Lietuva mini dieną, kai uždrausta lietuviška spauda (0)

„Wikipedia“ nuotr.

„Wikipedia“ nuotr.

Prieš 150-metų šią dieną buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis.

Keturis dešimtmečius lietuviška spauda ir knygos galėjo būti leidžiamos tik kirilica, buvo draudžiama įvežti leidinius lotyniškomis raidėmis bei mokyti kitomis nei rusų kalbomis pradinėse mokyklose.

Draudimas siejamas ir su generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo, malšinusio sukilimą veikla, taip pat su 1863 m. balandžio 4 d. Vilniaus švietimo apygardos mokyklų valdymo taisyklėmis. Pagal šias taisykles 1864 m. uždarytos visos nevalstybinės (taip pat ir katalikų parapinės) mokyklos. Mokymas lietuvių kalba visiškai uždraustas Vilniaus gubernijoje, o Kauno gubernijoje leista naudoti tik kaip pagalbinę kalbą pirmaisiais metais. Uždrausta visa spauda lietuvių kalba (lotyniškais rašmenimis), išskyrus kirilica parašytus maldaknyges ir elementorius.

Pirmiausiai, 1864 m. birželio 5 d. (17) d. generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, nuo lapkričio 23 d. – ir kitus pasaulietinius leidinius. 1865 m. rugsėjo 18 d. generalgubernatoriaus K. Kaufmano aplinkraščiu Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijose įsigaliojo tvarka, pagal kurią lietuviški leidiniai gali būti leidžiami tik kirilica, |taip pat uždrausta įvežti į Lietuvą leidinius lotyniškomis raidėmis, uždraustas jau spaustuvėse ir knygynuose esamų leidinių lotyniškais rašmenimis platinimas. Nuo 1865 m. spalio 5 d. vidaus reikalų ministro P. Valujevo aplinkraščiu tokia tvarka įsigaliojo visoje Rusijos imperijoje. Nuo 1873 m. sausio 2 d. uždrausti ir lietuviški leidiniai gotiškomis raidėmis.

Spaudos draudimas lietuviškose gubernijose nebuvo išimtis, Rusijos imperijoje buvo uždrausta taip pat ir ukrainietiška, baltarusiška bei moldaviška spauda, tačiau jis įsidėmėtinas tuo, kad davė visai priešingus rezultatus, nei tikėjosi carinės Rusijos valdininkai.

Gyventojai priešinosi draudimui, spauda leista užsienyje, ją platino knygnešiai, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Nuo 1865 m. lietuviškos knygos leistos Mažojoje Lietuvoje, 1867 m. Motiejus Valančius sukūrė pirmąją nelegalią knygnešių organizaciją (veikė iki 1870 m.). Kunigai, vėliau ir valstiečiai rašė kolektyvinius prašymus leisti spausdinti bent kai kuriuos leidinius, iš viso iki 1904 m. tokių prašymų buvo ne mažiau 93.

XIX a. aštuntajame bei devintajame dešimtmečiuose valdžios požiūris į draudimą sušvelnėjo, išleisti keli legalūs leidiniai lotyniškomis raidėmis, tačiau, neleidus leisti periodinių leidinių, pradėta leisti periodinė spauda užsienyje: „Aušra“, „Varpas“, „Lietuviškasis balsas“, „Gazieta lietuviška“, „Šviesa“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“, „Vienybė lietuvninkų“ ir kiti.

Per draudimo laikotarpį caro valdžia sulaikė virš 3000 žmonių, iš jų nubaudė apie 2000. Tačiau pasipriešinimas vis augo, kūrėsi vis daugiau nelegalių organizacijų, daugėjo carizmui priešiškos literatūros. Stiprėjant pasipriešinimui, Vilniaus generalgubernatorius Sviatopolkas Mirskis ir Kauno gubernatorius Veriovkinas medžioklės Lietuvoje metu įtikino carą Nikolajų II panaikinti draudimą, ir 1904 m. gegužės 7 d. draudimas panaikintas, lietuviškai spaudai lotyniškom raidėm pradėta taikyti tokia pat tvarka, kaip kitai spaudai.

Spaudos draudimas skatino lietuvių tautinį sąjūdį ir anticarines nuotaikas, tačiau smarkiai pristabdė kultūros raidą.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *