Č. Iškauskas. Kaip L. Berija lietuvišką nacionalizmą skatino (13)

Lavrentijus Berija su Josifo Stalino dukra | wikipedia.org nuotr.

Lavrentijus Berija su Josifo Stalino dukra | wikipedia.org nuotr.

Apie Lavrentijų Beriją – šį baisų stalininį veikėją, vadinamą dar sovietiniu esesininku – rašyta ne kartą. Prieš trejus metus mes tarsi klausėme „L.Berija – galvažudys ar liberalas?“, o šių metų sausį kėlėme drąsią versiją, kad galbūt L. Berijos dėka 1953-aisiais buvo sužibusios mūsų nepriklausomybės viltys. Švenčiant (tikrąją šio žodžio prasme) jo sušaudymo 60-ąsias metines, verta priminti kai kurias šių publikacijų vietas.

Bet pirmiausia, žiūrėdamas į seną nuotrauką, kurioje L. Berija ant kelių pasisodinęs kokios 10 metų J. Stalino dukrą Svetlaną ir meiliai apkabinęs ją per mergaitišką krūtinę, neatsikratau slogaus jausmo: gašlus nemalonus tipas… Tai patvirtina ir L. Beriją tardę tyrėjai, kurie esą turėjo duomenų apie 221 jo meilužę. Dauguma šių moterų buvusios agentės arba jo informatorės, o vienas aukštas pareigūnas, kuriam buvo leista susipažinti su tardymo medžiaga, pasibaisėjo: jų vardų negalima atskleisti, nes tris ketvirtadalius sugulovių sudarė vyriausybės narių žmonos ir dukros.

Internetinis leidinys „Istoričeskaja pravda“ pasakoja, kad jis ypač mėgo Maskvos moksleives. Esą po Andriejaus Ždanovo laidotuvių 1948 m. rugsėjo pradžioje jis staiga užbėgo į jaunos merginos, stebėjusios iš balkono laidotuvių eiseną, butą. Ši nustebo: „Kaip taip galima, drauge Berija. Juk jūs tik ką palaidojote draugą…“ Maršalas nepasimetė ir atšovė: „Mane po tokių ceremonijų visada traukia kažkas gyva“…

Bet tokiam tokia ir dalia: gruodžio 23-osios vakare, apie 19.50 val., t.y. dviem valandom anksčiau negu nuosprendis buvo įvykdytas kitiems, bunkerio vidiniame kieme generolas pulkininkas Pavelas Batickis iš asmeninio ginklo „Parabellum“ paleido šūvį tiesiai į nuteistojo kaktą… Būsimas maršalas vėliau prisimins, kad paskutiniai pasmerktojo žodžiai buvo „Aš esu nekaltas“.

Po J. Stalino mirties L. Berijos likimas tebėra apsiaustas paslapties ir spėliojimų skraiste. Oficialiai teigiama, kad jis buvo areštuotas SSRS ministrų tarybos prezidiumo posėdyje 1953 m. birželio 26 d. Nikita Chruščiovas vėliau gyrėsi, kad tame posėdyje jis pats sugriebė Beriją už rankos ir užlaužė ją, kai tas bandė iš kišenės išsitraukti revolverį. „Karo genijus“ maršalas Georgijus Žukovas tvirtino, kad tai jis įsakė Berijai pakelti rankas į viršų, o paskui, sugriebęs išsigandusį Beriją, „gerokai jį papurtė“. Generolas Kirilas Moskalenka, Maskvos karo apygardos kariuomenės vadas, gyrėsi, jog tai jis įrėmė pistoletą Berijai į krūtinę ir tada kitas Stalino satrapas Georgijus Malenkovas, kurio sąžinę slėgė ne mažesnis nužudytų ir represuotų žmonių skaičius, paskelbė nutarimą areštuoti Beriją. Beje, buvo skelbiama, kad areštuojant L. Beriją dalyvavo ir generolas majoras Leonidas Brežnevas, nuo to laiko sparčiai kilęs karjeros laiptais.

Apie L. Berijos mirtį taip pat sklando įvairiausių gandų. Kaip rašė žurnalistas Petras Katinas laikraštyje „XXI amžius“, ištyrus archyvinius dokumentus, paaiškėjo, kad akte apie L. Berijos sušaudymą nėra jokio gydytojo, konstatavusio jo mirtį, parašo. Tai oficialiai buvo daroma netgi juodžiausiais Stalino-Berijos siautėjimo laikais. Be to, archyvuose nerasta jokio akto apie sušaudyto L. Berijos palaikų kremavimą. Todėl visiškai neatsitiktinai ne vienas naujųjų laikų istorikas ir archyvų tyrinėtojas iškėlė hipotezę, kad L. Berija buvo sušaudytas tuoj po arešto, o oficialiame teisme dalyvavo specialiai parengtas ir nugrimuotas antrininkas. Tokios versijos turi pagrindo. Pirmiausia todėl, kad archyvuose rasti paskutinieji L. Berijos tardymo protokolai pažymėti liepos mėnesio pabaigos ir net rugpjūčio pradžios datomis. Tai yra tada, kai oficialiai „žmogus pensnė“ jau buvo sušaudytas.

Beje, L. Berijos sūnus Sergo knygoje „Mano tėvas – Lavrentijus Berija“ tvirtina, kad jo tėvas nebuvo areštuotas birželio 26 d., o žuvo per susišaudymą tarp L. Berijos sargybinių ir šturmavusių aukštų sovietų kariškių. Taigi, klausimų dėl šio kruvino budelio arešto ir sušaudymo daugiau nei atsakymų. Kol kas tebegalioja 1953 m. liepos 10 d. „Pravdoje“ ir kituose centriniuose laikraščiuose paskelbtas oficialus informacinis pranešimas „Apie nusikalstamą antipartinę ir antivalstybinę L. Berijos veiklą“. Bet ir jis tarsi perša versiją, kad su 54-rių sulaukusiu J. Stalino bendražygiu pusę metų nebuvo terliotasi.

Tačiau svarbu atskleisti ir kitą šio siaubūno su pensnė veido pusę. Paradoksalių aforizmų meistras, britų žurnalistas ir rašytojas Gilbertas Čestertonas (Gilbert Chesterton) yra išsireiškęs, kad ir velnias yra kiek liberalas. Mes jau citavome istorikę Janiną Varnienę, kuri savo 1998 m. paskelbtame darbe „Istorijos konspektai: civilizacijos, Lietuva, pasaulis“ rašė, jog L. Berija, stengdamasis įsitvirtinti valdžioje ir turbūt pirmas pagavęs destalinizacijos vėją, pradėjo keisti iki tol vykdytą brutalią nacionalinę politiką. Jis iškėlė idėją, kad sąjunginių respublikų partinio ir valstybinio aparato darbuotojai turi būti vietos žmonės, o įstaigose turi būti vartojama tos tautos kalba.

Jau balandį jis paskambino Antanui Sniečkui ir, Lietuvą palyginęs su Vokietijos Demokratine Respublika (tai greičiau buvo jo diplomatinis reveransas), piktinosi, kodėl Lietuvoje tiek daug rusų, kodėl jie užėmę pagrindinius valdžios postus, kodėl antrieji partijos CK sekretoriai rusai, kodėl taip gerai gyvena kunigai, o vargsta paprasti žmonės… Istorikė J. Varnienė tvirtina, kad tai reiškė A. Sniečkaus kritiką, ir ištikimojo Maskvos nurodymų vykdytojo kėdė subraškėjo.

