Rusijoje kilusi didžiavalstybinė šovinistinė isterija pasiekia neribotus mastus. Kaip Vladimiras Leninas po 1917 m. perversmo rengė planus eksportuoti bolševikinę revoliuciją į visą pasaulį, taip jo bendravardis Vladimiras Putinas po beveik 100 metų juos pradeda vykdyti, ketindamas sugrįžti į buvusios imperijos teritorijas.
Atleiskite – apsirikome: ne tik į buvusios carinės ar SSRS ribas. Maskva po 60 metų ne tik susigrąžino Krymą, kur dabar kuria dar vieną militarizuotą, į Kaliningrado sritį panašų rusišką an(eks)klavą, separatistų rankomis grobia pietryčių Ukrainą, ne tik kontroliuoja dvi pietines Gruzijos teritorijas, formaliai Moldovai priklausančią Padnestrę, įsitvirtina tarptautinėse Arkties platybėse, grasina Baltijos šalims, bet šuoliuoja dar toliau. Kur?
Šių metų balandį DELFI straipsnyje „V. Putino pusryčiams – Krymas, pietums – Ukraina, vakarienei – Aliaska?“ rašiau apie dabartinio Rusijos imperatoriaus laidytus juokelius Aliaskos susigrąžinimo tema.
Pavasarį tiesioginėje televizijos laidoje atsakydamas į vienos pensininkės klausimą, ar Rusija planuoja atsiimti Aliaską, V. Putinas tarė: „Faina Ivanovna, brangioji – kam jums Aliaska? Mes esame šiaurinė šalis – 70 proc. mūsų teritorijos priskiriama prie Šiaurės ir Tolimosios šiaurės regionų, – sakė jis. – Argi Aliaska Pietų pusrutulyje? Ten juk irgi šalta. Geriau nesikarščiuokime.“
Galų gale gerai nusiteikęs V. Putinas pripažino, kad jam žinomas po Rusiją klaidžiojantis pokštas, kad Aliaska yra „Ais-Krym“, turint omenyje žodžių žaismą su anglų kalbos žodžiu „ice-cream“ („valgomieji ledai“) ir Krymo pavadinimu. Bet šis pavadinimas asocijuojasi ir su nusikaltimu…
Na, sakysime, Aliaskos arba nuošalių salų susigrąžinimas tėra, kaip sakoma, rožinė drambliuko svajonė, pamarginta lėkštais juokeliais. Tačiau šiandien Rusijos Dūmoje kai kas visai rimtai pareiškia, kad atėjo laikas atplėšti gabalą Jungtinių Valstijų ir atiduoti ją Rusijai. Rugsėjo pabaigoje liberaldemokratų partijos deputatas Michailas Degtiariovas pasiuntė paklausimą šalies užsienio reikalų ministerijai dėl buvusios Rusijos gyvenvietės Fort-Roso (Fort-Ross), esančios Šiaurės Kalifornijoje, statuso ir jos buvimo JAV teritorijoje teisėtumo. Pasak šio žirinovskininko, kuriam, beje, už aktyvią paramą Rusijos agresijai Ukrainoje buvo pritaikytos ES, Australijos ir kitų šalių sankcijos, verslininkas Johannas (Johnas) Satteris, 1841 m. nupirkęs šią koloniją iš bendros Rusijos – Amerikos kompanijas, nesumokėjo visos sumos, todėl Rusija turi pagrindo Fort-Rosą laikyti sava teritorija.
Dar daugiau: „Mums reikia kreiptis į savo Aukščiausiąjį arbitražo teismą, kad būtų gražinta mūsų žemė, ir ten įkurdinti raketas „Iskander“, – savo šefo V. Žirinovskio maniera tėškė M. Degtiariovas. Na, o jau paskui eilė ateis ir Aliaskai, sakė jis laikraščiui „Izvestija“…
Dabartiniai Rusijos kino aktyvistai uoliai laikosi sparnuotos V. Lenino frazės, esą „iš visų menų svarbiausias yra kinas“. Tad birželį Maskvos kino teatre „Oktiabrj“ įvyko režisieriaus Jurijaus Morozovo meninio filmo „Fort-Rosas: ieškant nuotykių“ premjera. Kremliaus užsakytas ir dosniai finansuojamas filmas įeina į dokumentinių-vaidybinių juostų seriją „Rusų Amerika“, pradėtą kurti prieš trejus metus. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė žinoma 32 metų Rusijos kino žvaigždė Maksimas Matvejevas.
Taigi, apetitas, sužadintas meniniais vaizdais, ateina bevalgant.
Po to iki šimtmečio pabaigos į Šiaurės Ameriką buvo surengtos net 89 rusų ekspedicijos, kurios vis labiau skverbėsi į žemyną, kol pasiekė rusų verslininkams piečiausią Amerikos tašką – Kalifornijos prieigas, vadinamas Naujuoju Albionu. 1799 m. caro Pavelo parašu įkurta Rusijos-Amerikos prekybos kompanija po 13 metų 80 km į šiaurę nuo San Francisko ir 30 km nuo Bodegos užutekio įkūrė prekybos kailiais gyvenvietę, pavadintą „rusų tvirtove“ (Fort-Ross). Šiuo vardu ji buvo pavadinta 1812 m. rugsėjo 11 d., o forte apsigyveno 25 rusų kolonistai ir 90 aleutų (kitaip vadinamų unangų).
Įtvirtinimų reikėjo, nes tai buvo geriausias būdas apsisaugoti nuo kamajos-pomo genties indėnų, nors šie esą nebuvo agresyvūs: fortu rusams leido naudotis ir čia medžioti už tris antklodes, tris kelnių poras, du kirvius, tris dalbas, keletą karolių vėrinių… Į koloniją pretendavo ir ispanai, tačiau jie nusileido indėnams. Kaip rašoma portale Fort-ross.info, iki šiol čia išlikęs tik forto komendanto Aleksandro Rotčevo namas, o gyvenvietė paskelbta JAV nacionaliniu istorijos paminklu.
Bet netrukus regione prasidėjo „aukso karštligė“, o kailinių žvėrelių ir žvejybos verslas sumenko. Visą fortą su jame buvusiu turtu teko parduoti, ir čia pirmas buvo šveicarų imigrantas, kapitonas Johannas (Johnas) Sutteris, netoliese prie Sakramento upės turėjęs savo gyvenvietę Naujoji Helvecija ir valdęs aukso plovėjų kompaniją. 1841 m. J. Sutteris fortą įsigijo už 30 tūkst. dolerių (arba už 42,8 tūkst. sidabro rublių).
Už šią sumą jis Aliaskai tiekė kviečius, bet, anot rusų tyrinėtojų, taip ir liko skolingas 37,5 rublių. 1849 m. J. Sutterio agentas Peteris Burnetas (Peter Burnett) paliudijo, kad likusi beveik 20 tūkst.dolerių suma buvo sumokėta Rusijos – Amerikos kompanijai „banknotais ir auksu“, ir šios skolos nebeliko…
Bet Dūmos deputatas M. Degtiariovas mano kitaip. Jis iki šiol laiko fortą Rusijos nuosavybe, ir, pasak jo, jokių čia problemų dėl kontrakto senaties negali būti. Žirinovskininkui pritaria partijos „Rusijos komunistai“ pirmininkas Maksimas Suraikinas, „Izvestijoms“ teigęs: „Šiandien labai svarbu išsiaiškinti šio sandėrio detales, kad viskas būtų pagal įstatymą. Bet tai ne vienintelė balta dėmė panašiuose tarptautiniuose sandėriuose“. Kokias dėmes jis dar įžvelgia, galima tik numanyti…
Juk Kremliaus politikai dabar dažnai kalba apie „baltas dėmes“, kurias esą reikia užpildyti rusų tautybės kolonistais. Jie gviešiasi ne tik arti imperijos buvusių teritorijų, bet tiesia rankas ir į tolimesnius kraštus. O Fort-Rosas – vos 7285 kv. metrų ploto sklypelis – Maskvai būtų labai gera užkandėlė ant XXI-ojo amžiaus agresorių stalo. Jame ir koks „Iskander“ kompleksas tilptų…
Gal ponas Iškauskas , kaip patyręs ir daug žinantis žurnalistas, galėtų paaiškinti kas kūrė revoliuciją Rusijoja, kas buvo Leninas su Trockiu, su kokiomis komandomis ir personalijomis , iš kur jie atvyko į Rusija, ir konkrečiai kokių bankininkų buvo remiami. Ir kokios jų veiklos pasekmės buvo rusų tautai. Būtų gerai faktai be išvedžiojimų. Ačiu.
O kur Port-Artūras, dabartinis Kinijos miestas Liuišun ir Dalnij, dabartinis Kinijos miestas Dalian. Šie miestai Chruščiovo buvo atiduoti Kinijai panašiu metu kaip ir Krymas. O juk Port Artūras ne ką mažiau garsus Rusijos miestas tvirtovė kaip ir Sevastopolis. Bet ten Putino rankos per trumpos. Kaip ir su aliaska ar Fort Rosu. Tik paplepėti ir papeizėti jie gali.
Ir kiek gi yra tas gabaliukas? Vaje kaip stengiasi kiekvienas žurnalistas išspausti savo rašliavose kuo didesnę dozę propagandos, vaje kaip stengiasi, iš kailio neriasi… Kaip gerai, kad yra Rusija- parašai apie ją kvailą straipsnį ir atsiranda dar didesnių kvalių, kurie tiki gavę išminties dozę. Kaip gerai, kad yra būdas nukreipti dėmesį nuo savos šalie problemų- smunkančios ekonomikos, įvedamo euro, politnų aferų…
tai tamsta drauge V. Putino neliesti? jo pretenzijų net neminėti? vadinas, aqteina latviškas varianbtas? geriauy apie savus bomžus? Žinai, naciai ant konclagerių turėjo tokius užrašus “Kiekvienam – savo”. O jeigu tik kalbėsime apie savo bomžyną, tai netrukus pastebėsime, kad jie tiesia ranką išmaldai į Putiną…Bet tu juk tam pritarsi, ar ne?
Kiekvienas tampaxas pasirenka kieno subinėj sėdėti, tik susimildamas, neprimetinėk savo kliedesių kitiems. 🙂
tai tu jau dabar varai į kelnes? patikėk – dvokia…
visiems paumejusiems sunkesniems pacientams, – ir degteriovams, ir komentariovams vaistuku atsargos paruostos gausios. Branduoliniu vaistuku.