P. Gylys. Kaip Varšuva klupdo Vilnių (16)

Linas Linkevičius atsiprašo lenkų tautos už Lietuvos Seimo sprendimus | Alkas.lt nuotrauka

Linas Linkevičius atsiprašo lenkų tautos už Lietuvos Seimo sprendimus | Alkas.lt nuotrauka

Lietuva neturi tikro elito, beveik neturi galingų dvasios aristokratų. Ją valdo naujoji nomenklatūra. Egoistiška, savo interesų rate užsidariusi, nepatriotiška, baili, vasališka, instinktyviai ieškanti pono, kuriam galėtų paklusti. Neturėdama gilaus ir autentiško nacionalinių interesų suvokimo ji neturi aiškios valstybės reikalų tvarkymo strategijos nei šalies viduje, nei tarptautinėje arenoje.

Štai naujausias pavyzdys. Lenkijos Senato pirmininkas Bogdanas Borusevičius susitikime su lenkiškos žiniasklaidos atstovais iš Lietuvos, Latvijos, Čekijos, Vengrijos ir Kirgizijos pripažino, kad „vykdomas labai didelis SPAUDIMAS Lietuvai, kad ji laikytųsi Europos standartų“. Jis vos ne visam pasauliui apreiškė, kad dėl visko kalta Lietuva, ypač V.Landsbergis ir D.Grybauskaitė.

Kadangi lietuviai užsispyrę, elgiasi „neeuropietiškai“, sako svarbus kaimynų politikas, tai Lenkija nesiimtų ginti Lietuvos, jeigu mūsų šaliai iškiltų išorės grėsmės. Pabrėžiu, tai pasakė vienas iš NATO šalies narės politinių lyderių. Tai neordinarinis įvykis dvišaliuose ir daugiašaliuose mūsų šalies santykiuose. Pirmiausia tai yra VIEŠAS tarptautinio lygio pareiškimas, kuriame atvirai pripažįstama, kad Lietuvai daromas didelis spaudimas. Antra, nors tai, ko gero, svarbiau nei pirma, VIEŠAI sakoma, kad aukščiausiuose Lenkijos politiniuose sluoksniuose formuojasi nuomonė, jog ši šalis gali nevykdyti 5-jo Vašingtono sutarties straipsnio, kuriame sakoma, kad kilus grėsmei vienai šaliai VISOS šiaurės Atlanto aljanso narės ją įsipareigoja ginti. Tai reiškia, kol kas neformalų, vienpusį Vašingtono sutarties denonsavimą. Tokie  lenkų politikų pareiškimai daro didžiulę žalą ne tik dvišaliams Lietuvos ir Lenkijos santykiams, bet ir daugiašalei NATO struktūrai. Kaip po tokių pareiškimų turi jaustis vidutinis lietuvis, kuris ir šiaip turi abejonių dėl savo saugumo? Kaip į tai turėtų pažiūrėti NATO vadovybė, kitos aljanso šalys?

Jeigu tokį pareiškimą sau būtų leidęs koks nors pavienis lenkų politikos  marginalas, į jį būtų galima beveik nekreipti dėmesio. Tačiau tai sau leido pareikšti vienas iš tos šalies  politikos grandų, labai atsakingą politinį postą užimantis žmogus. Kaip tai galėjo atsitikti 21-ame amžiuje, Europos viduryje, Vakarų civilizacijos dalyje? Taip pat kyla natūralus klausimas: o kur mūsų valstybinių institucijų, pirmiausia prezidentūros ir užsienio reikalų ministerijos, reakcija? Kur pasislėpė mūsų nomenklatūriniai politologai ir apžvalgininkai? Kodėl diskusijos šiuo klausimu nesurengė taip vadinamas nacionalinis  transliuotojas? Iš šios „tylos – blogos bylos“ galima padaryti išvadą – lietuviška nomenklatūra eilinį kartą nusprendė tylomis praryti lenkišką politinę piliulę. Manau, kad tai yra didelė klaida, nes tai yra neeilinis įvykis mūsų dvišaliuose santykiuose ir NATO gyvenime ir į jį reikia aiškiai ir kartu išmintingai reaguoti.

