L. V. Medelis. Po kiek lietuvybė, ponai ir kiti Švonderiai? (7)

Linas Medelis | Asmeninė nuotr.

Kai manipuliuojama politinėmis kortomis, amžinas Lietuvos priešas yra Rusija, ypač agresijos prieš Ukrainą fone. Rusija – vienintelė ir baisiausia. Tačiau priešas ar priešininkas gali tupėti ir visai kituose krūmuose.  Pavyzdžiui, atkreipkime dėmesį: kova tarp lietuvių kalbos, lietuvybės  puoselėtojų  bei jos slopintojų įgauna vis labiau pasibjaurėtinas formas.

Pavyzdžiui, Nacionalinis transliuotojas mėgsta „objektyvios diskusijos“  triuką, kai diskusija imituojama specialiai kviečiant  nelygias jėgas. Prieš pat Velykas (04-14) Rūtos Miliūtės vedama laida „Teisė žinoti“ apie rengiamus Valstybinės kalbos įstatymo  keitimus buvo anonsuojama tiesiog pasėjant nelogiško pasirinkimo grėsmingą sėklą: „ Nelietuviškos raidės lietuviškuose pasuose: nusikaltimas kalbai ir valstybei, ar pagarba savo valstybės piliečiams?“  (kategoriškai – arba tu nusikaltėlis, arba negerbi bendrapiliečių).  Iš šešių laidos dalyvių tik vienas aiškiai ir griežtai pasisakė prieš lietuviško raidyno papildymus kitomis lotyniško pagrindo (nesislėpkim – lenkiško raidyno) raidėmis. Visi argumentai seniai žinomi. Tik šįkart dar buvo pasigautas pseudo argumentas apie lietuvaičių, ištekėjusių už užsieniečių, pavardžių rašybos vargus.  Laidos dalyvių pozicijos taip pat žinomos nuo seno, o viena populiariausių  ir bene žemiausio profesinės etikos lygio LRT laidų vedėjų R. Miliūtė taip pat gerai pažįstama. Žinomos ir laidoje diskutavusių  Seimo narių pozicijos: G.Kirkilas  yra  vienas ištikimiausių Tomaševskio akcininkų (t.y. Lenkų rinkimų akcijos) šalininkų visais klausimais;  V.Stundys, šio įstatymo atkaklų stūmimą pavadinęs valstybės išdavyste;  R. Miliūtės „objektyvi“ pozicija buvo reiškiama, akivaizdžiai ilgiau leidžiant kalbėti  akcijinei stovyklai ir nutraukiant vienintelį jų oponentą. Šiame jėgų išdėstyme niekas negalėjo stebinti, nebent akivaizdžiai trūko dar vienos socdemų  aktyvistės ir įstatymo pakeitimų iniciatorės Irenos Šiaulienės, kryžium gulančios ten, kur žengė bent viena  kankinio ir  nepalaužiamo  kovotojo už „lenkų“  žmonių teises Voldemaro Tomaševskio koja.

Nejauku  buvo matyti tik Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininką Antaną A. Jonyną. Ar gali lietuvių kalba eiliuojantis mažos tautos poetas neregėti, nejausti grėsmės lietuvybei ir tautos kalbai? Netgi, kai keturiasdešimt penki sąjungos nariai viešai į tas grėsmes yra atkreipę šalies vadovybės dėmesį? Ar poetas nesupranta, jog ne vardai ir gatvių pavadinimų lentelės yra kovos objektas? Ar Jonynas stoja į tas pačias savukinų, bumblauskų, laucių, valadkų, ir kitų Švonderių gretas? Ne, norintys patekti į Miliūtės laidas privalo elgtis kaip tik taip, o ne kitaip. A.A.Jonyno pasirodymas šioje laidoje ir šioje pozicijoje ženklina visai kitą lietuvybės erdvės teritoriją.  Šiandien toje teritorijoje atrodo,  jog inteligentas ir intelektualas negali tokiu vadintis neapdergęs šventų tautiečio,  piliečio sielai dalykų. Juk dar nepamiršom, kaip išgarsėjo jaunas rašytojas, paniekinęs pokario partizanus, istorikai, išvadinę Pilėnų gynėjus bailiais, gavo Krašto apsaugos ministerijos premiją, nacionalinės premijos skirstymui vadovauja istorikas, niekinantis savo valstybės istoriją, gatvių pavadinimų lenkiškos lentelės kabo kaip ciniškas iššūkis,  o valstybės vadovai užsimerkia jau iš tolo vos pajutę LLRA…

Antitautinė  padermė mus moko savaip suprasti ir suvokti žiniasklaidos piešiamą pasaulį. Tada silpnesnės prigimties ar silpnesnių dvasios šaknų žmogus tokiai aplinkai pasiduoda apsidairęs aplinkui. Vieni  aplink jį garsiai rėkia, kiti – gėdingai tyli. Vieniems durys plačiai atsidaro, kitiems – užsidaro.

Vladimiras Laucius (LRT internetinio puslapio redaktorius), irgi klausia: „Ar galime leisti sau kvailą prabangą – atgimstant Rusijos imperializmui, kariauti karus su Varšuva ir vykdyti tokią tautinių mažumų politiką, kuri, kaip matome, padeda V. Tomaševskiui didinti savo įtaką ir Seime, ir Vilniaus miesto taryboje?“ Nesunku prieiti prie išvados: arba žmogus, save vadinąs politikos apžvalgininku, meluoja, arba taip  nesitituluotų. Juk  tereikia savęs paklausti: kas gi tuos karus ir su kuo kariauja, ir kas gi taip remia ir padeda stiprinti Akcininkų  įtaką Seime – Varšuva per Vilnių, ar Vilnius per Varšuvą?

Apie galimą sumaištį Lietuvoje Maidano pavyzdžiu,  būdamas Lenkijoje,  grasino ir Seimo vicepirmininkas (!) Jaroslavas Narkėvičius. Kitas (gal atsitiktinai, bet taip pat LRT) TV  laidų vedėjas Virginijus Savukynas atvirai jam antrina,  ragindamas kuo greičiau leisti vartoti „kitas“  lotyniško pagrindo raides bei įteisinti užrašus lenkų kalba. Atseit, kyla Maidano Lietuvoje grėsmė. Visą problemą statydamas nuo kojų ant galvos „intelektualas“ klausė: ar nacionalistai sukurs Krymo variantą Lietuvoje?

Minėtas G.Kirkilas (jis ir Seimo Pirmininko pavaduotojas, ir Europos reikalų komiteto pirmininkas, ir Seimo delegacijos Lietuvos Seimo ir Lenkijos Seimo ir Senato narių asamblėjoje pirmininkas( !) žiniasklaidoje teigia, jog būti konservatorių apkaltintam „nacionalinių interesų išdavyste“ jau beveik garbė. Jis klausia panašiai kaip Savukynas: „Ar ne didesnė išdavystė dabar gadinti santykius su Lenkija?“

Tikriausiai mūsų vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius naktimis tyliai kūkčioja į pagalvę,  juk atlaikyti nuolatinį Akcininkų badymą špygomis arba neslepiamą kaimyninės valstybės premjero pašaipą, eilinį kartą reikalaujant spręsti „lenkų problemas“ girdint visai Europai, gali tik geležinių nervų ir ištvermės žmogus.  Ką gi sako mūsų premjeras? Jis, šokiruotas,  sako, jog sąjunga su Akcininkais, be abejonės,  išliks ir po rinkimų.  Apie tai, kaip stengiamasi greitai spręsti lenkiškas problemas, jis dažniau bėga pakalbėti į mikrofoną „Znad Viliji“ radijui (gal išgirs koks Sikorskis) nei tas dirbtines problemas imasi spręsti.

Atrodytų, tik mūsų prezidentės pozicija nepalaužiama.  Bene prieš pusantrų metų apie bendravimą su Lenkija ji yra pareiškusi, jog „geriau kai kuriuose santykiuose daryti tam tikrą pauzę nei bandyti taisyti, kas šiuo metu nepataisoma“. Šios nuostatos  ji atkakliai laikosi ir niekaip nevertina  nei vis įžūlėjančių Lenkijos vyriausybės reikalavimų, nei  nebesuvaldomų tomaševskininkų  pretenzijų, šmeižto tarptautiniu mastu ir Lietuvos įstatymų laužymo. Tačiau, artėjant rinkimams, ekscelencija savo žodį tarė: lie­tu­vių kal­ba ne­ga­li bū­ti po­li­ti­nių san­do­rių, san­dė­rių ob­jek­tu. Galima sakyti – šventi žodžiai. Tarytum šventajame rašte: ir Dievas pasakė, tebūnie šviesa, ir  pamatė, kad tai yra gerai. Prezidentės atveju – tai yra gerai, bet gal būtų galima ir ką nuveikti tos lietuvių kalbos labui…

Dievas čia prisimintas ne be reikalo. Internetiniame laikraštyje „15 min.“ (vyr. redaktorius R. Valatka), kuriame visada randama vietos minėtų  „ir kitų Švonderių“ nuomonei, pasirodė jau kiek primirštas TV laidų dalyvis vienuolis brolis Astijus. Jo rašinio (perspausdinto iš „Pajūrio naujienų“) pavadinimas pasako beveik viską: „Kas mano mamai Vydmantuose pasikeis, jei kur nors Švenčionyse  prie lietuviškų pavadinimų bus lenkiški?“  Galima papildyti dar viena jo rašto citata, keliančia abejonių Velykų lietuviškumu: „Velykos, Velikij dien, Lieldiena, Pascha – gyvenimo pergalės prieš mirtį šventės vardai. „Tarp jų nėra nė vieno lietuviško“, – sako brolis Astijus Kungys, kunigas pranciškonas, Lietuvos mažesniųjų brolių ordino provincijolas ir vydmantiškis“. Skaitytojus jis ragina kurti „gyvybės, o ne mirties civilizaciją, išsivaduoti iš tamsumo, provincialumo“.  Gal, o broli,  pirma, paklauski motinos, ką ji pati mano apie tuos lenkiškus pavadinimus? Ir apie civilizaciją, apie krikščioniškas vertybes Europoje paklauski.  Juk tiesa yra paprasta: taip, Europa mūsų namai. Bet Europos namai – ne viešnamis, o broli, kur kiekvienoje kamaroje trempiamos amžinosios vertybės…

O šėtonas slepiasi smulkmenose.  Pagal Kalbos įstatymo projektą  (jo svarstymas atidėtas kuriam laikui) dokumento, pagal kurį bus originaliu pavidalu rašoma lenkiška (sulenkinta) pavardė,  gali būti net lenko korta ar bet koks kitas antspauduotas popierėlis. Visoje valstybėje dokumentuose asmenvardžius tektų rašyti lenkiškais rašmenimis. Beje, smulkmena –  I. Šiaulienė su G.Kirkilu parengė pataisą Civiliniam kodeksui, ir atitinkamas straipsnis ( „Vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles“) pailgėja tik keliais nekaltais žodžiais: „ jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip“. Remigijui Šimašiui jau pavyko Seime prastumti kodekso pataisą, pagal kurią įstaigų, įmonių  pavadinimai gali būti sudaryti ne tik iš  lietuvių, bet lotynų (lenkų, nes kitiems tokių nereikia) kalbos abėcėlės raidžių.

Loreta Graužinienė prieš Velykas priėmė Lenkijos Seimo pirmininkę, o Gediminas Kirkilas priėmė  Lenkijos Seinų apskrities delegaciją, vadovaujamą apskrities viršininko A. Šturgulevskio (Szturgulewski). L.Graužinienei pasiūlyta imti pavyzdį iš lenkiškų įstatymų, o G.Kirkilas informavo svečius, išreiškė viltį, kad abiejų valstybių tarpusavio santykiai ir toliau gerės, įteikė A. Šturgulevskiui savo oficialios padėkos raštą, kuriame (pranešė informacinės agentūros) padėkojo už prasmingą veiklą, kasdieniu darbu rodant pagarbos, tolerancijos ir geros kaimynystės pavyzdžius, dvišalių kontaktų plėtrą ir nuoširdų darbą gerinant lietuvių tautinės mažumos padėtį Lenkijoje.  Ir nė žodžio apie  tai, jog mūsų strateginis partneris per dešimtmetį uždarė pusę lietuviškų mokyklų, kad jų finansavimas ir šiandien stringa, kad likusios tarsi pasityčiojant apdedamos mokesčiais (turimas galvoje Antano Baranausko fondas, besirūpinantis „Žiburio“gimnazija), kurie Lietuvoje švietimo įstaigoms neįsivaizduojami, kad Berznyko kapinaitėse  ne vieneri metai tyčiojamasi iš lietuvių karių kapų…

„Jokios tautinės savigarbos. Jokio orumo. Koktu,“- štai taip atsiliepia Punsko lietuviai apie tokio pobūdžio  pasigarbinimus.  Lietuvos konsulė Seinuose Vida Bagdonavičienė akcentavo, kad jos bendradarbiavimas su Seinų apskrities ir vietos valdžia yra labai sklandus, teigiama pranešime. O Lenkijos lietuviai internete atsiliepia:  „Ne lietuviškų mokyklų mokytojai , ne lietuviškų organizacijų atstovai, ne lietuviškų ansamblių saviveiklininkai buvo geidžiamais svečiais konsulato vakarėliuose, kaip ir Lietuvos valstybinių švenčių renginiuose. Užstalėje linksminosi vietinės valdžios atstovai, kurių veiksmai ir darbai vienareikšmiai liudijo apie jų nepagarbą, panieką lietuviams ir Lietuvai“. Arba:  „Ir pradedi galvoti, kaip auklėti mūsų jaunimą, vaikus, kad mylėtų Lietuvą, jeigu jie mato tokius kirkilus? Kaip paaiškinti vaikams, kodėl Lietuvos politikams dzin , kas vyksta Berznyke?“  Jei paklaustumėte URM vadovo Lino Linkevičiaus, kas daroma A.Baranausko fondui pagelbėti, pasipriešinant barbariškoms patyčioms Berznyko kapinėse iš žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę  karių, atsakymas būtų (galiu paliudyti, toks ir yra): mes suprantame jūsų susirūpinimą, mes geriname, stipriname ir siekiame…

Lenkijai galima pavydėti. Jos valstybinė  politika vadinamųjų kresų atžvilgiu nepalaužiamai kryptinga, nuosekli ir atkakli. Tos politikos gairės yra žinomos: nuolat didinti lenkais besivadinančių skaičių, skatinti juos kelti pretenzijas, papirkinėti intelektualinį ir bet kokį kitą valstybės elitą (raktiniai žodžiai paieškai: kresai-rytai-žygis). Net nepaisant pasekmių ateičiai. Dar galime priskaičiuoti potencialų agentūrinį tinklą bene visose ministerijose, valstybinėse įmonėse bei organizacijose su vadinamąja lenko korta kišenėje ir suprasime, kokioje stiprioje įtakoje gali būti mūsų vadovai, politikai, valstybė. Spaudoje buvo minėta, jog Lenkijos tautinio jaunimo grupė Vilnijoje žada nemokamai padalinti kelis šimtus vėliavų, ir švenčiant Lenkijos vėliavos dieną   gegužės 2 d., „Solečnykai“ turėtų nusidažyti raudonai balta spalva.  Manau, Lenkijos TV visam pasauliui parodys, kad Rytų Lietuvoje gyveni vien lietuvių skriaudžiami lenkai. Kitų nėra.

Todėl galime mūsų valdžios, politikų, „intelektualų“  drąsiai klausti, kiek kiekvienas yra skolingas, įtakojamas, šantažuojamas vėjui papūtus iš vakarų. Apie Lietuvos ir lietuvybės išdavystę jau galim kalbėti be klaustukų.   Tad po kiek lietuvybė, ponai kubiliai, graužinienės, grybauskaitės,  balkevičiai, šiaulienės,  kirkilai ir kiti Švonderiai?

_______________________

Švonderis – rusų rašytojo Michailo Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“ herojus. Autorius jo vardą, atspindintį bolševikines (plg. globalistines) pažiūras, įsitikinimus, mąstymo būdą ir ideologiją, užšifravo taip: Шибко ВОНючее ДЕРьмо (išvertus iš rusų klb. – baisiai smirdintis š-das)

2014 04 23