Mokslininkų mobilumas: iššūkiai ir galimybės (0)

smm.lt nuotr.

smm.lt nuotr.

Prieš penkerius metus pradėtas projektas „Konkursinis trumpalaikių mokslininkų vizitų finansavimas“ didelis apimtimi ir gilus turiniu. Pagrindinis jo tikslas – stiprinti mokslininkų gebėjimus, skatinti tęsti mokslinę veiklą, raginti juos likti Europoje ir kartu pritraukti geriausius protus. Todėl Lietuvos mokslo ir studijų institucijos gali pasikviesti tarptautinio lygio mokslininkų, kurių kompetencija ir žinios padeda stiprinti mūsų šalies mokslinį potencialą. Kita vertus, Lietuvos mokslininkai gali išvykti į mokslines konferencijas, kelti kompetenciją, plėtoti mokslinį bendradarbiavimą.

Apie šio projekto privalumus, jo unikalumą ir rezultatus Ingrida Lauciuvienė ir Rolandas Maskoliūnas kalbasi su Lietuvos mokslo tarybos (LMT) pirmininko pavaduotoja, Humanitarinių ir socialinių mokslų komiteto pirmininke prof. Rūta Petrauskaite (R.P.) ir LMT primininko pavaduotoju, Gamtos ir technikos mokslų komiteto primininku prof. Konstantinu Pilecku (K.P.).

R. P.: Tai vienas LMT finansuojamų projektų, specialiai skirtas mobilumui. Apie mobilumą kalbama daug, bet neįvertinama mobilumo svarba. Dažnai netgi skeptiškai vertinami daug keliaujantys mokslininkai.

Kodėl mobilumas toks svarbus?

R.P.: Jis būtinas, kad vyktų idėjų apykaita. Bendraudami mokslininkai vienas kitą skatina. Dirbant kartu ir atsiranda tų naujų idėjų. Jos svarbesnės net už žinias, kurios ateina kiek vėliau.

Ar mokslininkai pas mus turi galimybę pasidalyti tomis idėjomis?

R. P.: Lietuvoje ta diskusijų kultūra jau formuojasi, pavyzdžiui, įvairiose tarptautinėse konferencijose. Ji būtų žymiai labiau išplėtota, jei mokslo žmonės daugiau laiko galėtų praleisti mokslo institucijose, o ne vien paskaitose, bibliotekose. Jeigu atsirastų poreikis reguliariai, kas savaitę rengti seminarus, kviečiantis įdomius žmones. Tokių užuomazgų jau yra. Tai teikia vilčių, kad diskusijų kultūra labai pagerins idėjų apykaitą.

O kaip sekasi diskutuoti tiksliųjų ir gamtos mokslų atstovams. Ar Lietuvoje yra kritinė masė tokioms diskusijoms?

K. P.: Ne visose srityse yra tokia kritinė masė, todėl mokslininkams labai svarbu bendrauti su savo srities kolegomis užsienyje. Dabar ta geografija labai plati, mokslininkai gali važiuoti į gerus mokslo centrus, ten dirbti, naudotis unikalia aparatūra. Yra programos, leidžiančios mokslininkams nuvažiuoti arba pasikviesti užsienio mokslininkus į Lietuvą.

Ar nėra grėsmės, kad tie mokslininkai išvažiuos ir nebegrįš?

R. P.: Jau pastebėta, kad emigracija mažėja migracijos sąskaita. Žymiai smagiau išvažiavus padirbėti ir sugrįžti į savo namus, universitetą, jeigu ta galimybė nėra vienintelė. Jeigu mokslininkas žinos, kad reguliariai galės dalyvauti bendruose darbuose su užsienio kolegomis.

K. P.: Pavyzdžiui, nemažai doktorantų arba baigusių doktorantūros studijas vyksta mokslinei veiklai į Šveicariją, į mokslo institucijų lopšį, kur renkasi mokslo elitas. Šveicarijos universitetai yra vieni geriausių Europoje. Pavyzdžiui, Ciūricho universitete dirbo A. Einšteinas, kiti žymūs mokslininkai. Todėl mūsų jauniesiems mokslininkams labai naudinga ten pabūti, pabendrauti su pasaulio mokslo elitu.

R.P.: Mums labai trūksta tarpdalykinių sričių tyrėjų, sugebančių suburti įvairių sričių Lietuvos mokslininkus, kurie patys niekada nesusėstų prie vieno stalo. Tą esu patyrusi, kai į VDU atvykusi viena profesorė per savo seminarus ir paskaitas sukvietė atskirų kalbų filologus, žurnalistus ir visiems buvo įdomu padiskutuoti. Tarpdalykiškumas yra ne tik Europos Sąjungos burtažodis, bet ir svarbi mokslo politikos dalis. Svarbu pasikviesti būtent tokių, plačiai matančių ir mąstančių žmonių, kurie aktualiai problemai spręsti galėtų suburti apie save užsienio ir Lietuvos mokslininkus.

Kodėl Lietuvoje trūksta tokių žmonių, gal nėra tradicijų?

R. P.: Lietuvoje labai griežtai dalykiškai organizuoti universitetai. Taip pat organizuotas ir mokslo vertinimas. Mes patys viduje turėtume labiau atsiverti, būti liberalesni ir taip griežtai neskirstyti mokslo šakų. Ateitis priklauso esantiems arčiau vieno mokslo „ribos“. Tai yra tiesiog kitas kalbėjimo būdas. Dažnai aš tą patiriu, nes pati esu tarsi „tarpinė grandis“ tarp informatikų ir kalbininkų. Tenka vertėjauti – vieniems paaiškinti, ką norėjo pasakyti kiti. Jeigu žmogus gali susikalbėti su kitų mokslo sričių atstovais, tuomet gali ir ne mokslininkams paaiškinti, kodėl tai svarbu.

LMT remia bendradarbiavimo programas. Viena yra trišalė – Lietuvos, Latvijos ir Taivano. Kitos penkios – dvišalės. Bendradarbiaujama su Baltarusija, Ukraina, Prancūzija, Belgijos valoniškąja dalimi ir Slovakija. Šios programos skirtos tik mobilumui. Nuvažiuoti, atvažiuoti, rengti konferencijas ir publikuoti straipsnius bendrų darbų pagrindu. Be to, doktorantai gali gauti lėšų akademinėms išvykoms. Tai atskiras konkursas, vykdomas greta doktorantų stipendijų konkurso. Dar viena periodiškai atnaujinama paramos forma – parama mokslininkų išvykoms. Taip pat yra labai platus spektras mūsų vykdomų įvairių programų, į kurias mobilumas įeina kaip finansavimo schemos sudėtinė dalis. Čia minėčiau podoktarantūrinių stažuočių programą, kuri tinkama iš užsienio atvykstantiems žmonėms. Jie gali praleisti kelerių metų laikotarpį Lietuvoje. Iš mūsų doktorantų reikalaujama, kad jie dalį savo stažuotės vieni arba su šeimomis praleistų užsienio mokslų centruose. Toliau yra studentų mokslinės veiklos rėmimas, kai jie vyksta stažuotis į užsienio centrus. Labai daug mobilumui skirtų lėšų sudaro visuotinės dotacijos parama, kurią gauna tarptautinio lygio mokslininkai, dalyvaujantys nacionalinėse mokslo programose, mokslininkų iniciatyva rengiamuose projektuose. Šiuo atveju jie patys numato, kur norėtų važiuoti ir skleisti savo idėjas. Projektas yra skirtas ne tik moksliniam darbui, bet ir jo sklaidai.

K. P.: Tiesiog būtina pagal finansines galimybes didinti mobilumą. Visos programos yra konkursinės ir apie trečdalis pareiškėjų gauna finansinę paramą.

Berods, šioje programoje yra remiami ir mokslininkų mainai dalyvaujant doktorantūros procese?

K. P.: Taip, dabar ginant disertaciją doktorantūros gynimo komisijos sudėtyje turi būti užsienio mokslininkas. Trumpalaikių mokslininkų vizitų programoje yra tokia veikla – finansuojami užsienio mokslininkai, atvažiuojantys dalyvauti disertacijos gynime. Jie būna arba oponentai, arba komisijos nariai.

R. P.: Pagal naujuosius doktorantūros nuostatus gynimai vyks kiek kitaip. Labai vertinga turėti svečią prieš kurį ir patys norime kiek pasitempti. Be to, įdomu paklausti, kaip atrodo mūsų gynimo procedūra.

O kaip yra su išvykusiais?

K. P.: Projekte yra keletas veiklų: Lietuvos mokslininkų išvykos į konferencijas, užsienio mokslininkų arba ne mažiau kaip dvejus metus dirbančių lietuvių atvykimas skaityti paskaitų; užsieniečių atvykimas į Lietuvą moksliniam darbui. Ketvirta veikla – užsieniečių atvykimas į disertacijų gynimą. Užsieniečiai paprastai skaito paskaitas Lietuvos magistrantams bei doktorantams. Jie skaito ypatingus paskaitų ciklus, kurių mūsų studentai niekur kitur negalėtų išgirsti. Mokslininkai, atvažiuojantys atlikti mokslinių tyrimų, dirba kartu su mūsų šalies mokslininkais. Kviečiami ypač aukšto lygio mokslininkai, galintys praturtinti tyrimus, suteikti jiems postūmį. Taip pat labai naudinga, kai atvyksta užsienyje dirbantys lietuviai. Taip jie nepraranda ryšių su savo universitetu, savo mokslo kolektyvais.

Prieš tris šimtus metų mokslininkai buvo universalūs. Fizikas, matematikas ar chemikas buvo vienas ir tas pats mokslininkas. Vėliau tapo įprasta labai siaurai specializuotis. Dabar tarsi grįžtama prie koncepcijos, kai tikima, kad esminius dalykus galima padaryti, jeigu žvelgiama plačiau. Todėl stengiamasi suburti kolektyvus iš kelių sričių mokslininkų.

R. P.: Kuo svarbus šis projektas? Tikimės, kad jis padės pagrindus bendriems darbams ir bendriems projektams Europos mokslo erdvėje. Tai svarbu, nes Lietuvos mokslininkai per mažai dalyvauja Europos Komisijos finansuojamuose projektuose, ES programose. Net liūdna matyti statistiką – mes dažnai būname priešpaskutiniai. Be to, nėra nė vienos Lietuvos institucijos, kurios atstovas būtų laimėjęs kitos labai svarbios organizacijos – Europos mokslo tarybos – stipendiją. Lietuvių yra, bet jie ne iš Lietuvos. O ši institucija valdo ir skirsto 80% ES mokslui skirtų lėšų. Ir tai laisvieji tyrimai, ne programa, pagal kurią užsakomas tyrimų pobūdis. Todėl tikimės, kad šis projektas suburs žmones, leis atnaujinti gal šiek tiek užmirštus tinklus ir padės dalyvauti ne tik ES projektuose, bet ir nuolatinėse mobilumui skirtose programose, tokiose kaip Marie Curie programa arba COST institucijos programos. Jos taip pat skirtos mobilumui ir idėjų mainams.

Kategorijos: Mokslas, Mokslo naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *