A. Žarskus. Apie žodžio laisvę ir liberalius įstatymus (51)

Aleksandras Žarckus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Aleksandras Žarskus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Žodžio laisvė yra tarsi lakmuso popierėlis pagal kurį sprendžiama apie šalies demokratiškumą. Kokia padėtis su žodžio laisve yra Vakarų demokratinėse šalyse? Pažvelkime plačiau.

Žodžio laisvė istoriškai nesenas reiškinys. JAV žodžio laisvė buvo ginama kaip jokioje kitoje pasaulio šalyje. „Šeštame XX-to amžiaus dešimtmetyje, – rašo N. Chomskis, – JAV Aukščiausias Teismas laisvam žodžiui skyrė išskirtinį dėmesį. Aukščiausiojo Teismo požiūriu žodžio laisvė yra absoliuti, išskyrus tuos atvejus, kai ja piktnaudžiaujama nusikalstant. Visais kitais atvejais reikėtų labai svarbios priežasties tam, kad žodžio laisvė būtų ribojama. Aukščiausias Teismas šio principo laikėsi ir pritaikė net Kuklusklano narių naudai“.

Tuo tarpu dabar ir ES ir JAV žodžio laisvė yra suteikiama, bet kartu ją apribojant, t.y. vieniems suteikiant, o kitiems ją ribojant. Kalbant apie žodžio laisvę, esminis klausimas yra šis: ar valstybė gali nuspręsti, kokia yra vienokia ar kitokia tiesa, ir bausti tuos, kurie nuo jos nutolsta? Jeigu laikomasi žodžio laisvės principo, tada valstybė negali nustatyti kokia yra vienokia ar kitokia tiesa. O jeigu, valstybė (jos priimti įstatymai) nustato kokia yra tiesa, tada žodžio laisvės nėra.

Trumpai sakant, jei valstybė draudžia sakyti, kad koks nors dalykas yra moralus ar nemoralus, pvz., homoseksualizmas, tada žodžio laisvės nėra. Įdomu kas būtų buvę, jei pagarsėjęs prancūzų laikraštis Charlie būtų pasijuokęs iš gėjų, transvestitų ir kitokių šiuolaikinių „modernybių“, kitaip sakant, iš sparčiai diegiamos šiuolaikinės „religijos“.

Pamėginkime įsivaizduoti. Iš religijos, išskyrus žydų (2008 metais vienas Charlie karikatūristas buvo atleistas iš darbo, nes jo karikatūra buvo pripažinta antisemitine), galima tyčiotis, o iš to kas visais amžiais buvo laikoma nenatūralu ir smerktina, pajuokti negalima!!! Kuriama be nuodėmės sąvokos „religija“, kurioje atseit viskas leistina. Ar iš tiesų viskas leistina? Kokių grasinimų ir veiksmų susilauktume, jei panašiai kaip Charlie pasijuoktume iš naujosios „religijos“, kitaip sakant, išdrįstume pasinaudoti žodžio laisve? Tarp lygių yra lygesni.

Valstybė neturėtų manyti galinti nubausti eilinį žmogų, kuris skelbtų, pavyzdžiui, kad Saulė sukasi apie Žemę. Laisvo žodžio principas remiasi labai paprasta tiesa: arba mes jį palaikome, net susidūrę su nuomonėmis, kurių nepakenčiame, arba jo nepalaikome apskritai. Net Hitleris ir Stalinas skatino laisvai reikšti mintis tiems žmonėms, kurie mąstė taip, kaip ir jie. Jeigu manome, kad valstybė gali nuspręsti kokia yra vienokia ar kitokia tiesa, tada žodžio laisvės nėra.

Paklauskime savęs ir pamąstykime ar galima absoliuti žodžio laisvė? Jeigu žmogus gyvena vienas, tada – taip – jis gali kalbėti kas jam tinka. Tačiau visuomenėje kur mano žodžiai liečia kitus asmenis, visada tenka atsižvelgti į kitus, būti atsakingu ir apriboti savo žodžio laisvę. Jeigu žodžio laisvė būtų absoliuti, tada ir už šmeižtus negalėtume paduoti į teismą. Akivaizdu, kad visuomenėje absoliučios žodžio laisvės nėra ir negali būti. Absoliuti laisvė – dauguma žmonių viliojanti iliuzija. Tačiau labai svarbu kuo remiantis ir kuria kryptimi ribojama žodžio laisvė.

Ar pastebėjome paradoksą: žodžio laisvė atima žodžio laisvę! Atrodo, kad taip negalėtų būti, tačiau tai eilinis prieštarų pasaulio paradoksas. Kad tai pastebėtume, reikia žvelgti plačiau ir pamąstyti. Mąstymas yra bene sunkiausias dalykas, nes tiek mažai mąstančių. Dauguma nesugeba aprėpti prieštarų ir pasitiki ideologija bei propaganda.

Pamąstykime. Žodžio laisvė skatina liberalizmą, reliatyvizmą, kuris savo ruožtu įsigali įstatymų leidyboje. O liberalizmas įstatymų leidyboje tai reiškia, jog nėra pastovių visiems privalomų kriterijų pagal kuriuos leidžiami įstatymai. Kriterijus kiekvienu atveju nustato politikai ar naujosios tvarkos kūrėjai, kurie vėl ima riboti laisvę to žodžio, kuris yra priešingas naujai kuriamai tvarkai. Tokiu būdu, žodžio laisvė bumerangu sugrįžta atgal ir skatina diktatūros apraiškas, kurios jau gana ryškios vadinamame laisvajame pasaulyje. Per žodžio laisvę griaunama Kūrėjo nustatytoji Tvarka ir keičiama nauja tvarka – pasaulietine tvarka. Pasaulietinėje tvarkoje, išsikovotoji žodžio laisvė vėl pamažu prarandama, nes sugrįžta diktatūra, tačiau ne Dievo, bet žmogaus diktatūra.

Pamažu su pateisinimais, kad tai mūsų labui, sugrįžta diktatūra. JAV galima daryti kratas be kratos orderio ir netgi legaliai kankinti. Ir tai daroma atseit mūsų labui, saugant nuo teroristų. Pateisinimai visada bus sugalvojami. Tik ar jie tikri? Ten kur anksčiausiai buvo išsikovota laisvė, ten pirmiausia ateina ir naujoji diktatūra.

Volteras, savo laiku kovojo dėl žodžio laisvės. Tačiau dabartiniais laikais Voltero pasekėjai atima iš žmonių laisvę. Ar Šiuolaikiniai politiniai vadovai nėra tie didieji inkvizitoriai, kurie nori užimti Dievo vietą ir vesti žmones į laimę, atimdami iš jų laisvę. Bet veda taip, kad žmonės galvotų, kad yra laisvi ir eina savo noru.

Totalitariniai režimai yra griaunami ir jie sugrius – žmonija turi pereiti demokratinių, laisvių tarpsnį. Tai būtina tam, kad žmogus patirtų, kad laisvė, kaip ir visi kiti žemiški dalykai, nėra absoliutus gėris, – kiek daug beatodairiškos laisvės vardan padaroma blogio. O kaip kitaip žmogus išmoks naudotis laisve? Tik galėdamas ją pasinaudoti. Suteik žmogui laisvę ir pamatysi koks jis yra iš tikrųjų.

Ar pastebime, kad demokratija yra šliaužiantis perversmas, įvedantis naują totalitarizmą, bet pagrįstą žmonių sugalvota tvarka, kurioje net Dievo, t.y. visus vienijanti ir kviečianti žmogų gyventi su atodaira į kitus, sąvoka išbraukiama.

Bet propaganda veikia taip, kad žmonės manytų, kad jie yra laisvi, kad jie tai patys pasirinko ir kad naujoji tvarka, naujasis totalitarizmas yra jų gerovė. Fizinės prievartos, ko gero, nebebus, nes žmonės patys „laisvai” norės naujos tvarkos. Scenarijus toks pat kaip ir F. Dostojevskio legendoje Didysis inkvizitorius.

Nepamirškime, kad demokratijos sąlygomis ideologijai reikalingas pateisinimas. Kai koks nors asmuo – pavyzdžiui, diktatorius, kolonizatorius, biurokratas, darbdavys arba politikas – imasi valdyti, jam visada reikalinga pateisinanti ideologija, kuri visada ta pati: valdžia užgrobiama „norint gero“ pavaldiniams. Kitaip sakant, valdžia visada save pateisina, remdamasi altruizmo, nesavanaudiškumo ir dosnumo argumentais. Karams ar kovai prieš terorizmą taipogi reikalingas pateisinimas. Ir matome, jei dar regime, kaip tie pateisinimai surandami kuriant šių laikų mitus.

Demokratinės teisės plito sparčiai (moterų teisė balsuoti, žodžio laisvė ir t.t.). Norint žmogų pavergti, vien prievartos nebeužteko. Todėl buvo atsigręžta į „sutikimo gaminimo“ technologijas. Nuo Antikos laikų propagandos esmė nepakito, bet jos priemonės ištobulėjo. Didžiojoje Britanijoje ir JAV, būtent šiose šalyse 1920 m. užgimė modernioji viešųjų ryšių industrija, kitais žodžiais tariant, – viešosios nuomonės gamykla, arba propaganda. Sutikimas, neprieštaravimas, paklusimas yra viešųjų ryšių industrijos, kontroliuojančios mintis, idėjas ir dvasią, gaminiai. Argi tai ne žingsnis į priekį, lyginant su buvusiomis prievartinėmis? Juk daug maloniau būti reklamos auka, nei atsidurti kankinimų kameroje.

Naudojant minėtas sutikimo gaminimo technologijas, žmogus yra gundomas tomis pačiomis Evangelijoje pagal Matą aprašytomis trimis pagundomis: gerove, valdžia ir garbe. Kristus gundymus nesvyruodamas atmetė. Jo atmetimo žodžius Matas taip užrašė: Eik šalin šėtone, negundysi savo Viešpaties Dievo ir jam vienam tetarnausi. Dostojevskio legendos „Didysis inkvizitorius“ pagrindą sudaro inkvizitoriaus kalba, kurioje jis aiškina kaip gundomas žmogus atiduoda savo laisvę, kurios naštos, pasak Didžiojo inkvizitoriais, nepajėgia nešti. Nuo tos naštos ir žada išvaduoti Didysis inkvizitorius. Ar pajėgsime nešti laisvės naštą mes?

Į kokią padėtį patenka, demokratinių laisvių sąlygomis, mąstantis žmogus, rašo gyvenanti Londone katalikų rašytoja ir žurnalistė Džoana Bogl (Joanna Bogle): „Pagal „Nuostatus dėl lytinės orientacijos”, kurie iš esmės be diskusijų buvo patvirtinti parlamente (nepaisant atkaklių Lordų Rūmų bandymų juos svarstyti kaip reikia), man taps sudėtinga mokyklose kalbėti apie santuoką ir – net dirbti žurnalistės, rašančios katalikiškomis temomis, darbą. Pagal naujuosius Nuostatus, nebegalėsiu daryti nieko, kas padėtų susiformuoti mokiniams nuostatą, jog polinkis į homoseksualizmą nėra teigiamas dalykas“.

Tarp Dievo ir žmogaus įstatymų dažnai būna konfliktas. Amoralus žmogus konflikto nepastebi, tačiau moralus jį jaučia, o kartais ir labai stiprų. Jis nuolat turi spręsti klausimą: ar aš vadovaudamasis žmonių įstatymais nenusikalsiu Dievo įsakymams? Jausdamas vidinį konfliktą, žmogus ugdo asmeninę moralę.

Verta prisiminti A. Šveicerio suformuluotą visiems vienodai tinkanti Pagarbios baimės (Ehrfurcht vor dem Leben) etinį principą: Aš esu labai norinti gyventi būtybė, tačiau gyvenu tarp kitų būtybių, kurios lygiai taip pat nori gyventi. Šis visuotinis principas susideda iš prieštarų: pagarbos (Ehre) ir baimės (Furcht). Pagarba gyvybei ir tuo pačiu baimė ją pažeisti.

Demokratinėmis sąlygomis, jei nenori legaliai, pagal įstatymus degraduoti su visa teisine, bet amoraliai liberalia demokratija, asmeninė moralė arba ryšys su Kūrėju tampa būtinas.

Teisiniuose reikaluose visada susiduria įstatymas ir moralė. Įstatymus kuria racionalus, skaldantis, egoistinis protas. Moralė kyla iš vienijančios širdies. Įstatymas, liberali teisė užgrobia moralę. Ir tam, kas neturi savo širdyje Dievo įsakymais pagrįstos asmeninės moralės, pasaulietinės visuomenės įstatymai leidžia pasirinkti neteisingą, amoralų sprendimą. Ne tik leidžia, bet ir verčia. Pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių teismas jau 2007 metais įpareigojo Lietuvą per pusmetį priimti lyties keitimo įstatymą.

Liberalios visuomenės teisinėje valstybėje nebėra teisingo ir neteisingo veiksmo – yra tik legalūs – įstatymo leidžiami veiksmai ir nelegalūs – įstatymo draudžiami veiksmai. Liberalioji teisė yra žmonių sugalvota tvarka. O jei taip, tai ją galima keisti savo nuožiūra.

Bet didžiausias paradoksas yra tas, kad liberali teisinė valstybė, kuri atmeta Kūrėjo nustatytą tvarką ir Jo įsakymus, praranda nepriklausomybę ir tampa privatizuota. O tai kas privatu – galima panaikinti. Vėl eilinis paradoksas: liberalios valstybės liberalioji teisė sunaikina ją pačią. Teisinę valstybę nusavina Centrinis bankas ir transnacionalinės kompanijos, pasinaudodamas valstybės išleistais įstatymais, kurie griauna nustatytąją Dievo tvarką. Eilinį kartą pasitvirtina šv. Rašto žodžiai: kas griauna Dievo tvarką sugriauna ne ją, bet pats save.

***

Šito jau, ko gero, nebereikia:

Štai ką apie tai sako N. Chomskis: „Tironiškiausios institucijos yra didžiosios įmonės – transnacionalinės kompanijos. Joms visai nereikia duoti ataskaitų žmonėms ar visuomenei, jų elgesys panašus į grobuonių, kurių aukos yra kitos įmonės. Vienintelis būdas nuo jų apsiginti yra valstybė. Deja, šis būdas nėra labai veiksmingas, nes valstybė savo ruožtu dažnai yra susijusi su grobuonimis. Be abejo, tarp jų išlieka vienas skirtumas: valstybė, priešingai nei, pavyzdžiui, General Motors, kartais turi pateikti savo veiksmų ataskaitą. Transnacionalinės kompanijos nepateikia visuomenei ataskaitos“.

Sociologas Z. Baumanas savo knygos „Globalizacija“ vieną skyrių pavadino: „Naujasis nusavinimas: šįkart valstybės“. Trumpa citata iš šio skyriaus: „Naujai pasaulio tvarkai nepaprastai naudingos „silpnos valstybės” – valstybės, kurios yra silpnos, tačiau tebėra valstybės. Išankstinė, nuolankiai išpildoma sąlyga norint gauti pasaulio bankų ir valiutos fondų finansinę paramą – kuo plačiau atverti vartus ir išmesti iš galvos visas mintis apie savarankišką ekonominę politiką. Silpnos valstybės ir yra tai, ko reikia Naujajai pasaulio tvarkai, kuri pernelyg dažnai įtartinai panaši į naują pasaulio sumaištį, kad galėtų save palaikyti ir stiprinti. Silpnas kvazivalstybes nesunku priversti vaidinti (naudingą) vietinių policijos nuovadų vaidmenį; jos užtikrina truputį tvarkos, kuri reikalinga verslo reikalams tvarkyti, tačiau nereikia bijoti, kad jos pajėgs kaip nors veiksmingai apriboti globalinių kompanijų laisvę”.  

Toje pačioje knygoje Z. Baumanas cituoja straipsnį iš valstiečių sukilimo 1997 m. Meksikoje spaudos: „Globalizacijos kabarete valstybė atlieka striptizą ir pasirodymo pabaigoje paliekama vien tik su pačiais būtiniausiais dalykais – su savomis represinėmis galiomis. Materialinis pagrindas suardytas, suverenitetas ir nepriklausomybė panaikinta, politinė klasė išbraukta – tad nacionalinė valstybė tampa paprasta megakompanijų apsaugos tarnyba… Naujiesiems pasaulio šeimininkams nebėra reikalo tiesiogiai valdyti. Nacionalinės vyriausybės įpareigojamos valdyti jų naudai“.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *