L. Milčius. 1991 m. Sausio naktis (1)

Laisvės gynėjai Lietuvos seime. Vilnius, 1991 m. sausis | lrs.lt Vytautas Daraškevičius.

Apie omonininkų šturmuojamą Lietuvos radiją ir televiziją Konarskio gatvėje, retransliacijos bokštą ir visiškai realią tokią pat grėsmę Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. sausio 12-osios vakarą, tiksliau kalbant jau 13-osios dienos pirmosiomis valandomis,  sužinojau Vilniuje, Fabijoniškėse, AT deputatų viešbutyje. Jau bene antra savaitė, kai AT posėdžiai vykdavo iki išnaktų. Menkai nuo nuovargio gelbėdavo kabinete, sėdint prie stalo, nusnausta viena kita valanda. Taip buvo ir sausio 12-ąją,  sekmadienį.  Visą dieną truko posėdžiai, keletą kartų buvo išklausyta Vytauto Landsbergio informacija apie politinę padėtį, svarstomas įstatymas dėl nepaprastosios padėties teisinio režimo ir kai kurie Laikinojo Pagrindinio įstatymo pakeitimai.

Tačiau daugiausia laiko skirta politinei padėčiai ir nuolat gaunamai informacijai aptarti. Atrodė, kad ne tik valandos, bet ir minutės buvo sklidinos blogos nuojautos. Apie susiklosčiusią nepaprastai rimtą padėtį galėjai spręsti ne vien iš Lietuvos atstovo Maskvoje E. Bičkausko perduodamos informacijos, o ir iš daugelio kitų faktų: JAV Kongresas nutraukė diskusiją dėl Persijos įlankos ir ėmė  svarstyti Lietuvos klausimą, Kremlius nutarė pasiųsti į Lietuvą tris Federacinė Tarybos narius ir išsiaiškinti padėtį vietoje. Vis bjauresnės žinios apie suaktyvėjimą dogmatinių TSKP’ininkų, įžūlių jedinstvenininkų ir juos remiančių sovietinių omonininkų. A.Brazauskas perskaitė pareiškimą, kad kritinės situacijos atveju, jeigu išorės antidemokratinės jėgos įvestų ypatingąją padėtį, LDDP liktų ištikima Kovo 11—osios siekiams.

Aukščiausioje Taryboje kalba svečiai ir Rusijos Federacijos. Deputatai įdėmiai ir su dėkingumu išklauso tuometinio Leningrado tarybos deputato J. Nesterovo bei kitų palaikomąsias kalbas. Labai palankiai sutinkama žinia, kad B. Jelcinas smarkiai kritikuoja M. Gorbačiovą dėl aštrios politikos Baltijos šalyse. Kai kurie AT deputatai manė, kad padėtis stabilizavosi, todėl nereikia patiems bijoti ir gąsdinti  žmonių.   Naiviai galvojome, jog  kol dirbs Maskvos komisija, kurioje turėtų būti tikrai demokratinių pažiūrų deputatas V. Oleinikas, gal nieko blogo neįvyks.

Pervargę nuo įtampos, neramaus laukimo, AT vadovybei pasiūlius, apie 23 val. vakaro išvažiavome į viešbutį pailsėti. Vos prigulus, pažadino sūnus Mindaugas, tą dieną atvykęs budėti prie AT,  ir pranešė, kad omonininkai šturmuoja televiziją. Supratau, jog reikia važiuoti atgal, nes tik AT yra reali ir teisėta politinė valdžia, kuri vienintelė gali priimti Lietuvai lemiamus sprendimus. Po minutės paskambino deputatas P. Poškus, pasisiūlė  savo „Niva“, nuvežti į rūmus, nes vėl šaukiamas AT posėdis. Taip ir važiavome vienoje mašinoje kiek tik tilpome: K. Inta, M. Treinys, K. Grinius, B.Rupeika, aš ir dar keli deputatai. Jau netoli AT rūmų išgirdome tankų ir kulkosvaidžių šaudymus prie TV bokšto. Be žodžių tapo aišku, kad  padėtis — pati kritiškiausia, lemiama. Maskvoje suplanuota ir vietinių kolaborantų palaikoma kruvina karuselė įsisuko visu smarkumu.

Galvojau — kas bebūtų visi privalome laikytis ir dirbti savo darbą. Maniau, kad kaip sausio 8 d. drauge su žmonėmis sulaikėme jedinstvenininkus, taip ir dabar turėtume išsilaikyti. Smurtas prieš teisėtą parlamentą būtų pasmerktas visur ir visada.

Šiandien galiu pasakyti, kad joks pastatas nėra toks tvirtas, kaip gyvų žmonių sienos. Naktį jų buvo tūkstančiai, ryžtingų, rimtų ir labai gražių. Tyliai, lyg ir nejučiomis iškilo barikados, AT pirmojo aukšto langai iš lauko pusės uždengti plieninės armatūros tinklais. Visur būta gerų ir sumanių žmonių, iš kažkur atsirasdavo reikalingos technikos, medžiagų.

Jeigu kada nors būtų kuriamas kino filmas apie Sausio 13–ąją, manau, kad dekoracijomis ir statistais būtų neįmanoma atkurti tikrojo vaizdo. Jis buvo didis ne tiek skaičiumi, kiek nuo įtampos virpančia pakilusios tautos dvasia.

Kiek buvo mūsų gynėjų? 10, 20 ar 50 tūkstančių, gal dar daugiau. Įvairaus amžius, vyrų ir moterų, labai jaunų ir garbaus amžiaus. AT pirmininkas V. Landsbergis, N. Oželytė ir kiti deputatai moterims, jaunimui siūlė nebūti  prie pačių rūmų, nes tai pavojinga. Gali tekti gintis, o tada – sunku išvengti aukų. Išėjau į lauką pabūti su žmonėmis ir aš. Prie priekinės tvorelės pakalbinau arčiausiai stovinčius, apsikabinusius jaunuolius, gal 18 metų vaikinuką ir tokio pat amžiaus merginą. Pasisakė esą vienos Vilniaus vidurinės mokyklos abiturientai. Kai pasiūliau jiems eiti namo, nes jie labiau reikalingi  ateities Lietuvai, abu nusisuko ir daugiau nekalbėjo. Tikriausiai tada įžeidžiau juos – ar gali būti per jaunas ginti laisvę?

Kol vyrai ir jaunimas statė barikadas, vyresnieji ir moterys šv. Mišiose, kurias prie atidarytų AT antrojo aukšto langų aukojo jaunas kunigas Robertas Grigas aukojo. Visi, o visi garsiai meldėsi, giedojo. Daugiau niekada neteko girdėti, kad žmonės taip nuoširdžiai prašytų Švč. Mergelės Marijos užtarimo ir pagalbos gelbėti Lietuvą. Rūmų viduje, tarp smėlio maišų ir beveik tūkstančių gynėjų, atsirado vietos kryžiui ir šventiems paveikslams. Vėliau dažnai pamąstydavau, kodėl laimėjus laisvę, jiems neliko vietos net trijų erdvių rūmų viduje. Gal ir simboliška, kad galingiausia Lietuvos Užtarėja, mažame altorėlyje palikta lauke, taip ir saugo mus, bet tik nuo išorės nelaimių, o viduje?..

Kaip šiandien regiu jauną gynėją iš Utenos. Palikęs žmoną su vos mėnesio amžiaus dukra, rankoje laikydamas metalinį smaigą, kuriuo paprastai ganyklose rišamos karvės, laiptuose tarp pirmųjų ir antrųjų rūmų  jis laukė, „suskio“, išdrįsiančio įlįsti pro langą. Šiandien gailiuosi, kad nepaklausiau jo vardo. Nežinau, ar užaugo dukra, ar rado jis darbą ir laimę jo gintoje Lietuvoje. O, jeigu būtų galima sukviesti visus tuometinius AT gynėjus, smėlio maišų nešėjus, žmones, maitinusius duona ir medumi, visus aukotojus ir jiems kuo nuoširdžiausiai padėkoti!

Šiandien, vertinant anuos įvykius, sunkų tą naktį ką nors išskirti. Viskas buvo svarbu, skaudžiai neįprasta ir neprognozuojama. Įvykiai diktavo veiksmus. Jaudinantys momentai keitė vienas kitą. Dujokaukių išdalijimas, kunigo R. Grigo visuotinos atgailos ir absoliucijos žodžiai, nežinia dėl premjero A. Šimėno, pranešimai apie žuvusiuosius prie TV bokšto, apie žmonių susitelkimą prie Sitkūnų, Juragių, apie čia nutrūkusį, čia vėl atsiradusį radijo ryšį. Iš lauko sklido  drąsinantys žodžiai, uždegantys dainų posmai, kiaurai sienų persismelkė jausmas — visi esame ir būsime kartu.

Beeinant pro salės duris, vienas Japonijos žurnalistas paprašė atsakyti į keletą klausimų. Vėliau sužinojau — tai buvo Koichi Imaeda. Jis klausė, ką darysime jei AT bus uždegta, nes čia taip dvokia benzinu (A. Butkevičiaus vyrai ginklavosi „Molotovo kokteiliais“). Atsakiau — sudegsime, nes lietuviai jau nuo Pilėnų laikų, kuo daugiau dega, tuo ilgiau būna gyvi ir laisvi. Po aštuonerių metų jis prisipažino tąsyk pamanęs, jog buvau tada labai svarbus, nes sėdėjau aukščiausiai visų ir visą laiką kažką rašiau. Gal ir nuvyliau, pasakęs, kad visai ne, aš buvau tik eilinis deputatas, kuriam tuo metu pagal eilę teko dirbti balsų skaičiuotoju (sėdėjau viršuje ir vis skaičiavau salėje esančius deputatus, tikrinau, ar yra kvorumas — nuolat būdavo apie 80 — 95). Šiandien pagalvoju,  gal jis ir teisus, nes argi tada buvo nereikšmingų žmonių? Visi — deputatai,   gynėjai — tą naktį buvo vienodai svarbūs ir reikalingi.  Ir viduje, ir išorėje, Vilniuje ir Sitkūnuose, Juragiuose visi buvome kaip vienas.

Neatsimenu, tą ar jau kitą dieną žiūrėjome pirmuosius filmuotus sovietinės karo mašinos  agresijos prieš nepriklausomą valstybę padarinių vaizdus… Pamatėme sužeistuosius, žuvusius, net kai kurių iš jų paskutinių akimirkų konvulsijas. Kas gali būti šiurpiau? Lyg ir patys buvome pasiruošę mirčiai, bet ji baisesnė negu įsivaizdavome. Klausiu savęs: ar bijojau? Dėl savęs — ne, dėl artimųjų — taip. Žinojau, kad tą vakarą prie TV bokšto atvyko sesuo mano ir kitos sesers dukra su vyru. Nežinojau, ar jiems kas nors neatsitiko. Sūnui ryte liepiau važiuoti į namus, sakydamas, kad nors vienas vyras šeimoje tegul lieka gyvas. Jaučiau, su kokiu nerimu  radijo imtuvo žinių namuose klausėsi žmona su dukrele. Joms, kaip ir daugeliui kitų, kurie liko namuose, už šimtų kilometrų, buvo dar sunkiau.

Prabėgęs laikas, lyg upės vanduo — daug ką nuneša, sumaišo. Ir tai, kas vieniems atrodė nepaprastai svarbu, tragiška, kitiems jau tampa banalia praeitimi, mažai reikšminga istorija. Tada veltui šauktum, kad nevalia to pamiršti, nes  tuomet sprendėsi tautos, visų žmonių likimas, kad ta karta šimtmečiams lėmė mūsų visų garbę. Į tai galima atsakyti: „Argi galėjo būti kitaip? Tai buvo jūsų pareiga.“ Ir vis dėlto 1991 m. sausio 13-oji  —  mūsų skausmo ir garbės diena  — negali būti užmiršta ar sumenkinta.

Autorius yra Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras

1991–2015