J. Jasaitis. Kam jie parduos Žemės planetą? (39)

Jonas Jasaitis

Jonas Jasaitis

Neseniai buvo pateiktas pasiūlymas PAREIKALAUTI, kad pats dabartinis Seimas paskelbtų referendumą ir leistų tautai pasisakyti:

1) „kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio pirmoji dalis būtų išdėstyta taip: Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Referendumu priimti sprendimai gali būti keičiami tik referendumu“;

2) „kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio trečioji dalis būtų išdėstyta taip: Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 100 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę“.

3) kad „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės ir bendruomeninės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje. Valstybinės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai sprendžiami tik referendumu. Žemę, vidaus vandenis ir miškus Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali tik nuomotis. Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti“.

Šis pasiūlymas yra įdomus vienu požiūriu. Jis parodytų, kiek tarp tų, šiandien esančių Seime, dar yra nepraradusių sąžinės ir gebančių mąstyti. Tikėtina, kad labai nedaug. Labai abejoju, kad bus surinkti 36 jų parašai, kurie leistų įtraukti šį klausimą į Seimo darbotvarkę.

Kad šios sudėties Seimas pats skelbtų tokį referendumą, nėra net mažiausios tikimybės, tačiau jų reakcija į šį kreipimąsi daug ką atskleistų dar likusiems Lietuvos piliečiams.

Piliečių Lietuvoje taip pat – nebedaug. Parašų rinkimas parodė, kad jų dar yra ne mažiau kaip 320 tūkst. – iš turinčių rinkimų teisę. Pridėkime dar kokį 10 tūkstančių, kurie nespėjo pasirašyti, nežinojo, pražiopsojo, suabejojo arba buvo suklaidinti ir dar neatsipeikėjo. Taigi viso labo turime per 330 tūkstančių. Visi kiti – jau tik „gyventojai“: pikti, ciniški, pavydūs, niekuo, išskyrus savo pilvą, nesidomintys, rėksniai (kelias minutes parėkaujantys, kai gauna didesnes sąskaitas už buto šildymą ar kitas komunalines paslaugas, bet greitai apsiraminantys), „pasaulio piliečiai“, kuriems jau svetimos tėvynės ir tautos sąvokos, niekuo nepasitikintys, vienas kitą įtarinėjantys. Užtenka pasižiūrėti, kaip tie „gyventojai“ elgiasi keliuose, atsisėdę už vairo, kiek pykčio jų fizionomijose, kiek sugebančių numatyti tik vieną veiksmą („vieno žingsnio strategiją“)

Net ir tie 320 tūkstančių, sugebėjusių pasirašyti, niekaip nesugeba susitarti ir veikti kartu. Štai įvyko Tautininkų sąjungos suvažiavimas. Kiek narių turi sąjunga, kurios šūkis „Tautos jėga – vienybėje“? Tūkstantį, du tūkstančius? O kur kiti? Štai net Vytautas Landsbergis, kuriuo dauguma piliečių tikėjo ir pasitikėjo, dabar šneka taip, kad jau sunku suprasti, kas jį verčia taip šnekėti. Nejaugi tiek metų jis sugebėjo apsimesti visai kitu asmeniu, negu yra iš tikrųjų?

Beveik nutilo vienas iš ryškiausių Sąjūdžio vadovų Romualdas Ozolas, apšmeižtas ir įskaudintas, išvadintas marginalu, perdaug susireikšminusiu. Algirdas Patackas tvirtai dėsto tautai savo priesakus, bet šmeižto lavina jau išpilta ir ant jo. Mums kalba profesoriai – Vytautas Radžvilas ir Romualdas Grigas, tačiau „gyventojams“ jų mintys – vis labiau nereikalingos. Profesoriai pasako vieną kitą kalbą renginiuose, į kuriuos kai kas dar pakviečia, ir išeina.

Kai kurie taurūs žmonės jau nieko mums nebesako, nes … išėjo į amžinybę. Kiti išmesti į pensiją, nors buvo kupini puikių idėjų ir galėjo dar daug metų dirbti valstybės ir tautos labui. Treti užsidarė savo laboratorijose, pasijutę taip, lyg kovotų su vėjo malūnais ar vaiduokliais. Kas žino, ar tai vienintelė likusi išeitis…

Ką tik su bendraautoriumi užbaigta knygutė apie nuostabų žmogų – mokslininką, valstybės veikėją, Sibiro kankinį prof. Joną Praną Aleksą. Na, gal išleis tą knygutę 100 – 150 egz. tiražu. Tik kas ją skaitys? O juk Jonas Pranas Aleksa kartu su Mykolu Krupavičiumi Pirmojoje Respublikoje vadovavo žemės reformai. Per nepilnus ketverius metus jie sugriovė svetimtaučių valdomą dvarininkinės žemėvaldos sistemą ir paskatino ūkininkų  sluoksnio susiformavimą. To sluoksnio, kuris sudarė tuometinės ūkio sistemos stuburą, pamaitino valstybę, sukūrė jos eksporto sistemą, suformavo viduriniosios klasės branduolį.

Šioje knygutėje primenama, kad trys vyrai, priklausantys skirtingoms visuomenės grupėms – Jonas Pranas Aleksa, Mykolas Krupavičius ir Kazys Grinius – 1942 metų rudenį vokiečių generaliniam komisarui įteikė memorandumą, smerkdami hitlerinės administracijos veiksmus. Tai buvo desperatiškas žingsnis. Jie puikiai žinojo, kaip reaguos „tūkstantmečio reicho“ manijos apsėsti rudieji. Jie žinojo, kas jiems gresia, bet ryžosi prabilti.

Tačiau kai klausiu savo studentų, kas apie tai yra girdėjęs, auditorijoje įsiviešpatauja abejinga tyla. „O kodėl turėčiau tai žinoti?“ – sako jų akys. Tada klausiu, ar jie pasielgtų taip, kaip tie vyrai tada, 1942-aisiais. Tyla tampa spengianti, o kai kurių akyse jau pasirodo siaubas. Rizikuoti žinant, kad okupantų elgesys nepasikeis? Pasakyti tik todėl, kad niekas vėliau nedrįstų tvirtinti, neva visi buvo abejingi?

Fakulteto koridoriuje kabo stendai apie J. P. Aleksą, tačiau tik labai retas žvilgteri. Dauguma pastoviniuoja koridoriuje, atsukę į tuos stendus nugarą.

Ir vis tik įvyko tai, ko niekas iš dabartinių „valdžios robotų“ (žmonėmis jų nebegalima vadinti, todėl net sąvoka „valdžiažmogiai“ jiems netinka) nesitikėjo: surinkta 320 tūkstančių parašų. Keli tūkstančiai tų, kuriems dar rūpi Lietuva, tai padarė. Reikia, kad jie nedelsiant suvažiuotų į Piliečių konferenciją, kaip kažkada suvažiavo į Sąjūdžio steigiamąjį seimą. Suvažiuotų ir pareikalautų, kad iš Lietuvos spruktų jos dabartiniai savanoriai okupantai:

1) meluojantys „teisininkai“, pamynę tiesą;

2) Lovio partijų statytiniai „ministrai“, neretai nieko neišmanantys apie sritį, kuriai neva vadovauja;

3) iš tautos vis įžūliau besityčiojantys, staigiai turtėjantys kai kurie “seimūnai”;

4) iš išvogtų ir suniokotų gamyklų milijonus susikrovę „verslininkai“, „tarpininkai“, „patarėjai“ ir „padėjėjai“…

Kad lėktų jie iš Lietuvos, klykdami iš siaubo, jog teks atsakyti už nusikaltimus ir už valstybės išdavystę. Slėptųsi užkampiuose, žinodami, kad iki gyvenimo pabaigos jų bus ieškoma.

Juk kas dar liko Lietuvoje, ką dar galima iš jos pavogti? Liko tik ŽEMĖ, kurią net tokie, kaip Vytautas Landsbergis vadina tik preke ir aiškina, kad Lietuva jos jau nebeturi, kad ji jau priklauso Europos Sąjungos erdvei? Įdomus sutapimas, kad net to asmens pavardėje yra žodis „žemė“ (land). Negi jam nieko tai nesako? Kuo tada ES skiriasi nuo TSRS?

Prieš akis staiga iškyla patarlė: „Viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva.“  Nejaugi vėl kartojasi tautos tragedija? Panašu, kad taip. Tik šį kartą ji gali būti dar baisesnė. Juk galima pasiųsti į vieną kiemą pustrečio šimto smogikų, galima tampyti po policijas vaikus, rašančius žodį „TIESOS“ ir grasinti jų tėvams. Jau vėl galima įkišti į psichiatrinę ligoninę kažkam neįtikusią Klaipėdos visuomenininkę. Galima sugniuždyti ir pamiršti eilinę darbininkę, kuri išdrįso viešai pasakyti gerai žinomam „verslininkui“, kad algas dirbantiesiems reikia mokėti sąžiningai, o ne „vokeliuose“. Galima uždrausti piliečiams Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją išeiti į Gedimino prospektą, apstačius jį „specialios paskirties“ technika.

Galima išvadinti Maskvos agentais net parašų rinkėjus ar visuomenininkus, kurie atsisakė būti galingos verslo kompanijos bandomaisiais triušiais. Galima ištrinti iš tautos narių dokumentų net įrašą apie tautybę ir likti nenubaustam. Galima net slapčia nuo tautos sudarkyti visuotiniu referendumu priimtos Konstitucijos straipsnį apie valstybės teritorijos vientisumą. Galima per keletą metų įklampinti valstybę į nepakeliamas skolas, o per „Teisė meluoti“ arba „Mes dabar – dėmesio centre“ laidas aiškinti, kaip puikiai suvaldyta KRIZĖ.

Dabartinė tragedija baisesnė tuo, kad beveik milijonas darbingų tautiečių jau išvytas iš tautos žemės, kad kasmet tūkstantis mūsų artimųjų baigia gyvenimą savižudybe. Baisesnė todėl, kad šlykščiausią ištvirkimo propagandą esame verčiami vadinti naująja – vienintele priimtina elgsena, kad nusitaikyta net į mažyčių vaikų sielas. „Estrelos projektas“ atmestas, bet ar ilgam?

Ir dar baisesnė dabartinė tragedija todėl, kad net tie keli tūkstančiai aktyviausių referendumo rengėjų kol kas niekaip negali susitarti, kada ir kur jie susirinks. Nors šventu Sąjūdžio ženklu pažymėti Sporto rūmai jų laukia.

O gal vis tik susirinksime?

Autorius yra socialinių mokslų daktaras, mokslo darbų leidinio „Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje“ redaktorius

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *