L. Rasimas. Autochtonai (16)

Liudvikas Narcizas Rasimas

Liudvikas Narcizas Rasimas

Ne tik Europos Sąjungos Parlamente, bet ir visur kur tik gali, Lenkų rinkimų akcijos atstovai skelbiasi esantys Lietuvos teritorijos autochtonai: neva jie yra pirminiai krašto gyventojai, o ne istorijos bėgyje susikūrusi lenkiška tautinė bendruomenė, todėl jie yra lenkų tautinė mažuma ir turi turėti Lietuvoje išskirtines teises.

Ar tikrai taip yra? Ar tikrai Lietuvos teritorijoje atskirai nuo  lenkų tautos gyveno jos dalis, o gal tie, kurie istorijos bėgyje prarado savo kalbą ir šiandien kalba lenkiškai, puoselėja lenkų kultūrą vis tik yra lietuvių tautos dalis, lietuvių baltų , o ne lenkų autochtonai?

Jau buvo rašyta, kad teisine prasme tautines mažumas nuo tautinių bendruomenių skiria tai, kad tautinė mažuma neginčijamai gyvena savo etninėse žemėse, turi autochtoninę teritoriją, o tautinės bendruomenės atsiranda kaip kolonistai, prievarta ar sava valia pasirinkę kitos tautos kalbą, papročius ar tautybę. Pirmųjų teisės išplaukia iš visuotinai pripažintų tautų teisių, antrųjų – iš visuotinai pripažintų žmogaus teisių. Nuo seniausių laikų autochtonines teritorijas turi kurdai, kašubai, katalonai, baskai, flamandai, velsiečiai, galisai, sorbai ir kt. Tą patvirtina tų teritorijų archeologiniai radiniai, architektūra, papročiai, vietovardžiai, upėvardžiai, kai kada antropologija, dažnai ir sava kalba, bet ne būtinai. Žodžiu – duomenų visuma, kad tam tikroje teritorijoje gyveno savita žmonių populiacija ir jie yra tos teritorijos pirminiai gyventojai – autochtonai.

Gimtoji ar buityje vartojama kalba ne visada sutampa su tautine sąmone, su tuo, kokiai tauta pats save žmogus priskiria. Štai Norvegijoje, stiprėjant atsiskyrimo nuo Danijos nuotaikoms, tokį atsiskyrimą palaikantys norvegų inteligentai ir toliau danų kalbą vartojo kaip savą, jos modifikaciją pavertė oficialia norvegų kalba (bökmal), o provincijų tarmių pagrindu susikūrusi naujoji norvegų kalba (ländsmal) įsitvirtina vidiniu norvegiškuoju kolonizavimu. Panašių pavyzdžių Europoje gausu. Taigi, norvegą nuo dano skiria ne kalba, o etninių savybių visuma.

Lenkų rinkimų akcijos dalyviai, norėdami pabrėžti, kad lenkiškai kalbantieji Lietuvoje yra ne lietuvių, o lenkų tautos dalis – turi tik kalbos argumentą, ta kalba užrašytus antkapius ir šiandien Lenkijos oficialų dokumentą – lenko kortą, kad ją gavęs jau nesi ir nebūsi lietuvis, nes priklausai lenkų tautai. Ar to pakanka, ar visa, kas pasakyta ir parašyta lenkiškai, savaime priklauso lenkų tautai? Ar tikrai po 1569 Liublino unijos visa Lietuva tapo integralia Lenkijos dalimi, lietuviai, pasirinkę lenkų kalbą, – lenkais, o jų gyvenamos sritys – lenkų tautos autochtoninės teritorijos, ir todėl šiandien ten gyvenantieji bei lietuviškai kalbantys taip pat turi integruotis į lenkų tautą?

Šiuo klausimu geriausias pavyzdys būtų šiandienė Europos Sąjungos narių sutartis, nes tiek ji, tiek Liublino unija, savo teisine prigimtimi yra vienodos – dviejų ar keliolikos valstybių politinė sutartis. Po Liublino unijos, kaip ir pasirašius Europos Sąjungos sutartį, buvo pasiektas toks susitarimas, kuris suponavo sutarties dalyvių suverenumą ir lygybę. Sutarties dalyviai išlieka valstybėmis, bet susivienijimas įgauna ir federalinės valstybės požymių. Unija ar Europos Sąjungos sutartis neatima iš valstybių jų valstybingumo požymių ir valdžios prioriteto, tačiau esmingai pakeičia kiekvieno nario politinę padėtį. Po Unijos atsirado naujas politinis vienetas „Žečpospolita“, kurioje abi „pol“ ir „lita“ dalys turėjo vienodą teisinę padėtį. Atsirado bendras Seimas, bet jame tiek Lenkijos, tiek Lietuvos atstovai gynė savo šalių interesus. Žečpospolitos Karūnos turėtojas karalius teisiškai irgi buvo dualistinis valdovas, nes Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas buvo ta sąlyga, kurios reikėjo, kad tokiu karaliumi taptum. Pagrindiniai valstybės požymiai yra valdžios funkcijos. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė išsaugojo savo teritoriją, ką pripažino ir kitos valstybės savo žemėlapiuose nurodydamos  tai Lietuvos valstybės žemėmis. Lenkai buvo laikomi svetimšaliais Lietuvoje, o lietuviai – Lenkijoje. Abi valstybės turėjo visišką vidinį savarankiškumą, ką garantavo visiškai savarankiškos teisinės sistemos ir įstatymai, pvz., Lietuvoje – Lietuvos Statutas.

Valstybingumą, nepaisant to, kur ir kokia kalba buvo vartojama, išreiškė savarankiškas valstybės aparatas: savi valdymo organai, sava kariuomenė, savi teismai, savas iždas. Unijos deklaracija apie „vientisą nedalomą kūną“ šiandien primena Rusijos Baudžiamojo kodekso papildymo tekstą, tačiau ta deklaracija bent iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos niekaip nebuvo įgyvendinta, nes Lietuva visada siekė šioje Lietuvos ir Lenkijos politinėje sąjungoje Žečpospolitoje save priminti ir sureikšminti.

Žečpospolitos karaliumi išrinkus Henriką Valua, lietuvių Vilniaus suvažiavimas iš Vilniaus, kaip Lietuvos valstybės centro, nusiuntė jam diplomą ir patvirtino jo išrinkimą į sostą Lietuvos vardu. Pripažindami Steponą Batorą  karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, lietuviai pasiekė, kad tarp senatorių rezidentų būtų ir Lietuvos senatorių, kad karaliaus dvarai Lietuvoje būtų perduoti Lietuvai, kad Lenkijos senato nutarimai nesiektų Lietuvos teismų jurisdikcijos, kad bendri seimai paeiliui vyktų tai Lenkijos, tai Lietuvos teritorijoje, kad Lietuvos kariuomenės etmonas būtų lietuvis, kad pasienio pilyse kareiviai būtų Lietuvos gyventojai ir kita. Taigi ir Lenkija ir Lietuva po Liublino buvo išsaugojusios tiek pat valstybingumo, kiek šiandien jo turi būdamos Europos Sąjungos narėmis. Tą primename norėdami parodyti, kad svetimšaliams lenkams pasidaryti autochtonais etninėse lietuvių žemėse nebuvo nei teisinių, nei ekonominių sąlygų.

Tik 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija dviejų valstybių politinę sąjungą Žečpospolitą pabandė paversti nauja vieninga valstybe. Lietuviams, nepaisant to, kad ir kokia kalba jie kalbėtų ir kokią padėtį valstybėje užimtų, pirmą kartą iškilo pasirinkimo būtinybė – pasidaryti lenku ar likti lietuviu. Tuo, žinoma, pasinaudojo Rusija, amžiais siekusi ateiti prie Baltijos jūros. Lenkija tuo metu buvo per daug nusilpusi, kad prarytų tam besipriešinančią ir aktyvios Rusijos „pagalbos“ sulaukusią Lietuvą. Nepadėjo nei konstitucijos išvertimas į lietuvių kalbą, nei atrajotas 1791 m. spalio 22 d. aktas: „Abiejų Tautų tarpusavio garantijos“, kuriuo buvo bandyta apraminti lietuvius bent tuo, kad valstybinės įstaigos bus sudaromos po lygiai iš lietuvių ir lenkų.

Rusija pasinaudojo tokia pridususia Žečpospolitos būsena, pasikvietė kaimynus ir pasidalino lengvu, bet dideliu grobiu. Lietuva atiteko Rusijai. Siekdamas apriboti lenkų skverbimąsi į buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, caras be kitų titulų, perėmė ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulą, tuo pabrėždamas Lietuvos atskirumą nuo Lenkijos, bei paliko galioti Lietuvos Statutą, draudusį lenkams tai daryti. Taigi, bent iki 1840 metų, kol galiojo Statutas, lenkų tautos atstovai įsitvirtinti Lietuvoje negalėjo. Tad lenkiškai ar panašia į šią kalbą kalbantieji žmonės Lietuvoje atsirado visai ne kaip lenkų tautos dalis ir šiandien skelbtis lenkų tautos autochtonais Lietuvoje neturi juridinio pagrindo.

Kaip klostėsi Lietuvos valstybingumo gaivinimas valdant Rusijos carui? Buvo sukilimai, buvo Napoleono iniciatyva sukurta Lietuvos vyriausybė, parašyta Lietuvos konstitucija, vėl sukilimai, tremtys į Sibirą ir lietuvių kalbos lotyniškomis raidėmis uždraudimas bei „graždankos“ įvedimas. Bažnyčiose pamokslai ir išpažinčių klausymas – lenkiškai. Moksleiviams, bandžiusiems tarpusavyje kalbėtis ne lenkiškai ar rusiškai, ant kaklo buvo kabinamos sunkios ąžuolinės lentos. Ne visi tokius pažeminimus išlaikydavo. Suprantama, kad tokią ąžuolinę lentą ant kaklo panešiojęs mokinukas jau net ir į savo tėvus kreipdavosi lenkiškai.

Aukštesnis Lenkijos civilizacijos lygis mokslo gavusius lietuvius smarkiai polonizavo. Jie rašė ir kalbėjo lenkiškai, bet save vis dar laikė lietuviais. Nuo 19 amžiaus pradžios ir Lietuvoje prasidėjo priešingas procesas. Europa aiškiai virto ne imperijų, o tautų Europa. Lenkiškai kalbančių lietuvių domėjimasis lietuvybe iš romantizmo peraugo į visaapimantį sąjūdį, kurio tikslas – sava nacionalinė valstybė. Ksaveras Bogušas, Teodoras Narbutas, Ignas Onacevičius, Juozapas Jaroševičius, Adomas Horacijus Kirkoras pasidarė polonizacijos užtvara. Tam pritarė Simonas Daukantas, Motiejus Valančius ir kiti atvirai lietuviškai kalbantieji ir rašantieji šviesuoliai, suprasdami ir remdami lenkiškai kalbančių lietuvių siekius. Visi buvo lietuviai, tad ir siekiai buvo bendri. Tai istoriografijoje nenuginčijamos etninių judėjimų tendencijos, garantavusios lietuviško etnopolitinio bei kultūrinio arealo išsaugojimą lietuvių tautos etninėse žemėse- baltų autochtoninėje teritorijoje.

Rašytojas Vladislavas Sirokomlė savo knygoje „Wycieszki po Litwe w promieniach od Wilna“, Wilno, 1857–1860 („Išvykos iš Vilniaus po Lietuvą“) paliko svarbių pastebėjimų. Jis save laikė lietuviu ir tą nurodė savo laiškuose istorikui M. Malinovskiui. Tą matome ir iš apgailestavimo žodžių minėtoje knygoje: „ Lietuvis lietuviškame krašte negalėjau susikalbėti su lietuviu.“ Išvažinėjęs visas Vilniaus apylinkes jis rado ten gyvenančius tik lietuvių ir rusinų valstiečius. Aprašydamas lietuvių ir rusinų bruožus, jis atskleidė ir vieną iš šio krašto polonizacijos ypatybių: „Lietuvis ne toks gabus kalboms kaip rusinas, nors abu moka lenkiškai, nes ši kalba yra tarpinė. Mišriose šeimose vyras ir žmona nemokėdami vienas kito kalbos, dažniausiai kalbasi lenkiškai. Tad jaunoji karta lenkėja.“ Suprantama, kad palaidoję savo tėvus sulenkėjusi karta ir užrašus kapuose užrašė taip, kaip mokėjo, tai yra lenkiškai. Panašūs procesai vyko ir miestuose. Miestą valstybės sostine padaro ne gyventojų tautinė sudėtis, o tai, kokie klausimai sprendžiami tame mieste.

Vilniuje nuo seniausių laikų iki šių dienų vyko ir vyksta svarbiausi Lietuvos valstybei politiniai įvykiai. Kito tokio miesto Lietuva neturi. Vilnius nebuvo pastatytas ir puoselėjamas lenkų tautos atstovų. Popiežius lenkas, atvykęs į Vilnių, priminė lenkiškai kalbantiems, kad jie yra ne lenkų, o lietuvių tautos dalis. Štai ką apie Vilnių 1922 m. pavasarį kalbėjo Lenkijos valstybės vadovas Juzefas Pilsuckis: „Brangus mylimas Vilniau, tave sostine padarė – reikia tai atvirai pasakyti – ne lenkiška ranka, bet didžios pastangos lietuvių tautos, kada ji grūmėsi rūsčioje ir didžioje kovoje su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant nė Lenkijos.“ (Pilsucki J. Pisma-Mowy- Roskazy.- Warszawa, 1933. T. 5- S. 256-258).

Neapsimetinėkime, 1938-uosius metus primenantieji šiandieninės Lenkijos ultimatumai Lietuvai dėl Tautinių mažumų įstatymo yra vis dar ta pati kova dėl Vilniaus, kaip ir dėl Lvovo. Manau, kad šiandienė Lietuva turi atmesti Lenkijos ultimatumą. Juk pavojinga ir kvaila priiminėti įstatymą dėl Tautinių mažumų, kada tokių Lietuvoje nėra, o yra tik tautinės bendruomenės, kai kurios susijungusios į tautines bendrijas. Papildžius asmens dokumentų išdavimo įstatymus taip, kad antrajame lape ar papildomoje skiltyje galima pavardes ir vardus užrašyti taip, kaip pageidauja pareiškėjas, o toks užrašas yra užrašo lietuviškais rašmenimis atitikmuo, išsprendžiami visi nesutarimai dėl lietuviško raidyno papildymo. Priėmę įstatyminę normą, kad vietovardžiai ir hidronimai, skelbiami valstybės patvirtintų standartų lentelėse, Lietuvoje negali būti verčiami į kitą kalbą, išspręsime ir nelaimingų lentelių ant privačių namų klausimą – rašyk (bet neišversk) nors ir dvidešimčia kalbų.

Nepamirškime tautinių mažumų įstatyminių normų prigimties. Priėmę Lenkijos ultimatumą, mes pripažinsime, kad Lietuva turi lenkų tautai priklausančių etninių žemių. Pasekmes nesunku numatyti.

www.nefas.eu

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

16 komentarų

  1. lyvis:

    Tai ne kokios lenkų tautinės mažumos o lietuvos gagauzai. lyvis

  2. anonymous:

    Galimas antraštės vertimas į Lietuvių kalbą?
    Išverskit prašau. Vardan lietuviškos Lietuvos 🙂

  3. markas:

    Labai geras straipsnis. Ačiū.

  4. LosAngeles:

    Taip, pagaliau atkreiptas demesys i esme: jie nera jokia tautine mazuma. Prie viso to dar reiketu nepabijoti ir primygtinai akcentuoti tarpukario Vilniaus okupacija. Po jos tikrai padaugejo ‘lenku’. Ir jei autoriaus nagrinejamais respublikos ar caro laikais lenkinimas ejo grynai kulturiniu pagrindu, tai tarpukaryje jis igavo akivaizdziai okupacini bruoza. Taigi siai dienai galima drasiai sakyti kad siandieniniai ‘lenkai’ daugumoje yra okupacijos produktas. Ir suteikimas jiems isskirtiniu teisiu tegali buti traktuojamas tik kaip okupacijos pripazinimas ir tasa. Su kuo bent kiek save gerbianti valdzia neturetu taikstytis.

    • Albas:

      Valdžia negerbia savęs, jiems ir taip gerai, kad tik snukis lovy įbęstas būtų. Bet dar labiau ji negerbia Tautos, greičiau nekenčia ir niekina. O “pirmą faktinį prezidentą” net spuogais išverčia vien perskaičius žodį TAUTA.

  5. Vilna:

    Trumpai sakant, Lietuvos teritorijos žemių, vietų ar vietovių, vandenų ir kt. varduose nei lenkų, nei rusų ar kokio kitokio etniškumo nebuvo ir nėra. Taigi Lietuvoje nėra ir to teisės subjekto, kuris pagal Europos teisę gali būti laikomas tautine mažuma.
    Tad gal nebe reikalo Estijos ministras pastebėjo, kad Lietuvos valdžioje yra kvailių, jeigu ji nesant tautinių mažumų imasi kurti jų įstatymą. Juolab, kad jų nebuvimo faktu savo sprendimus grindė ir Europos teismai atmesdami tomaševskininkų prieš Lietuvą paduotus skundus.
    Beje, netgi Sovietai Lietuvą etniškai laikė lietuviška ir vietų bei kitų žemės objektų vardų į rusų kalbą nevertė. Taigi, Lietuvos valdžia, atsipeikėk!

  6. į temą:

    Lietuvai teks užsiimti tyrimais ir parašyti jotvingių žemių istoriją. Kiek ir kokių genčių čia gyventa, koks gentinis pasiskirstymas, ar visi jotvingiai viena kalba kalbėjo, kultūriniai ir religiniai išskirtinumai ir t.t. Svarbiausia bus atsakyti į klausimą, ar tai ką šiandien vadiname Dzūkija arba Dainava, ar tai yra tiesioginis jotvingių palikimas. Kitaip sakant ar dzūkai yra tiesioginiai jotvingių palikuonys, gyvi iki šių dienų.. Kiti ne maziau svarbūs klausimai yra sudėlioti zlinų, paleksių, kresmeniečių, sentaniečių, dernaviečių, silioniečių, kimenaviečių, sasnaviečių, kirsnaviečių, labguviečių istoriją, apžvelgti galindų ir gudų klausimus. Gentys tai, ar tautos? palaida bala ar organizuotos valstybės? Pažymėtina tik kad jotvingiai istoriniuose šaltiniuose minimi 944 m. o tai yra gerokai anksčiau nei pirmąkart minima pati Lietuva (1009), sūduviai, galindai ir kuršiai minimi jau II a. Tai kas čia autochtonai? Parašius jotvingių istoriją viskas susidėliotų į savo vietas, nes paaiškėtų kad ne Vilnius priklauso lenkams, bet visos žemės Lenkijoje iki Drohičino, o Gudijoje už Bresto (Lietuvos brastos) iki Pripetės pelkynų, priklauso dainuviams (dzūkams), kaip tiesioginiams jotvingių palikuonims… o šiose jėga užkariautose žemėse dar ir šiandien gyvena savo kalbą ir kultūrą pamiršę zlinai, paleksiai ir t.t….

  7. bartas:

    O kas tie “autochtonai”? Kodėl turiu jieškoti po visokius žodynus. Ti k nesakykit , kad nėra lietuviško žodžio.
    Mano nuomonė . Visas šitas nesusipratimas su lenkais atsiranda tik iš “demokratinės betvarkės”. Baudžiauninkai , esantys valdžiukėje ,negali ir neperlips savęs.

  8. arvydas damijonaitis:

    Dėl klaidingo termino „TAUTINĖ MAŽUMA“
    (turi būti TAUTINĖ BENDRIJA, TAUTINĖ GRUPĖ )
    1.Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos, yra lenkų tautinės grupės bendruomenė, nes terminas „tautinė mažuma” tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi. Lietuvoje ,pvz., yra karaimų ,totorių tautinės mažumos, neturi savo išorinės valstybės;
    2.Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės, turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija – 40 milijonų, Rusija – 150 milijonų, Izraelis – 8 milijonai gyventojų), negali kitose valstybėse ir Lietuvoje turėti „tautinės mažumos“ statusą;
    3.Buvusių okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės tuteišai. Tai yra GINESO REKORDAS (Guinness world record). Pvz., USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, Rusijoje – tik 8 lenkiškos biudžetinės mokyklos. Lenkiškų mokyklų idiotiškas (lietuviškas) valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės tuteišių, kurie kalba „poprostu“,diskriminacijos faktas, lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai;
    4.Kodėl Lietuvoje neteisėtai privilegijuoti „piliečiai lenkai“ lengvai pasiduoda provokacijoms, kodėl negerbia Lietuvos įstatymų? Kas juos klaidina?
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: