D. Trečiakauskas. Ar iš tiesų valdžia nori išgirsti Tautos balsą?

Palaikau mokytojus, gydytojus, policininkus, slaugytojus, bibliotekininkus, teatralus ir visus kitus viešojo sektoriaus darbo bitinėlius ir bitutes, jų teisėtus reikalavimus ir jų pasirenkamas priemones reikalavimams įgyvendinti.

Ne veltui mūsų liaudies išmintis sako: kurčiam nesakyk, o aklam nerodyk, vis tiek negirdės ir nematys. Tad jeigu musu valdžiažmogiai iš tiesų yra tiek „apsiriję, apakę ir apkurtę“, kad nebenori girdėti ir matyti tikros padėties, turbūt tikrai tuomet lieka tik vienas būdas pažadinti užmigusius ant laurų – „vėzdas į kuprą“, šiuo atveju – streikas.

Tik visuotinis (apimantis ne tik mokytojus, bet ir kitas socialinio gyvenimo sferas) streikas, kuris būtų neterminuotas ir paralyžiuotų visos valstybės funkcijas, galėtų duoti realų rezultatą – sukelti tikrą baimę valdžiai. Nes šitos valdžios daro kažką tik dviem atvejais – kai turi naudos arba bijo. Ir, tiesą sakant, nė vienai mūsų valdžiai kol kas dar neteko pajusti baimės iš savo žmonių pusės.

Šiandieninės valdžios sampratoje žodis politika yra praradęs savo pirminę prasmę – suderinti daug tikslų. Šiandien politika reiškia tik viena – išlikti valdžioje bet kokiomis priemonėmis. Makiaveliški valstybės valdymo pagrindai aiškiai išstūmė dar Prancūzų revoliucijos laikmečiu suformuotus esminius valdžios ir visuomenės sugyvenimo bei valdymo principus. Laisvė, lygybė, brolybė liko tik tuščiai skambančiu aidu šiuolaikinės valdžios sukurtame valstybės pastate, kurio pamatai suręsti iš nepasitikėjimo, korupcijos ir partinių interesų.

Valdžia, neturinti jokio visuomenės palaikymo, negali ilgai egzistuoti, todėl tam yra sukurta partinė rinkimų sistema, kur kairiuosius, kaip svarstyklių lėkštėje, keičia dešinieji ir priešingai. Žmonėms susidaro įspūdis, kad valdžia vis kita ir jie turi realią įtaką per rinkimus, bet iš tiesų tai tėra tik optinė iliuzija – juk varnas varnui akies nekerta. O žmonių gyvenimas iš esmės nekinta. Gal kas nors gali įvardinti, ką konkrečiai kuri nors valdžia per tuos daugiau nei dvidešimt metų padarė, kad būtų geriau paprastiems žmonėms?

„Taip, – gali pasakyti tūlas pilietis, – mūsų konstitucinės ir pilietinės teisės apribotos, pagal savižudybių skaičių esame pirmaujantys tarp pasaulio šalių, pagal darbo užmokestį – ES „uodegoje“, pagal laimės indeksą, matyt, iš vis už matavimo ribų, tačiau pagal viešojo sektoriaus ir versle dirbančiųjų santykį esame tarp pirmaujančių pasaulio valstybių“. O juk vien pasiskolintų ir išleistų dešimčių milijardų palūkanoms kasmet reikia sumokėti DU milijardus litų, nors pasiskolinti ir neaišku kur konkrečiai išleisti milijardai realios pridėtinės vertės nesukuria. Tai milžiniški pinigai net ir daug turtingesnėms valstybėms nei Lietuva.

Tie vargani trupiniai nuo valdžios stalo, kuriuos prieš kiekvienus rinkimus vadžiažmogiai atžagaria ranka paberia kelių litų priedais prie pensijų, algų, pašalpų, ir dar daugiau pažadų ateičiai, deja, tėra tik iliuzionisto skraistė, paslepianti tikrąjį partinės valdžios pasidalijimo mąstą ir savųjų protegavimą. Mes visi puikiai matome, kai valdžiai prireikia, staiga, lyg burtų lazdele mostelėjus, atsiranda pinigų ir naujiems malūnsparniams pirkti, ir valdžios atstovams Naujojoje Zelandijoje pasistažuoti, ir beveik pusė milijardo kariniam biudžetui padidinti, ir naujų biurokratų etatams, ir „skurdžiausių“ Lietuvoje teisėjų ir aukštų valdininkų atlyginimams, ir t.t, ir pan. Tik valdžia niekaip neranda pinigų pavogtoms pensijoms gražinti, nurėžtiems paprastųjų žmonių atlyginimams atkurti, bent jau buvusiam mokinio krepšeliui suformuoti, neįgaliesiems, ligoniams, vaikus gimdančioms ir auginančioms mamoms, jokioms socialinėms ir kultūrinėms reikmėms, žodžiu, savo valstybės paprastų žmonių gerovei kelti.

Todėl, aš manau, kad tik aktyviomis pilietinėmis akcijomis reikalaudami savo teisėtų lūkesčių išpildymo ir konstitucinių teisių realaus įgyvendinimo, būdami vieningi, mes, kaip Tauta ir Visuomenė, galime pakeisti esamą status quo, kur valdžios galios svarstyklės po visų rinkimų lieka buvusių ir esančių valdžioje partijų rankose.

Visi, kurie norime, kad mūsų Valstybė ir Tauta išliktų ir klestėtų net ir po šimto metų – nepasiduokime ir palaikykime vieni kitus!

Išminties, Supratimo, Vienybės, Stiprybės ir Kantrybės!!!

Su meile ir visa širdimi

Autorius yra Lietuvos tėvų forumo tarybos narys