Gegužės 20-ąją SSKP CK prezidiume buvo svarstoma partinių kadrų politika Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, priimti nutarimai dėl trūkumų VRM darbe kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir „Dėl padėties Lietuvos SSR“. Per keletą mėnesių L. Berija ne tik pakeitė visus vidaus reikalų sistemos vadovus respublikose, bet ir minėtuose dokumentuose pabrėžė, kad į visas partinio, tarybinio ir ūkinio vadovavimo grandis būtina rengti ir kelti vietos vadovus. Buvo pastebėta, kad daug nomenklatūrinių darbuotojų nemoka ir nesimoko lietuvių kalbos, todėl jie turi būti atšaukiami. Dokumentai privalo būti rengiami oficialia lietuvių kalba, o ten, kur gyvena dauguma lenkų, – lenkiškai.
1953 m. birželį prasidėjo rusakalbių vadovaujančių darbuotojų grąžinimas iš Lietuvos. Per tuos metus į Maskvą buvo atšaukta daugiau kaip 3 000 žmonių, iš jų 133 – iš represinių organų, 269 partiniai, 793 ministerijų ir kitų žinybų darbuotojai. Naujoje L. Berijos politikoje buvo ir kitų reikalavimų: atsisakyti remti komunistinę Rytų Vokietiją, sumažinti mokesčių naštą kolūkiečiams, perduoti GULAG’o lagerius Teisingumo ministerijai. Kovo pabaigoje iš lagerių paleidžiama daugiau nei milijonas kalinių, tiesa, daugiausia kriminalinių nusikaltėlių. Tuo pačiu vidaus reikalų sistemoje uždraudžiama taikyti tai, kas įsake vadinama „fizinio poveikio priemonėmis“, o žmonių kalba – kankinimais, kuriais buvo pagrįsta dauguma NKVD, o vėliau MGB tardymų.

Lietuvoje taip pat pasijuto vadinamosios „naujosios nacionalinės politikos“ pasekmės. Vieną rytą didžiųjų miestų gyventojai, išėję į gatvę, tiesiog negalėjo patikėti tuo, ką mato jų akys: per vieną naktį čia dingo rusiški užrašai: vietoje iškabos „Magazin“ puikavosi užrašas „Parduotuvė“, vietoje „Stolovaja“ – „Valgykla“. Ant namų sienų kabojo lietuviški gatvių, o autobusuose – lietuviški maršrutų pavadinimai…

Tai suerzino N. Chruščiovą, ir „nacionalinis atšilimas“ greitai baigėsi: birželio 25-ąją grįžus iš Rytų Vokietijos kitą dieną L. Berija buvo suimtas. Visi jo priimti nutarimai buvo atšaukti. Ant Lietuvos vėl užslinko totalitarizmo prieblanda. Į SSRS politinę areną įžengė kiti lyderiai – ne mažiau klastingi, godūs valdžios, negailestingi savo ir kitoms tautoms ir tik retkarčiais įsigeidžiantys pademonstruoti savo liberalizmą.

Tokių vadovų plejada tęsiasi ir šiandieninėje Rusijoje.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .

13 komentarų

  1. Nepolitikas:

    Jo, „rimtas straipsnis“, galėjo dar parašyti kad Berija buvo gyvas ir povandeninis laivas nugabeno jį į Kubą, o iš ten į Afganistaną ir t.t. Kaip galvoje vėjas, tai ir …..

    • tampax'as:

      Rimtas nerimtas, o apie tą jo inicijuotą nutarimą labai daug rašyta, tereikia Nepolitikui pasidomėti. Matyt, pats nei sakinio parašyt nemoka, tada viskas aplinkui blogai… Žinoma, tai buvo Berijos prisitaikymas prie naujų Chruščiovo sujudintų vėjų, nors perspjauti būsimą genseką. Istorikai priduria, kad tai vis tik buvo teigiamas žingsnis Lietuvos tautiškumo atžvilgiu.

  2. patikėjau:

    O man visi sako kad Stalinas su Berija buvo žydai…

  3. Vilmantas Rutkauskas:

    Jokia žydbožnyca Partijai netiko, nes jos hierarkiai irgi taikėsi būti liaudies Ganytojais.

  4. Tokių vadovų plejada tęsiasi ir šiandieninėje Rusijoje.:

    Tokių vadovų plejada tęsiasi ir, deja, šiandieninėje Lietuvoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *