Blogeris Zeppelinus. Keturios Pogrebnojų imtynių pamokos. Norvegijoje tokia šeima jau būtų likusi be vaiko

Senokai nerašiau apie aukštuomenės gyvenimo naujienas. Žiniasklaida operatyviai informuoja mus apie madų pasaulyje garsios šeimos skandalo peripetijas.

Šokiruota visuomenė tik neseniai sužinojo, kad po dizaineriškai nudailinta ir madingai nučiustyta kovotojo su svastikomis  ir rasizmu kauke slypi bjaurus smurtautojo ir moterų skriaudėjo snukis.

Kurio artimuosius tik operatyvus policijos įsikišimas išgelbėjo nuo smagių įsisiautėjusio dizainerio kumščių.

Tačiau po pirmųjų aliarminių pranešimų situacija pradėjo krypti į tradicinę lietuvišką vagą.

Areštinę palikęs smurtautojas pareiškė, kad tą naktį jis tik gynėsi nuo dvigubai jaunesnės, visa galva aukštesnės ir gerokai sportiškesnės moters pasikėsinimo.

Panašu, kad buvo tiesiog bandyta fizinio poveikio priemonėmis paauklėti eilinį kartą alkoholio padauginusį ir į sutuoktinių guolį įsiropštusį vyrą. Tai būdinga jauno amžiaus temperamentingoms moterims.

Policiją iškvietusi antroji pusė to lyg ir neneigia. Tačiau, berods, daugiau akcentuoja tai, kad girto vyro reakcija ir atsakas į auklėjamuosius veiksmus buvo neadekvatūs ir perdėtai žiaurūs.

Nesugebėjusi įveikti sutuoktinio kovoje vienas prieš vieną, nuskriausta moteris kreipėsi į policiją pagalbos.

Kuri nedelsdama išvežė į areštinę jau prisnūdusį, alkoholio ir peštynių su temperamentinga partnere nukamuotą mados pramonės šulą.  Ir pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl smurto šeimoje.

Aukštuomenės gyvenimo skilčių auditorija užgniaužusi kvapą laukė – kuo gi pasibaigs ši  detektyvinė istorija?

Ar grįžęs iš įkalinimo vietos dizaineris bus įsileistas į namus?

Ar po nedrąsaus  brazdinimosi apie duris ir nesėkmingų bandymų atsirakinti pakeistą spyną jam teks nakvoti laiptinėje, draugiškoje žurnalo „Stilius“ reporterių kompanijoje?

Feminizmo groupsas plyšte plyšo nuo sujudusio pažangaus bobinčiaus kudakavimo, raginančio garsiąją manekenę kuo griečiau vyti lauk smurtautoją.

Patyrusios feministės neakivaizdžiai mokė nukentėjusią dailiojo genderio atstovę jokiais būdais neįsileisti dizainerio į namus, jau nekalbant apie sutuoktinių guolį. Dėl rizikos vėl patekti į emocinę bei seksualinę priklausomybę.

Tačiau visų jų laukė skaudus nusivylimas.

Pasirodo, kad ir kaip būtų, M. Račiūnaitė neketina skirtis su vyru ir vaiko tėvu. Ji tiesiog paragino sutuoktinį gydytis nuo alkoholio priklausomybės, pasiduoti auklėjimo priemonėms ir pratintis nesipriešinti, gavus nepiktą fizinę pastabą iš mylimos moters.

Pareiškimo iš policijos kol kas neatsiima, bet ir pasodinti vyrelį į kalėjimą, matyt, nereikalaus.

Vienžo, tradicinis lietuviškas happy end‘as – pasimušė, pasipešiojo ir susitaikė. Bent jau tam kartui.

O mes galime ramiai pamąstyti apie tas pamokas, kurias mums suteikė šis ganėtinai banalus atvejis iš lietuviškosios aukštuomenės bei elito gyvenimo.

Jos yra kelios ir kiek skiriasi, priklausomai nuo interesų grupės.

Pirma, vidutinio amžiaus vyrams visgi verta rimtai pasvarstyti, prieš vedant į dukras tinkančias moteris.

Jaunystė ir hiperaistringas temperamentas, žinoma yra malonus dalykas, bet iki tam tikros ribos.

Iki trisdešimties dar gali būti smagu pasipešioti, pasimušti ir padaužyti indus prieš sukrentant taikytis į lovą, o vėliau tokios laukinės aistros dažnesnio praktikavimo atvejais gali pradėti varginti. Kaimynus tame tarpe.

Antra, jaunoms moterims vertėtų įsisavinti ir tvirtai laikytis vienos paprastos, bet geležinės taisyklės: niekada neauklėti, nebarti, nezaunyti ir – gink Die – nebandyti kišti nagų prie girtame stovyje esančio vyro. Nes atsakas gali būti absoliučiai neadekvatus.

Su girtu vyru namuose reikia elgtis, kaip su sergančiu vaiku. Apgobti jį perdėtu rūpesčiu, paguldyti, duoti atsigerti, kritiniu atveju  pakišti dubenėlį, nuraminti, pačiūčiuoti, etc. etc.

Griežtas auklėjimo procedūras paliekant kitai dienai – ir tai ne iš pat ryto. Ryte jau galima demonstruoti pabrėžtiną abejingumą, tačiau palydimą rūpinimosi procedūrų tęsimu. Pusryčiai, sultinys, sultys, labai saldi stipri arbata.

Ir tik sulaukus pietų meto ar net vėliau – priklausomai nuo to momento, kada vyras atgaus įprastinę formą ir  sugebėjimą jausti kaltę dėl savo nusižengimo – galima pradėti demonstratyviai krautis daiktus „išėjimui pas mamą“ ir kitas gėdinimo, auklėjimo, nūdinimo ir zaunyjimo procedūras.

Tik tada ir tokiomis sąlygomis jos bus veiksmingos.

Vyrai gi ne kokie gyvuliai – jie supranta ir moka įvertinti tai, kad kuomet buvo bejėgiškoje būsenoje alkoholio padauginimo pasėkoje, jais buvo rūpinamasi, jie buvo globojami pačio artimiausio žmogaus.

Kuris dabar, sveikatai pagerėjus, turi pilną moralinę  teisę išsakyti savo nepasitenkinimą dėl nederamos sutuoktinio elgsenos. Ir, atitinkamai, nusipelno kokios nors materialinės kompensacijos už savo vargus ir parodytą supratingumą bei meilę.

Protingos moterys elgiasi būtent pagal tokį modelį. Ir sulaukia deimantinių vestuvių mylimos, gerbiamos ir vertinamos.

O kvailos – lenda auklėti ir mušti girtą vyrą ir nustemba, gavusios nuo jo į kaktą ir nesulaukusios jokio kaltės jausmo ar noro auklėtis.

Žinoma, jei vyras – piktybinis girtuoklis, tai skyrybos, matyt, tinkama išeitis. Tačiau kol gyvenate kartu – modus operandi turi būti toks, kaip aprašytas aukščiau.

Pabandykite – nepasigailėsite…

Trečia, itin dažna jaunų moterų klaida – įsivaizdavimas, kad jų šeimyninius santykius sureguliuoti bei vyrą į gerąja pusę pakeisti gali…. teisėsauga.

Todėl po šeimyninių skandalų jos ir bėga rašyti tuos pareiškimus, naiviai įsivaizduodamos, kad gerieji dėdės policininkai pamos dryžuota burtų lazdele ir trūkumais pertekęs vyras staiga pavirs kažkuo idealiu.

Vargšės dažniausiai neturi žalio supratimo, kaip funkcionuoja teisėsaugos girnos ir nesuvokia, kad bet kokios šeimos galvai skirtos bausmės visais atvejais kirs per šeimos biudžetą ar interesus.

Jeigu gyvenimas su vyru nemielas, verta pagalvoti apie skyrybas, o ne apie pareiškimą policijai dėl eilinio barnio.

Teko matyti stulbinančio moteriško kvailumo atvejų.

Tarkime, vieno provincijos didmiesčio garbaus prokuroro žmona po emocingo barnio, kurio metu gavo per žandą, kreipėsi su pareiškimu į teisėsaugą. Rezultate vyras išlėkė iš darbo ir net, berods, buvo nuteistas su teisių dirbti apribojimu. Todėl jam teko užsiimti kažkokiais atsitiktiniais darbais visai kitose atlyginimo kategorijose.

Su žmona jis, savaime suprantama, išsiskyrė. Tačiau vietoje solidžių prokuroriškų alimentų ir laisvanoriškų bonusų, kurių ji būtų galėjusi tikėtis, jei vyras būtų likęs dirbti, sulaukė kažkokių teismo priteistų grašių nuo jo N-kartų smukusių legalių pajamų.

Tskant, buvo boba prokurorienė su atitinkama socialine padėtimi ir pajamomis, o tapo kažkokio skurdžiaus gyvanašle, auginanti vaikus iš savo vargdieniško uždarbio ir dviejų-trijų šimtų litų alimentų. Provincijos mastais statusas visai kitoks.

O tik todėl, kad stebukline teisėsaugos galia įtikėjusi naivi motera  vietoje pareiškimo skyryboms ir didesnių alimentų ir bonusų išsiderėjimo parašė pareiškimą policijai.

Štai gyvenimas ją ir pamokė, kaip tame anekdote:

„Apskundė žmona išgeriantį vyrą policijai dėl smurto šeimoje. Teismas priteisė kelis tūkstančius litų baudos, kas mėnesį atskaitant po trečdalį algos.

Sėdi žmogelis prie stalo, pasiseilėdamas pirštus pasikeitusį šeimos biudžetą į krūveles dėlioja.

Sūnus nedrąsiai klausia: tėti, likom be pinigėlių, tai tu dabar mažiau gersi?

Į ką tėvas rūsčiai atsako: – Ne, vaikeli, dabar jūs su mamulėnu mažiau valgysite.“

Ir ketvirtoji pamoka yra tame, kad šis atvejis aiškiai parodo skirtumą tarp dabartinės vaikų teisių apsaugos sistemos Lietuvoje ir to skandinaviško modelio, kurį bruka mums žiobienių, šalaševičiūčių, valiukevičiūčių ir kitokių pūrų kompanija.

Kadangi dėl tų peštynių ir šeimos galvos pomėgio išgerti jokių grėsmių Pogrebnojų sūnelio gyvybei ir sveikatai neiškilo, tai niekam net mintis nekilo, kad į tuos reikalus turėtų įsikišti Vaikų teisių apsaugos tarnyba ar kokia panaši valdiška kontora.

Tuo tarpu Norvegijoje, po to, kai reguliariai namuose girtaujantis ir smurtaujantis tėvas jo žmonos vėl buvo priimtas į šeimą, tenykštis Bernevarnas nedelsiant atimtų jų sūnelį ir atiduotu kokiai pažangiai negeriančių gėjų šeimai auginti.

Ir pagrindas tam būtų būtent  toks, kurį tais liūdnai pagarsėjusiais vaikų atiminėjimo įstatymo projektais bandoma įteisinti Lietuvoje: girtavimo ir fizinio smurto artimoje aplinkoje sukeltas emocinis ir psichologinis smurtas vaiko atžvilgiu.

Būtent su tokiais vaikų atėmimo teisiniais pagrindais jau  yra susidūrę tenykščiai lietuviai. Tas nuskambėjęs atvejis, kuomet iš lietuvės motinos atėmė sūnelį ir atidavė lesbiečių porai auginti, atitinka garsiojo dizainerio šeimos situaciją beveik 1:1.

Ten, berods, irgi budrieji sekliai susekė, jog motina vėl įsileido vyrą, kuris kažkada jos pačios buvo apkaltintas išgėrinėjimu ir smurtavimu. Tai buvo užskaityta, kaip motinos emocinė ir seksualinė priklausomybė nuo smurtautojo ir vaikas buvo nedelsiant atimtas bei perkeltas į „saugesnę aplinką“ minėtoje homošeimoje.

Taigi, šis atvejis iš aukštuomenės gyvenimo mums duoda supratimą, kuo skiriasi skandinaviškas vaikų teisių apsaugos modelis, nuo to, ką mes čia suprantame po tais žodžiais.

Būkime atviri – vargu ar net žurnalų Stilius ir Žmonės skaitytojų tarpe atsiras daug žmonių, kurie pasakytų, jog po šių viešų skandalų dėl įsikerojusio garsiojo dizainerio pomėgio mindžioti ant kamščio bei smurtiškai gintis nuo temperamentingos sutuoktinės auklėjimo, jų  mažąjį Mykoliuką derėtų  atimti iš šeimos ir perduoti rūpestingų valdiškų kontorų tetulyčių globon.

O juk po kelių metų toks atvejis gali pasibaigti  būtent taip. Jei pasiduosime slenkančiai juvenalijai.