Krekenavos regioniniame parke buvo vykdytas Niūriaspalvio auksavabalio būklės stebėjimas. Niūriaspalvis auksavabalis – vienas rečiausių Lietuvoje ir Europoje vabalų.
Pirmą kartą panašaus pobūdžio tyrimai atlikti panaudojant feromonines gaudykles su Y- dekalaktonu (medžiaga viliojančia tik šios rūšies vabalus). Gaudyklės naudotos liepos–rugpjūčio mėn. kai oro temperatūra siekė 20–24°C., jos potencialiose vabalų buveinėse buvo kabinamos prie medžio kamieno arba drevėse. Indeliai tikrinami kasdien, o juose sugauti vabalai paleidžiami. Šis tyrimų metodas labai veiksmingas, – regioninio parko miškuose aptikta visa eilė naujų niūriapalvio auksavabalio buveinių, nustatyta jų paplitimo ypatumai. Monitoringą vykdo vyr. ekologas Julius Auglys.
Niūriaspalvis auksavabalis gyvena ir vystosi senuose plačialapiuose medžiuose: stiebų kiaurymėse, pūvančioje medienoje. Paprastai šis vabalas kuriasi senuose ąžuoluose, kurie yra pažeisti medienos puvinio.
Pažeistoje vietoje išplinta kempininis grybas ąžuolinė kempinė (Phellinus robustus), kuri ardo medieną, o po žieve formuojasi trūnėsių pilnos ertmės. Neretai tose vietose išlūžta šaka ar geniai iškala uoksus ir atveria kelią vabalams. Vabalo patelė seno medžio kamieno drevėje padeda iki 30 kiaušinėlių. Išsiritusios lervos vystosi apie trejus metus, minta drėgna trūnijančia mediena.
Viename drevėtame medyje ištisos niūraspalvių auksavabalių palikuonių kartos gali gyventi net iki 50 metų, kol visas medžio kamieno vidus suardomas ir supūna, o medis nuvirsta. Pagrindinės niūriaspalvio auksavabalio nykimo priežastys: senų brandžių lapuočių trūkumas miškuose, buveinių užpavėsinimas ir degradacija, buveinių fragmentacija.
Krekenavos regioninio parko direkcijos informacija
