A. Simanonytė. Jei kas nors ir sunaikins Lietuvą, tai ne emigracija, ne Putinas, o pašalpos (24)

Audronė Simanonytė | asmeninė nuotr.

Audronė Simanonytė | asmeninė nuotr.

Bet kuri tauta, išgyvenusi daugybę istorinių kataklizmų, sugebės po jų atsitiesti tik tada, jei turės tvirtą charakterį ir idėją, kuri ją ves ir vers kovoti dėl to išlikimo. Tai – jokia paslaptis. Jei savo tėvų paklaustume, kas jiems padėjo tiek metų išsilaikyti prie ruso, o tuo labiau, jei išsilaikyti reikėjo Sibire, jie atsakys – tikėjimas ir charakteris. Iki šiol mes, lietuviai, savo nacionaliniu charakteriu labai didžiuodavomės, vis mėgdavome pasigirti, kokie esame dori, drąsūs, užsispyrę ir darbštūs. Ir tikrai, lietuviško darbštumo sunku buvo nepastebėti. Buvusioje Sovietų Sąjungoje gyvenome visų geriausiai, turėjome namus „kaip iš žurnalo“, svečio visuomet laukė nukrautas stalas, o mūsų likimo broliai gerbė ir vadino „blizhnij zapad“ (artimaisiais vakarais).

Tuo kažin ar reikia stebėtis. Tokioje valstybėje, kokia tuomet buvo Lietuva,  pasikliauti kažkuo kitu nei patys savimi negalėjome, ir nors gyvenome visuotinės „lygybės“ sistemoje, mums ta lygybė visiškai netiko. Lietuviškas orumas (arba onoras, kaip pasakytų mano močiutė) mus vertė norėti daugiau, ir mes tą „lygybę“ pakėlėme iki tokio lygio, kurį dar ir šiandien sunku aplenkti.

Kalbu apie mūsų tėvų sunkiu darbu susikurtą gerovę, išmokslintus vaikus, išsaugotą kalbą ir kultūrą, o tuo pačiu liūdžiu dėl to, kad šiandien labai daug kas iš šio palikimo jau sunaikinta. Ir sunaikinta ne todėl, kad maždaug milijonas lietuvių yra išvažiavę. Kas už mus, išvažiavusius,  geriau žino, kaip mes puoselėjame savo  identitetą bei kultūrą? Taip pat ir ne todėl, kad kažkur netoliese automatais vis žvangina Putinas. Jei tokie kaip Landsbergis ar Grybauskaitė mažiau žvangintų liežuviu, Lietuvoje ne tik rusų, bet ir kitokių okupantų būtų mažiau.

Per neilgus Nepriklausomybės metus Lietuvoje buvo pakirstos šaknys vienai pamatinių lietuviškų savybių, padėjusių mums atsitiesti sunkiausiais momentais –  darbštumui. Ir kas blogiausia – ji pakirsta ne tuose lietuviuose, kurie iš Lietuvos išvažiavo. Juk kaip ten bebūtų, emigracijoje (bent jau Amerikoje) be sunkaus darbo ir darbštumo kažin ar kas nors išgyventų. Dirbti nebemoka tie, kurie gyvena Lietuvoje ir į kuriuos dedamos visos viltys, kalbant apie Lietuvos išsaugojimą ir atgimimą.

Lietuvos viešojoje erdvėje labai populiarus teiginys, kad jaunoji, Nepriklausomybės metais užaugusi karta – tai Lietuvos viltis į atsinaujinimą ir atgimimą. Nepaisant to, kad taip galvoti būtų visai logiška, aš esu linkusi tuo abejoti. Ir būtent todėl, kad aplinka, kurioje ta karta auga, šiandien Lietuvoje yra tiesiog nesveika.

Kalbu apie Lietuvoje susiformavusį naują, egzotišką, mums dar mažai pažįstamą socialinį subjektą – pašalpinius.  Apie tai, kad kai kurios Vakarų valstybės metų metais išlaiko nedirbančius žmones, mes žinojome tik iš laikraščių. Be to, manėme kad čia daugiausiai Amerikos juodukų problema, o mums, lietuviams, ji negresia, nes mes – … darbštūs. Bet ar tikrai?

Kad lietuvių mentalitete kažkas kardinaliai pasikeitė, aš supratau, kai nelabai seniai su entuziazmu ėmiausi projekto – „nudažyti tėvų namus“. Kadangi visi giminaičiai tuo metu buvo arba kažkur išvažiavę arba užsiėmę, o ir tradicijos tokios nebuvo buities darbams kviestis gimines, aš ėmiausi seno patikrinto  metodo – ieškoti „meistro“. Kai apie savo sprendimą papasakojau seseriai, ji ironiškai nusišypsojo, ir pasakė: „Na, na, bandyk“. Kažkodėl jos balse neišgirdau didelio palaikymo, bet tik vėliau supratau, kodėl.

