pridengiami ne itin aštrių žurnalisto klausimų, kad patys pajustume kaltę ir užsičiauptume. Bet buvo akivaizdu, jog nė vienas jų neatliko savo pareigos iki galo, pasmerkdami vaiką tapti svetimųjų globotiniu-našlaičiu. Ministrą pažįstame, jo atsiprašymas kolegos Lenkijos ministro dėl Lietuvos padarytų skriaudų kaimyninei šaliai, paliko dėmę jo karjeroje ilgam, tad aktyvaus kišimosi į tokį menką reikalą nereikėtų tikėtis.

Ypatinga, pavydėtina ambasadorės Norvegijoje I. Bričkovskienės karjera: filologė, dešimt metų išdirbusi Vilniaus kelionių biure, vienerius metus padirbėjusi URM kanceliarijos mašininke, per dešimtmetį vos ne kasmet paaukštinama taip sparčiai kilo aukštyn, kad netrukus pasiekė ambasadorės rangą.

E. Žiobienė, kaip visiems žinoma, labiausiai išgarsėjo vadinamojoje „Garliavos mergaitės“ istorijoje, kita vaikų teisių apsaugos kontrolierės veikla visuomenei nelabai žinoma. Galima suprasti, kaip viso trejeto šiltos lipnios kėdės keičia žmogaus vertybes ir psichologines nuostatas, padedančias išgyventi bet kokiomis priemonėmis, tik nepersistengiant bei negadinant sisteminio oro.

Taip, mes kalti. Net LRT garsaus žurnalisto, sociologo, antropologo, istoriko Virginijaus Savukyno laidoje Editos Žiobienės nuomone „viena didesnių problemų Lietuvoje ta, kad žmonės įsivaizduoja, jog žino, koks turi būti tėtis ar mama, nors mokykloje ar universitete nesimokė gyvenimiškų įgūdžių, psichologijos ir panašių dalykų. Todėl, pastebi ji, tėvystės įgūdžių daug kam trūksta ir visiems reikia juos stiprinti“. Ką gi, tam tikros brandos valstybė visada nori uždrausti žmonėms kalbėti apie orus, nes apie juos gali išmanyti tik sinoptikai. Bet kas gi nutiko kontrolierės tėvams ir seneliams, jų kartos žmonėms, pergyvenusiems mažiausiai tris šalies okupacijas, išauginusiems vaikus Sibiro tremties mirtyje (tos kartos augino ir pačią Žiobienę), kad dabar reikėtų vaikų auginimo mokytis universitetuose?

Sakoma, prezidentė yra pavedusi užsienio reikalų ministrui, „kad būtų imtasi visų priemonių, kad ši situacija būtų išaiškinta ir išspręsta taip, kaip to reikalauja geriausiai vaiko interesai“, ir … nutilo, išsikvėpė. Ar ne todėl žmonės tarpusavyje pasišneka: „Lietuva negina savo piliečių“?..

Kas vaikų teises gina Lietuvoje?

Pasirodo, jas gina ne mažiau kaip 13 vaiko sveikatos, teisių apsaugos ir gelbėjimo visuomeninių organizacijų. „Ne mažiau“ – todėl, kad tiek yra nevyriausybinių organizacijų susivienijime „Už vaiko teises“. Savo viešame pareiškime susivienijimas narsiai ir vieningai paskelbė pasitikėjimą Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema. (Beje, Norvegijos parlamentas tik šį pavasarį ketina svarstyti prisijungimą prie Hagos konvencijos dėl vaiko teisių užtikrinimo).

Koalicija kreipiasi ir gina. Ji, matyt, žino, ko nežinome mes… Štai to susivienijimo pareiškimą pasirašiusios organizacijos: Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Labdaros ir paramos fondas „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“,VšĮ „Paramos vaikams centras“, VO „Gelbėkit vaikus“, VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“, VšĮ „Vaikų linija“, Asociacija „Nacionalinis aktyvių mamų sambūris“, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“, VšĮ „Šeimos santykių institutas“, Asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“, VšĮ „Vaiko labui“ , Lietuvos autizmo asociacija “Lietaus vaikai”, „Žiburio“ labdaros ir paramos fondas.

Mažiausiai pusė jų (pasirauskite internete) gauna pinigus iš su vienu Norvegijos fondu surištų projektų. Tai tarptautinis fondas, nes jame dalyvauja tokios galingos valstybės kaip Lichtenšteinas ir Islandija, jis rūpinasi dar 16 Vidurio Europos buvusios TSRS satelitinių valstybių. Suprantama, kad šešėlis krinta ir ant kitų nevyriausybinių organizacijų. Minėtos susivienijusios organizacijos ne vienintelės prie to pinigų maišo.

Tarkim, ką reiškia projektas „Jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelio sukūrimas“, kurį vykdo UAB „Sveikatos ekonomikos centras“. Ir ką reiškia „jaunimui palankių“ sveikatos paslaugų? Ar jaunimui sveikatos priežiūra gali būti nepalanki? Lietuvos visuomenė yra labai jautri ir įtari, nes jau ne vieneri metai ją veikia „pedo“, „peder“, „gender“ urzgimai. Kažkas yra pasakęs: ko nepadaro pinigai, padaro dideli pinigai. Kitas kažkas yra taręs, kad pasaulis nėra vertas vienos kūdikio ašaros. Tada kipšas ima kuždėti į ausį: vertas ir labai vertas ašarų šitas globaliai liberalus pasaulis; o gal dar kažkas kitas iš ano Baltijos kranto švelnia rankele pamojavo mūsų globotojų organizacijoms, kad jos pagarsintų kaip tik tokį, ne kitokį, savo pasitikėjimą „Barnavernet“… Tada vieno vaiko grobimas gali tapti precedentu („Lietuva neprieštarauja, mums galima, ponai, viskas galima!”). Neabejotina, sprendžiant „Gabrieliaus bylą“, šiuo pareiškimu bus pamojuota Norvegijos teisme.

Sauja blizgučių aborigenams

Ko tada verti mūsų vaikų globotojų pagraudenimai ir rūpesčiai? Saujos blizgučių, kaip aborigenams? Galimas daiktas, kitos septynios iš pasirašiusių pareiškimą NVO norėtų taip pat gerai gyventi. O gal idealistiškai nenorėtų, bet nepasitikėjimo šešėlis metamas ir joms, ir visiems, su Norvegijos fondu susijusiems projektams. Tada nuomonė, jog mūsų vaikai bus nelaimingiausi bei skriaudžiamiausi Europoje tol kol bus finansavimas, gali būti teisinga.

Taip Norvegijos saulė meta tamsų nepasitikėjimo šešėlį ir norvegiškai vaikų globos sistemai. Sakoma, toje sistemoje ne šeima, o turtinga valstybė turi prioritetą auginti ir auklėti vaikus. Nežinau, ar šiame amžiuje taip yra dar kurioje kitoje šalyje, tačiau tokios ideologijos sistemos, kuriomis remiantis valstybės globa vaikais ir jų išauklėjimas „kaip reikia“, pasmerkiant šeimas, tėvus ir vaikus, giliam skausmui bei dvasinėms kančioms, iš nesenų laikų Europoje man žinomos tik dvi – nacių ir bolševikų.

Sauja blizgučių godiems ir kvailiems aborigenams? O ne! Ne sauja. Jau šiemet, vasario 5 dieną, Sveikatos apsaugos ministrė R. Šalaševičiūtė pasirašė įsakymą, kuriuo pakeitė jos pačios sausio 12 dienos dokumentą painiu pavadinimu: „Dėl finansavimo skyrimo 2009–2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo programos Nr. LT11 „Visuomenės sveikatai skirtos iniciatyvos“ priemonės „Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose gerinimas“ projektams“.

Kalbama, pasirodo, ne apie pernykštį sniegą, nes toliau rašoma: „Skiriu 2 188 581,19 Eur (du milijonai šimtas aštuoniasdešimt aštuoni tūkstančiai penki šimtai aštuoniasdešimt vienas euras 19 centų) (7 556 733,08 Lt (septyni milijonai penki šimtai penkiasdešimt šeši tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt trys litai 8 centai) finansavimą“…

Projektas apima po kelias mokyklas devyniuose Lietuvos miestuose (įskaitant sostinę) ir rajonuose. Ačiū tau, Norvegija.

2015 02 17

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *