Vasario 2-ąją pasaulyje buvo minima pelkių diena. Šią dieną, prieš keturiasdešimt du metus, Irano mieste Ramsare, garsiame savo radioaktyviomis karštosiomis versmėmis, aštuoniolika valstybių pasirašė konvenciją, kuria įsipareigojo saugoti ir atsakingai naudoti pasaulio pelkes ir kitas šlapynes.
Laikui bėgant vis daugiau šalių prisidėjo prie svarbių šlapžemių išsaugojimo. 1993 metais prie šios tarptautinės sutarties prisijungė ir mūsų valstybė. Šiuo metu septynios Lietuvos teritorijos yra įtrauktos į Ramsaro konvencijos sąrašus: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės, Žuvinto rezervatai, Nemuno delta, Girutiškio pelkė ir Adutiškio – Svylos – Birvėtos šlapžemių kompleksas.
Neatsitiktinai Adutiškio vidurinėje mokykloje vasario 4-tąją Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamentas kartu su Sirvėtos regioninio parko direkcija organizavo renginį Pasaulinei pelkių dienai paminėti. Jaukioje mokyklos salėje susirinko gausus būrys moksleivių, atvyko svečiai iš Švenčionių savivaldybės, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Švenčionėlių ir Ignalinos miškų urėdijų.
Apie Ramsaro konvencijos reikšmę saugant šlapžemes, biologinės įvairovės išsaugojimą tarptautinės svarbos Adutiškio – Svylos – Birvėtos šlapžemių komplekso teritorijoje papasakojo Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras, Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Saulius Švažas. Iš Baltarusijos Nacionalinės mokslų akademijos atvykęs Aleksandras Kozulinas skaitė pranešimą apie Baltarusijos šlapžemių apsaugos strategiją, susirinkusiesiems pristatė didžiausias ir svarbiausias Baltarusijos pelkes.
Adutiškio vidurinės mokyklos jaunųjų ekologų būrelis „Žemės vaikai“ pelkes apipynė legendomis, eilėmis, patarlėmis ir tiesiog gražiomis nevaikiškomis mintimis, atskleisdami jų svarbą supančiai aplinkai, mūsų protėviams ir mums, nūdienos žmonėms. Juk pelkės – tai tarsi gyvas metraštis, dėl unikalių augalų savybių sukaupęs nemažai informacijos apie praeityje vykusius gamtos procesus ir istorinius įvykius.
Dauguma pelkių susiformavo pasitraukus paskutiniam ledynui, kuomet susidarė pelkėjimo procesams palankios sąlygos, todėl, tai – vieninteliai namai reliktinėms augalų ir gyvūnų rūšims, kurios yra labai pažeidžiamos, nes neprisitaikiusios gyvuoti kitokiose buveinėse.
Prieš kelias savaites moksleiviams buvo duota užduotis, parašyti pasakojimą apie pelkes panaudojant raktinius žodžius, tokius kaip vanduo, kiminai, išsaugoti, spanguolės ir pan. Sirvėtos regioninio parko direkcijos specialistai įvertinę moksleivių kūrybinius sugebėjimus renginio metu padėkomis ir prizais apdovanojo gražiausių, įdomiausių rašinėlių autorius. Be prizų neliko ir ekologų būrelio „Žemės vaikai“ moksleiviai, pristatę lesyklėlių, pagamintų iš antrinių atliekų, parodą.
Mokiniai surengė viktoriną, kurios metu kūrė eiles, skaičiuotes, atsakinėjo į klausimus. Sužinoję daug naujų dalykų apie šlapžemes ir kitų akimis pažvelgę į savo krašto vertybes adutiškiečiai atsisveikino su svečiais. O šie, linksmai nusiteikę, išskubėjo į Adutiškio telmologinį draustinį. Nepabijoję nepramintų aukštapelkės platybių, puraus sniego, paslėpusio visus takelius, renginio dalyviai slidėmis išsiruošė į pelkę, kuri žiemą atrodo itin paslaptingai… apima jausmas, tarsi atsidūrus visai kitame pasaulyje, tyliame, alsuojančiame ramybe. Ir laikas čia tarsi sustojęs. Tai kažkas trapaus, prie ko negali prisiliesti, bet jauti… Nekasdieniška atsidurti vidury pelkės žiemą, kai viskas slepiasi po storu sniego patalu ir tik mažos raisto pušelės toje paslaptingoje tyloje snausdamos lūkuriuoja pavasario. Tikriausiai kiekvienas žino kaip pasikeičia pelkė sušilus orui, atėjus vasarai. Svaigina žydinčių gailių kvapas, kojos klimpsta minkštų kiminų paklotėje, gležni augaliukai nokina dideles vertingas uogas, kurios kviečia savo žėrinčiu saulėje raudoniu. Viskas aplinkui atgyja, skamba paukščių balsais…
Adutiškio – Guntauninkų miškai yra paukščių apsaugai svarbi teritorija, kurios įsteigimo tikslas – išsaugoti vapsvaėdžių, tetervinų, pilkųjų meletų, tripirščių genių, uralinių pelėdų buveines. Kad užtikrinti ramybę pelkėse perintiems paukščiams telmologiniuose draustiniuose nereikėtų lankytis balandžio – rugpjūčio mėnesiais.
Vieni su šypsenomis veiduose, kiti šiek tiek santūriau nusiteikę, sušilę ir maloniai pavargę, slidėmis įveikę apie keturis kilometrus, renginio dalyviai pasiekė poilsio vietą, kurioje Švenčionėlių urėdijos miškininkai pasirūpino karšta žolelių arbata ir vaišėmis prie laužo. Pasidalinę dienos įspūdžiais, mintimis, prisiminimais bei patirtimi, pilni gerų emocijų dalyviai išsiskirstė…
Miškuose pasiliko tyla ir ramybė, vakaro prieblanda lyg dailininkas suliejo medžių siluetus į pilką, gūdžią visumą, kurioje galbūt kažkur bastėsi vienišas alkanas vilkas…
Sirvėtos regioninio parko direkcijos informacija