Norėdamas palaikyti demokratišką diskusiją Lietuvos ir Lenkijos  santykių klausimu, šiame trumpame rašinyje apsiribosiu keletu pastebėjimų. Pirma pastaba – mūsų kaimynai ir partneriai įsijautė į  galingų tarptautinių lošėjų vaidmenį. Iš tikrųjų Lenkija šiek tiek atsigavo po sisteminių perturbacijų, kažkiek atgavo savarankiško veikimo instinktus. Būdama Europos mastais nemaža valstybė, ji pajuto galios skonį. Deja, tą savo galią mūsų kaimynai eilinį kartą savo istorijoje  pervertina, todėl ima elgtis neadekvačiai – neeuropietiškai, nekaimyniškai, iš jėgos pozicijų. Ji ta galia piktnaudžiauja, griaudama europinį ir transatlantinį solidarumą.

Antra, išėjusi iš potarybinės šalies ideologinio, pasaulėžiūrinio pasimetimo, kaip ir daugelis pokomunistinės erdvės šalių, ji neišvengė kai kurių prieškarinės politikos instinktų, susijusių su Didžiosios Lenkijos  idėja, atgijimo. Iš tos praeities kyla antilietuviškos nuostatos, manymas, kad Lietuva, kaip mažesnė valstybė, turėtų tinkamai – kaip silpnesnioji pusė – reaguoti į didelės Lenkijos norus ir pageidavimus. Tik tokiu atveju Lenkija globotų Lietuvą. Vyresnio partnerio, teisesnio partnerio, metropolinis motininės valstybės instinktas dalyje lenkiškos visuomenės yra gajus. Žodžiu, tikima, kad might is right. Pasiduodama seniai žinomai iliuzijai, kad galia ir gėris yra vos ne tapačios sąvokos. Galima įtarti ir dar blogesnių prieškarinių instinktų, susijusių su teritorinėmis pretenzijomis restauraciją modernia, europietiška save laikančioje šalyje…

Iš istorinės praeities atėjęs žemos prabos, faktiškai šovinistinės prigimties požiūris, kad lenkai buvo ir yra aukštesnės  kultūros tauta nei lietuviai, kad lenkai – „ponai“, o lietuviai – „chamai“. Nesakau, kad taip mano visi ar dauguma lenkų, bet šio stereotipo  gajumą rodo mūsų ir lenkų valdžių beveik nutylėtas, užgniaužtas faktas – milžiniškas, per keletą Poznanės stadiono tribūnų išskleistas lozungas: „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkišką poną“. Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu mūsų šalies stadione būtų išskleistas kokių 50-ies ar 100 metrų šūkis, reikalaujantis, kad lenkai klauptųsi prieš lietuvius. Aš įsivaizduoju. Grubiai pajuokausiu – lenkų kariuomenė jau kitą dieną būtų Alytuje ir prie Kauno, o V.Tomaševskis suorganizuotų lenkų sukarintus būrius. Šiek tiek sutramdžius fantaziją nesunku būtų įsivaizduoti realesnius scenarijus – tornadą Lenkijos žiniasklaidoje, specialios  sesijos sušaukimą Lenkijos parlamente, specialių diskusijų inicijavimą Europos taryboje ir pan. Lietuva šį mus visos Europos akivaizdoje žeminantį  įvykį faktiškai nutylėjo – vasalo, o tūlas lenkas sakytų – „chamo“, sindromas

Taip Lietuva buvo nuolat „nukultūrinama“. Tai buvo daroma per šimtmečius trukusią polonizaciją. Tai darė carų ir stalininiai režimai, kurie neleido formuotis lietuviškai politinei ir dvasinei aristokratijai. Dar visai neseniai- tarpukariu Vilniaus krašte vyko, pabrėžiu, prievartinė lietuvių polonizacija. Manau mes, lietuviai, šių procesų pasekmes jaučiame iki šiol. Tačiau Lenkijoje  būtų sunku surasti iškilų ir drąsų politiką ar visuomenės veikėją, kuris išdrįstų pripažinti, kad jų šalis yra prisidėjusi prie lietuviškos kultūros raidos slopinimo, kad lenkai dėl to turėtų jausti moralinę skolą.

Betgi ne – nemažos dalies lenkų pasąmonėje giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad jie mums visada nešė aukštąją kultūrą. Tačiau  aukštoji kultūra neturi nieko bendro su kitų tautų kultūrų slopinimu ar naikinimu. Tai, kad lietuviška raštija lengviau reiškėsi Prūsijoje nei Abiejų tautų respublikoje, rodo, jog tuo metu vokiška kultūra buvo aukštesnio lygio nei lenkiška, nes netrukdė mūsų raštijai plėtotis.  Todėl mes 18 amžiaus viduryje turėjom Prūsijoje kūrusį Kristijoną Donelaitį, tačiau   neturėjome tokio lygio lietuviško dainiaus Lietuvos teritorijoje.

Ar teisinga būtų kaltinti vien Lenkiją dėl nenormalios mūsų dvišalių santykių padėties?  Atsakysiu – žinoma, kad neteisinga. Nes prie to esmingai prisidėjo mūsiškė politinė ir kitokia nomenklatūra. Ir nereikėtų šiuo  atveju vos ne visos kaltės suversti mano nuolatiniam oponentui Vytautui Landsbergiui. Nors jis ir mėgsta ne visada diplomatiškas frazes, visgi jo „indėlis“ į Lietuvos bei Lenkijos santykių atšalimą yra žymiai mažesnis nei Lenkijos lyderių. Aukščiausi Lenkijos politikai nuolat sau leidžia nekorektiškus pareiškimus mūsų atžvilgiu, kaip, tarkim, „przyjdzi koza do voza“ (ateis ožka prie vežimo), kurio autorius yra prezidentas Bronislavas Komarovskis. Jie, kaip tarkim premjeras Donaldas Tuskas, nesidrovi savo šalies rinkiminę kampaniją vykdyti Vilniuje išnaudodami antilietuvišką kortą. Jie daro  iškreiptais faktais pagrįstą spaudimą iš Varšuvos ar net Briuselio. Paskutinis B.Borusevičiaus pareiškimas yra tik viena,  nors ir labai svarbi, lietuvius žeminančios lenkiškos politinės arogancijos, nesiskaitymo su lietuvių požiūriu ir jausmais apraiška. Ta elgsena, drįstu teigti, yra žalingesnė mūsų dvišaliams ir daugiašaliams  santykiams nei visi V.Landsbergio ir D.Grybauskaitės pareiškimai bei veiksmai  kartu sudėjus.

Betgi mūsų nomenklatūra nesugeba tinkamai – tiksliai, aiškiai ir kartu diplomatiškai – reaguoti į lenkų politinės viršūnėlės pareiškimus ir veiksmus. Mūsų nomenklatūra turi prisiimti kaltę dėl to, kad ji užėmė neteisingą poziciją, manydama, kad pataikavimas, nemalonių faktų nutylėjimas padės, kad Varšuva bus užganėdinta ir susimils. Tarkim, leisim įsteigti Lenkijos universiteto filialą mūsų šalyje ir kaimynai nustos kalbėti apie didžiulius trukdžius, su kuriais, esą, susiduria Lietuvos lenkai siekiantys išlaikyti savo kalbą ir kultūrą. Na leidom. Ar Jums, mielas Skaitytojau, teko girdėti, kad Varšuva būtų viešai padėkojusi tuometiniam premjerui Gediminui Kirkilui ir mūsų šaliai apskritai už šį geranorišką gestą? Aš negirdėjau.

Tiesa tokia –  ir toliau iš kaimynų sostinės  girdime, kad lietuviai mūsų krašte engia lenkus…  Galėčiau pateikti faktų, kad yra atvirkščiai – lietuviai, gyvenantys Vilniaus krašte jaučiasi diskriminuojami, kad Varšuvos remiamas Voldemaras Tomaševskis juos laiko vos ne kolonizatoriais. Tačiau ir jų politinis elitas, ir  mūsų nomenklatūrinė viršūnėlė linkę tuos faktus nutylėti.

Stebint mūsų vadinamų lyderių  mentalitetą ir elgseną yra pagrindo įtarti, kad bent dalis jų serga Stokholmo sindromu, kuris pasireiškia mintijimu: „Mus spaudžiantys lenkai yra iš esmės teisūs. Mes daug ko nepadarom iš to, ko jie norėtų“. Tačiau jausdami lietuvių visuomenės nepasitenkinimą, jie vengia tai viešai pareikšti. Todėl tiesiog tyli. Išskyrus mūsų užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, kuriam minėtas sindromas yra ypač būdingas. Jo atsiprašymai dėl nežinia ko yra ryškus to sindromo simptomas. Tas sindromas mūsų šaliai pavojingas tuo, kad įsijaučiant į kitų interesus pamirštami ar nuvertinami SAVI nacionaliniai, taip pat ir plačiai suprantamo saugumo, interesai.

Tiesa, egzistuoja ir kitas – impulsyvaus užsispyrimo, kontaktų vengimo, izoliacionizmo sindromas. Jis kyla, pirma, iš nesuvokimo, jog vien užsispyrimu daug nepasieksi, jog būtina išnaudoti kiekvieną galimybę paaiškinti pasauliui ir Lenkijos visuomenei lietuvių „negerumo“ priežastis. Nevažiuoti į Varšuvą, kaip tai kartais daro mūsų prezidentė, reiškia praleisti galimybę laimėti bent dalies lenkų visuomenės palankumą pateikiant faktus, lietuvių pusės argumentus. Kai  mes tylim dėl to, kad nežinom ką sakyti arba dėl to, kad kaip „chamai“ bijom, kad „ponai“ nesupras mūsų, ne tik Lenkijos visuomenėje, bet ir Europoje bei pasaulyje, stiprėja nuostata, kad „kažkas ten toje Lietuvoje ne taip“.

Savajai nomenklatūrai noriu patarti: nebijokit, išlaisvinkit vaizduotę, savo širdyse atgaivinkite savigarbą,  patriotizmą, demokratijos pojūtį, tarptautinio konteksto suvokimą. Tuomet, nuvažiavę į Varšuvą ar Krokuvą, jūs galėsite pasakyti:

– Lietuva yra šalis, kuri supranta  santykių su Lenkija svarbą,  tačiau būdama  suvereni valstybė, bet ne kieno nors protektoratas,  nori, kad jos požiūrių, interesų būtų paisoma, kad nebūtų taikomos atviro ir negeranoriško spaudimo priemonės;

– lietuviai nori gyventi taikoje su  mūsų šalyje gyvenančiais lenkais, rusais,   baltarusiais, žydais ir kt.;

– Lietuva su joje gyvenančiomis tautinėmis bendrijomis stengiasi elgtis europietiškai, todėl lenkų bendruomenė turi vienas geriausių, jei ne geriausias sąlygas pasaulyje išlaikyti ir plėtoti savo kalbą bei apskritai kultūrą. Šiuo požiūriu mes esam gerai vertinami tarptautiniu mastu;

– mūsų šalis ginsis nuo bet kokio spaudimo ir šantažo. Ypač kai jis grįstas išgalvotais faktais. Tautinė bendruomenė neturi būti panaudojama kaip instrumentas išoriniam politiniam šantažui;

– grasinimas nevykdyti NATO sutarties nedovanotinas šantažo įrankis. B.Borusevičiaus pareiškimai griauna NATO šalių solidarumą;

– spausti Lietuvos dėl lenkų mažumos moralinės teisės neturi šalis, kuri per porą paskutinių dešimtmečių asimiliavo didžiąją dalį Lenkijos lietuvių – iš maždaug 20-ies tūkstančių jų liko mažiau nei 8 tūkstančiai.

P.S. Nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Perskaičius pranešimą apie Lenkijos Senato pirmininko B.Borusevičiaus pripažinimą, kad Lenkija SPAUDŽIA Lietuvą ir kad ji gali ir NEVYKDYTI NATO įsipareigojimų, t.y. de facto išstoti iš šios organizacijos, suvoki, kad ne tik Lietuva, bet ir Lenkija kenčia dėl politinės minties seklumo.

Autorius yra Seimo narys, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, profesorius

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

16 komentarų

  1. Kažin:

    “Vidutinis lietuvis”, Gyly, niekada nemanė Lenkiją esant jo saugumo užtikrintoju, atvirkščiai, visada manė, kaip nuo tos Lenkijos lietuviui gintis…
    Tad tas Lenkijos Borusevičius žalos Lietuvos ir Lenkijos santykiams padaryti negalėjo, nes su Lenkija geriau būti be jokių santykių. Kaip tik jo atvirumas parodėi Lietuvos valdžios tuštybę, pridegiamą tariamais partnerystės su Lenkija santykiai. Dabar visa Lietuva pamatė, kad santykiai su Lenkija – tai “karalius nuogas”…
    Taigi vadžiukei bus sunkiau prisidengus partneryste šliaužinti į Lietuvą lenkinimo bastijonus…

  2. Klodas:

    Povilo Gylio str. netikslu, jog „Lietuva neturi tikro elito, beveik neturi galingų dvasios aristokratų“. Turi, bet dera skirti, jog ne visi, kurie reiškiasi lietuviais iš tiesų tokie yra. Svarbu nepasimesti ir neapsiriboti primetama vien egoistiškumo samprata, kuria kaip tik ir menkinama tauta bei mūsų valstybė.

  3. Albinas Vaškevičius:

    Po antro pasaulinio karo Punsko-Seinų-Suvalkų krašte veikė lietuviškos mokyklos:

    1. Vaitakiemyje.
    2. Pristavonyse.
    3. Krasnagrūdoje.
    4. Ramoniškėse.
    5. Klevuose.
    6. Valinčiuose.
    7. Navinykuose.
    8. Žvikeliuose.
    9. Trumpalyje.
    10. Burokuose.
    11. Didžiuliuose.
    12. Giluišiuose.
    13. Vaičiuliškėje.
    14. Lumbiuose.
    15. Paliūnuose mokykla veikė tarpukaryje.
    16. Kampuočiuose nesėkmingai bandyta įkurti.
    17. Vidugiriuose.
    18. Seinuose.
    19. Punske.

    Iki šių dienų išliko tik trys:
    Vidugiriuose.
    Seinuose.
    Punske.

  4. Joana:

    Pagarba Autoriui už tvirtą pilietinę poziciją. O kas link L. Linkevičiaus atsiprašymo, tai nereiktų pernelyg stebėtis. Juk jo pavardė rašytina ir taip — Linkewicz.

  5. erikas:

    Gerai pavarė gerb. Gylys.

  6. Tai:

    Tai tegul ŠŪDlenkius išmeta iš NATO.Taip pat kai prasidėjo II pasaulinis karas Lietuva priėmė 30 000 ŠŪDlenkių pabėgėlių,jei įvyks koks karinis konfliktas daugiau tai neturi pasikartoti.Po tokių ŠŪDlenkių politiko pasisakymų kyla noras pasiskaityti A.Hitlerio “Mein Kampf”.

  7. jo:

    Daug tiesos pasakyta, apie vasalo sindromą eilinį kartą teisingai paminėta, bet kai autorius „dalį kaltės“ dėl nenormalių santykių suverčia ir Landsbergiui, ir Grybauskaitei (tiesa, visgi, pasak autoriaus „jų veiksmai mažiau žalingi, nei Lenkijos“ (!?)), tai visas straipsnis pakvimpa kažkaip neskaniai – atrodo, autoriui labiau rūpi ne pati problema, o jos panaudojimas kaip nors įkasti (nors ir nepagrįstai) oponentams Lietuvos politikoje. Grybauskaitės nevažiavimas tą kartą į Varšuvą tikrai nepagadino santykių ir jokios progos ten kažką paaiškinti ji nepraleido. Tokią demagogiją rašė gal koks nors Valatka ieškodamas naivuolių. Priešingai, Grybauskaitės nevažiavimas gal kiek pristabdė Lenkijos įsijautimą į pono vaidmenį – o juk tai ir reikia padaryti, norint baigti šitas lenkiškas nesąmones. Iš Lietuvos pusės politikų daroma žala santykiams su lenkija yra būtent baudžiauninkiškas nuolankumas ir nesugebėjimas pasakyti „ne“. Tai kam dabar smerkti bent mažą žingsnelį ta kryptimi?

    Kai išorės agresorius panaudojamas tarpusavio konkurencijai spręsti, tai yra žema, niekinga ir iki dvasios aristokrato labai toli. Jei patys „žalingiausi“ Lietuvos politikai santykiams su Lenkija būtų tokie kaip Landsbergis ir Grybauskaitė, tai drįsčiau manyti, kad dabartinių nesąmonių, Lenkijos primestų problemų ir klausimų net nereikėtų svarstyti.

  8. jo:

    Kristijoną Donelaitį, tačiau neturėjome tokio lygio lietuviško dainiaus Lietuvos teritorijoje.

    O argi Tolminkiemis, Stalupėnai, Gumbinė – tai ne Lietuvos teritorijoje? Administraciškai tai buvo ir yra atskirta nuo Lietuvos valstybės, bet ten tokia pati etninė Lietuvos teritorija, kaip ir Raseiniai ar Utena. Jei dalį Lietuvos buvo užėmę kryžiuočiai, tai neturėtume tos teritorijos laikyti ne Lietuva. Ką tada daryti latviams ir estams, kai jų teritorijas visiškai buvo užėmę kryžiuočiai? Ar jie tada apie visą savo šalies teritoriją sako, kad tai ne Latvija, ne Estija? Tai kodėl mes tą Lietuvos dalį vadiname – ne Lietuvos teritorija, kai netgi kryžiuočiai užimtą kraštą vadino Lietuva, Mažoji Lietuva?
    O, kad valstybingumas sąjungoje su Lenkija, lietuvių tautą dusino labiau, nei tuo pat metu vokiška valdžia latvius ir estus, tai aišku.

  9. d:

    Pilnai sutinku su straipsnyje išsakytais teiginiais.Apmaudu,kad LR seime dabar turim valdančiają koolicija,kuri eilinį kartą,kaip vasalai bando įsiteikt Lenkijai….turiu omenį vardų,pavardžių rašymą.Juk po šito reikalavimo seks nauji,kiti ir kiti,ir vis tiek niekas į šitus vasališko mentaliteto žmones nežiūrės kitaip ir jų neįvertins,kol jie patys nepasikeis.

  10. antanas:

    Jei Lietuvoje yra prokuratūra su VSD, kur šios institucijos dirbtų Lietuvai, tai portale Delfi.lt po prof. P.Gylio straipsniu, komentaro autorių anonymą, pasivadinusi “Tikrai rašo: 2014-07-17 – 02:43″ supakuotų nedelsiant už smurto kurstymą ir prolenkišką propagandą, už viešai pareikštą gudriai apgalvotą propagandinę nuomonę:”pirmoje vietoje sušaudyčiau išgamas – Lietuvos išdavikus kaip Gylys, DK iškrypėliai Seime, Panka, Šliužas, Tomaševskis ir pan. ”
    Tai kažkas panašu į žudiką L.Zavistonovičių, kuris Širvintų raj. išžudė visą Draučių kaimą.
    O Seimo narys prof. Povilas Gylys faktą aprašo labai teisingai ir patriotiškai. Jis ištikimai ir sąžiningai pildo duotą Seimo nario priesaiką, dirba Lietuvai.
    Tenka apgailestauti, kad dėl Lenkijos Senato Pirmininko B. Borusevičiaus šantažo tyli Lietuvos Seimo NSGK ir Užsienio reikalų ministras, kurie pirmieji privalėjo reaguoti.

  11. Gediminas:

    Gaila, kad tokie vadovai jau ne viena kadencija nepasako Lenkijai stop, šia tema, Konstitucijos nuostatų revizijų, daugiau diskusijų nebus. Tegu tie ponai parodo šalį, kur tokioms tautinėms bendrijoms kaip lenkams Lietuvoje yra geriau…

  12. Svirba:

    jus ponai visai NUKVAKOT jau kad tikit situo komunisteliu,
    ar visai jau protelis pavaziavo, nepasimoket dar 1940,tai kaip jums proto ikresti?

  13. Antanina:

    Gerbiamieij lietuvaičiai, prieš kelis metus Čikagos centrinis lenkų tžradijo kanalas transliavo laidą apie Juzefo Pilsudskio ir Armijos krjaovos – karo veteranų rėmimo fondus. Buvo pasakojama, kad nuo 1992 metų Amerikoje įkurtieji tie du fondai, kasmet kovo mėnesyje fondų kaupimo akcijų metų bažnyčiose ir kituose lenkų išeivių renginiuose surenka po 15 milijonų dolerių(Amerikos išeiivjoje yra per 11 imlijonų lenkų) ir po 10 tonu med amunicijos, kurie po lygiai paskirsčius į tris LENKIŠKAS ŽEMES – Vilniaus, Gardino ir Lvovo kasmet išsiuntinėjamos į tas šalis. Taip kad per 15 metų Lietuvos sulenkėję Vilnijos gyvnetojai POLONIZACIJA GAVO PER 75 MILIJONU DOLERIŲ IR PER 45 TONAS MEDAMUNICIJOS POGRINDINEI ARMIJOS KRJAOVOS VEIKLAI. Lenkų tautą energinai šovinistiniais siekiais veikia ir remia JAV lenkų emigrantai. Dėl to vilnijiečiai labai suįžūlėjo ir elgiasi, turėdami POGRINDYJE VEIKIANČIĄ ARMIJOS KRAJOVOS KARIUOMENĘ. Kiekvienais metais iš trijų “lenkiškų” žemių į prie Varšuvos veikiančioje Armijos krajovos diversantų mėnesinėje mokykloje parengiama po 650 pogrindninkų, Kurie aktyviai veikia visuose vietiniuose valdymo organzuose ir kuria POLONIZAVIMO ŽABANGUS. Tai labai gerai organizuota antilietuviška, antibaltarusiška ir antiukrainietiška veikla. Pamenate, Kai Moidano metu prie Lvovo krašto sienų stovėjo 100,000-tinė lenkijos kariuomenė ir laukė įsako užgrobti Lvovo kraštą. O tuo pat metu buvęs prezidentas Kvasnevskis Kijeve tapo Ukraino nafotos ir dujų koncerno Viceprezidentu. Štai kokie draugiški lenkai ukrainiečiams. Tokiais jie yra ir mums: jie jau valdo visą Vilniaus kraštą ir Mažeikius, didžiąją dalį mūsų naftos ir dujų. O mūsų parsidavėlių valdžia – jiems užpakalius laižo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: