P. Gylys. Ar antrasis šaltasis karas griaus Europos Sąjungą? (9)

Povilas Gylys | Penki.lt nuotr.

Vyksta antrasis šaltasis karas. Ir esama žmonių bei jėgų, kurios sąmoningai ar nesąmoningai bando, ir gana sėkmingai, kurti perdėtos baimės ir isterijos atmosferą. Dalis visuomenės tam nepasiduoda. Ta dalis bando išlaikyti šaltą protą ir stengiasi suvokti tikrąją situaciją bei tikrąsias vykstančio propagandinio, politinio, ekonominio (sankcijos) konflikto tarp Vakarų ir Rusijos civilizacijų priežastis ir pasekmes. Pastarųjų žmonių, bėgant laikui ir esant, kad ir ribojamai, galimybei internete, per televizijos, radijo kanalus sekti situaciją, lyginti globaliu mastu cirkuliuojančias žinias bei argumentus, nuolat daugėja. Visgi net tarp šių žmonių dažniausiai kalbama apie konkrečius įvykius įvairiose naujojo šaltojo karo frontuose ir dalinius jų vertinimus. Tačiau apie tai, koks yra bendras paveikslas ir kokios gali būti bendrosios pasekmės, pavyzdžiui, Europos kontinento ateičiai, kalbama akivaizdžiai nepakankamai.

Jau esu rašęs apie tai, kad šio, kol kas šalto, karo nelaimės nei viena pusė, tačiau žalą patirs abi. Ir Rusijoje, ir Vakarų, ir ypač Vidurio Europoje bus patirti dideli ekonominiai nuostoliai, didės ekonominio nuosmukio grėsmė. Pietų Europoje, tarkim Graikijoje, ekonominės krizės požymiai akivaizdūs jau dabar. Tie požymiai būtų vis ryškesni, jei abi pusės ekonomines sankcijas plėstų ir jos taptų ilgai trunkančiomis. Nėra abejonių – ekonominės sankcijos turi neigiamų pasekmių ir Rusijos ekonomikai. Bet tai – kito rašinio tema.

Verta aptarti grėsmę, apie kurią praktiškai nėra kalbama, kuri dėl pasaulėžiūrinių priežasčių nėra rimtai analizuojama. Tai grėsmė Europos Sąjungos šalių sanglaudai, solidarumui. Jis sietinas su socialiniu kapitalu. Socialinis kapitalas, tai subjektų – žmonių, bendruomenių, šalių – gebėjimas veikti bendrų tikslų, bendrojo gėrio labui. Taigi, kuo Europos Sąjungos šalys yra solidaresnės, tuo didesnis jų socialinis kapitalas. O tai reiškia didesnį ES gyvybingumą. Ir atvirkščiai, kuo socialinis europinio masto kapitalas yra menkesnis, kuo silpnesnės yra įcentrinės jėgos ir kuo labiau veikia išcentrinės jėgos, tuo mažesnė europinio bendrojo gėrio apimtis yra sukuriama. Taip pat ir reprodukuojama. Kita vertus, žmonės ir tautos, negaudamos pakankamo kiekio to nematomo, bet gyvybiškai svarbaus gėrio, o už   jo kūrimą atsakingos ne tik „apačios“, bet ir Briuselio „centras“, nusivilia ir nenoriai prisideda arba iš viso neprisideda prie kai kurių šio gėrio rūšių, pavyzdžiui, plačiai suprantamo teisingumo, kūrimo. Taigi, susiformuoja ydingas ratas: nėra deramo bendrojo gėrio suvokimo ir atitinkamų veiksmų – to gėrio ima stigti – esant šiam stygiui, tautos ir individai nemato prasmės integracijoje ir joje nelinkę dalyvauti – bendrojo gėrio stygius, deficitas didėja ir t.t. Taip europinė bendrybių tragedija (Garretto Hardino terminas) tampa vis dramatiškesnė.

Tai, kas pasakyta apie solidarumo, socialinio kapitalo stoką, manau, turėtų būti priimtina, nesukelti noro prieštarauti visiems besivadovaujantiems sveika nuovoka. Tuomet, rodos, tai turėtų būti dominuojanti europinės integracijos nuostata. Tačiau taip nėra, nes tiek Vidurio, tiek ir Vakarų Europoje vyrauja neoliberali, savo esme individualistinė, pasaulėžiūra arba kitaip – paradigma, kuri kol kas yra nurungusi holistinę pasaulėžiūrą. Tik pastarosios rėmuose galimas sąmoningas, nuoseklus ir produktyvus socialinio kapitalo, solidarumo, bendrojo gėrio sąvokų taikymas.

Dabar holisto akimis pažvelkime, kokį poveikį antrasis šaltasis karas daro europinei sanglaudai, socialiniam kapitalui. Kalbu apie giluminius šio reiškinio klodus – europinį solidarumą, besireiškiantį individų, šeimų, bendruomenių, tautų lygmenyse. Tam tikrą europinį solidarumą elitų ar kitaip – nomenklatūrų lygmenyje galima aiškiai matyti. Tačiau vien elitinis, „nomenklatūrinis“ solidarumas nėra pakankamas tikrai, tvariai europinei integracijai užtikrinti. Būtina tai, kas vadinama grass roots solidarity. Viešosios nuomonės tyrimai rodo neigiamas tendencijas šiuo požiūriu – didėja skeptiškai eurointegraciją vertinančių europiečių procentas. Grėsmes Europinio socialinio kapitalo tvirtumui, tvarumui rodo ir taip vadinamų euroskeptiškų partijų įtakos didėjimas. Tiesa, ne visi euroskeptikais vadinami yra tikri euroskeptikai. Dalis jų nėra prieš europinę integraciją apskritai, jie tiesiog pasisako prieš dabartinę jos formą, prieš proceso biurokratizavimą, jo forsavimą ir pan.

Tačiau taip vadinami nacionaliniai ir briuseliniai elitai, „nomenklatūros“, būdamos neoliberalizmo adeptais, tikrų to išcentrinio proceso priežasčių gerai nesuvokia. Jie net nenujaučia, kad vis didesnės, per „centrą“ formuojamos teisinės administracinės „mašinos“ kūrimas susiduria ir ateityje susidurs su vis stipresne „atmetimo reakcija“ iš apačios.

Juolab, kad, pavyzdžiui, eurozona nėra išbaigtas projektas. Eurozonos rėmuose išsisprendžia tik viena integracinė problema – atsiranda vieninga monetarinė, lietuviškai sakant – pinigų politika. Tačiau šioje bendroje ekonominėje zonoje nėra kito privalomo elemento – vieningos fiskalinės politikos. O jai reikia rimtus biudžetinius išteklius turinčio europinio masto fiskalinę politiką vykdančio centro. Tačiau jo praktiškai nėra. Ir atsirasti jis gali tik po fundamentinių permainų Europos integraciniame procese. Turiu galvoje Europos Sąjungos ar bent eurozonos masto federaciją. Neišbaigtas tas projektas ir kitu požiūriu – dalis ES šalių nėra eurozonos šalys ir šia prasme jos yra mažiau integruotos. Vadinasi, jos federacijai dar mažiau pasiruošusios.

Betgi apie europinę federaciją šiandien nedrįsta kalbėti net svarbiausių Europos šalių lyderiai. Nedrąsūs šiuo požiūriu ir Briuselio politikai bei administratoriai. Kai kas pastaruosius švelniai vadina eurokratais. Tiesa, yra drąsuolių ir entuziastų, – esama jų ir Lietuvoje, – kurie mano, jog federacija šiandien yra realus projektas. Deja, jų – P.Auštrevičiaus, G.Kirkilo ir kitų – mastymo yda yra ta, kad jie mano, jog tokią federaciją – Jungtines Europos Valstijas galima sukurti subūrus entuziastingąją nacionalinių elitų dalį ir federalizaciją vykdant „iš viršaus“. Jie tiki, kad nacionalinių darinių skepticizmas, to projekto naudos nematymas nėra rimta kliūtis. Tai yra biurokratinis, technokratinis ir, tuo pačiu, nedemokratinis požiūris į europinę integraciją. Jeigu Europos tautos nematys tos naudos, kurią turėtų atnešti tolesnio nacionalinio suvereniteto aukojimas, jo atidavimas į Briuselio politikų ir administratorių rankas, Europos Sąjunga ir jos dalis – eurozona – nebus tvarus tarptautinis darinys.

Dominuojant neoliberaliai integracijos paradigmai, ES ir eurozonai bus sunku pasitikti rimtus vidinės ir tarptautinės politikos iššūkius. Tai gerai matyti iš situacijos, susijusios su šaltuoju karu, vykstančiu tarp Vakarų ir Rusijos civilizacijų. Reikia pripažinti – jeigu ES būtų tikra federacija, jos galios ir galimybės šiame konflikte būtų didesnės. Kas kita yra JAV – ji yra federacija ir šios šalies galimybės manevruoti yra didesnės. Vadinasi, JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Victoria Nuland neformaliame pokalbyje pažeminančiai apibūdindama ES pademonstravo, kad ji nesuvokia, jog ES nėra federacija ir todėl joje sprendimai priimami sunkiau ir lėčiau. Bent formaliai čia sprendimai priimami konsensusu – pritarus visoms ES šalims. Dėl to ES tarptautinėje arenoje negali veikti taip kaip veikia JAV. Ir dar ilgai, jei iš viso, ji taip veikti negalės.

Įsidėmėtina yra tai, kad šiandien ES „centras“ neturi savo dispozicijoje pakankamų išteklių, kuriais galėtų išlyginti, suniveliuoti tą žalą, kurią skirtingu mastu patiria šaltajame kare dalyvaujančios ES šalys. Juk maža būti solidariais skelbiant sankcijas Rusijai. Dar reikia turėti bendrus resursus, kurie būtų pakankami neutralizuoti tų sankcijų neigiamą grįžtamąjį poveikį nacionalinių valstybių ekonomikoms. Nekalbant apie atsakomųjų Rusijos veiksmų poveikį atskirų ES šalių ekonomikoms. Juk Lietuva, Lenkija ir kitos Vidurio Europos šalys patiria didesnius nuostolius nei daugelis kitų, nuo Rusijos mažiau priklausančių šalių. Tikro solidarumo principai reikalautų, kad tie nuostoliai būtų teisingai kompensuoti. Bet tam būtinos nemažos bendro naudojimo lėšos. Šiandien tokių beveik nėra.

Šaltasis karas bus rimtas išbandymas europiniam solidarumui. Taip pat ir Europą užvaldžiusiai savo prigimtimi individualistinei neoliberaliai pasaulėžiūrai. Pastarosios pagrindinė silpnybė yra ta, kad jos rėmuose yra geriausiu atveju marginalizuota bendrojo gėrio samprata, o solidarumas suprantamas formaliai. Socialinio kapitalo sąvoka joje apskritai nenaudojama. Dideliu mastu dėl to ES yra darinys, kurio valstybės narės yra lyg ir kartu, bet veikia lyg ir pavieniui.

Aptariamu atveju, sprendimą dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu ES šalys priėmė kartu, tačiau su ekonominio karo pasekmėmis jos turi kovoti beveik paskirai. O tai stiprina išcentrines jėgas ES.

Abejoju, ar šią aplinkybę gerai suvokia dabartiniai Europos lyderiai. Jeigu esu teisus, užsitęsęs ekonominis karas su Rusija gerokai sustiprins dezintegracines tendencijas Europos Sąjungoje. Reikia tikėtis, jog tos tendencijos ES nesugriaus. Nes ES griuvimas reikštų didžiulius nuostolius visiems. Europinio projekto nereikia griauti. Tačiau jį būtina rimtai taisyti. Ir tai reikia daryti ne individualistinės, neoliberalios, o holistinės paradigmos rėmuose.