Čia neaprašinėsiu visų skambučių ir pokalbių su žmonėmis, kurie tuo metu neturėjo darbo ir turėjo norėti (bet čia tik mano supratimu) šiek tiek užsidirbti.  Pasirodo, nepaisant to, kad Lietuvoje yra didžiulis nedarbas, kai reikalas prieina iki realaus „dirbti“, to darbo niekam nereikia. Masė nedirbančių žmonių gyvena iš pašalpų, o nedarbo reiškinys eskaluojamas tik tam, kad tas pašalpas būtų galima gauti. Įdomu tai, kad aš jau visiškai atvirai paklausdavau, ar tie 150- 200 litų, kuriuos siūliau per dieną užsidirbti, nėra pinigai, man taip pat atvirai ir atsakydavo, kad pinigai, bet už juos reikia… dirbti. Trumpai tariant, meistro aš taip ir neradau, arba jie už darbą užsiprašydavo tiek, kad mokėti nebesinorėjo iš principo. Galiausiai vis tik teko kreiptis į gimines, ir viskas baigėsi šaunia talka.

Štai čia ir priėjome prie to, apie ką norėjau pakalbėti. Per 10 eurosąjunginių metų Lietuvoje buvo subrandinta didžiulė žmonių grupė, kuri dirbti ne negali, o NENORI. Neokomunistiniais principais kuriamoje Lietuvos valstybėje jiems sudaromos visos sąlygos parazituoti ir gyventi iš kitų kišenės. Dirba tas, kas netingi, o jų darbo vaisiais naudojasi visi!  Kuo  ne komunizmas?

Kai pradėjau domėtis šia tema, buvau priblokšta, kiek daug žmonių Lietuvoje taip gyvena ir kokia nedidelė sunkiai dirbanti mokesčių mokėtojų grupelė juos išlaiko. Kodėl tuomet stebimės, jei galų gale ir jie nebeiškentę emigruoja? Dirbti tam, kad už tavo pinigus būtų išlaikomi trys alkoholikai? Arba tinginiai? Tokia valstybė neturi ateities, tai kam tada stengtis?

Čia noriu pabrėžti, kad nesu prieš pašalpas iš principo. Puikiai suvokiu, kas yra nedarbas ir kad kartais net ir labiausiai norint darbo rasti neįmanoma. Ir kad ta valstybė, kuri nesugeba savo piliečių tuo darbu aprūpinti, turi sudaryti jiems nors  kažkokias sąlygas išgyventi. Kita vertus, matydama, kur su savo socialinės paramos programomis nuėjo anksčiau jas taikyti pradėjusios Vakarų šalys, ir kaip dabar jos užsmaugtos savo pačių susikurtų įstatymų, aš su nerimu stebiu, kaip tas pats dabar vyksta Lietuvoje.

Briuselis pasakė? Viskas! Dievo balsas neanalizuojamas. Ir bukai, su liokajišku nuolankumu į Lietuvą brukami įstatymai, kurie kitose valstybėse jau seniai susikompromitavę. Pasižiūrėkime, kas su pašalpiniais darosi Vakarų Europoje ir Amerikoje. Koks procentas biudžeto lėšų sunaudojama jų išlaikymui. Ir nors tai jau seniai yra virtę tragedija, jų interesus ginantys įstatymai vis dar egzistuoja, ir jų nepaisyti NE-GA-LI-MA.

Niekada neslėpiau, kad esu didelė bet kokių sąjungų priešininkė tokiai mažai valstybei kaip Lietuva – ar tai būtų Sovietai ar Europos sąjunga. Visose  sąjungose mažos tautos papuola į didelę mėsmalę, kurioje jų interesų nebepaisoma. O šiuo metu be visuomet aktualaus nacionalinio saugumo intereso, vienas pagrindinių mūsų valstybės rūpesčių turėtų būti išsaugoti žmogų. Ir ne tik išsaugoti jį fizine prasme, kiek neleisti svetimų struktūrų sukurtiems įstatymams sužlugdyti mūsų tiek amžių puoselėtą tautinį identitetą. Esu įsitikinusi, kad tik lietuvių įstatymų leidėjai, dirbantys nuoširdžiai ir subtiliai, gerai žinantys savo šalies ypatumus, gali sukurti tokius įstatymus, kurie sugebės išjudinti jau eilę metų patogios sistemos užliūliuotus svetimos duonos valgytojus. Vakariečiai savo žmonių dirbti jau nebepriverčia. Matyt, atostogavo per ilgai.

Galų gale, jie net ir nebemato problemos – ją išsprendžia imigrantai. Tačiau įsivaizduokime tokį paveikslą pas save. Jei mes dar keletą metų kokiu nors, kad ir labai nedemokratišku būdu, nepriversime dirbti savo Jono ar Antano, pas mus jau labai greitai dirbs Mustafa ir Kim.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *