Č.Iškauskas. Kas bendra tarp Maidano ir lietuviško Sąjūdžio? (0)

Česlovas Iškauskas | delfi.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas | delfi.lt nuotr.

Klausimas, žinoma, kiek pritemptas ir netikslus. Pirmiausia, Kijevo Maidanas yra svarbiausia Ukrainos aikštė, kur 2004 m. įsižiebė Oranžinės revoliucijos batalijos, pasibaigusios karingu neformaliu perėjimu iš pokomunistinės santvarkos į liberalią demokratinę sanklodą, kur po devynerių metų revoliucinių nuotaikų ratas apsisuko aplink savo ašį ir tvoskė dar didesniu karščiu prorusiškam valdžios elitui. Sąjūdis konkrečios Atgimimo vietos neturėjo, nes Sąjūdis buvo visa Lietuva.

Maidanas – turgaus aikštė

Taip, maidanas – ne ukrainiečių išradimas. Šis terminas greičiausiai kilo XIII a., kai Kijevo Rusia (beje, pagal vieną teoriją įkurta vikingų, atkeliavusių čia laivais Nemunu ir kitomis upėmis) iki pat LDK buvo patekusi totorių priklausomybėn. Tiurkų ir persų kalbose meydan – tai pagrindinė prekybinė miesto aikštė, atvira turgaus erdvė, parkas. Kazokų gyvenvietėse maidanas buvo aikštė gyvenvietės viduryje, prie kurios stovėdavo cerkvė, rinkosi vietinė valdžia ir buvo turgus.

Senovėje kazokų gyvenviečių maidanuose buvo rengiami liaudies susirinkimai, spręsdavę bendrus reikalus. Maidanų yra ir daugiau. Štai Maidanu vadinamas miesto parkas Kalkutoje, regionas Karnatakos valstijoje Indijoje, nedideli miestai Nepale ir Kirgizijoje, vietovė Serbijoje. Bent penki Maidanai yra Lenkijoje – Baltstogės, Hainuvkos, Suvalkų, Palenkės Sokoluvo, Stočeko gyvenvietėse, vaivadijose ir valsčiuose. Paprastai jie ir čia nurodo pagrindinę miesto prekybinę aikštę. Iš karo laikų esame girdėję apie Maidaneką – Trečiojo reicho mirties stovyklą netoli Liublino.

O kaipgi turgaus aikštė apsieis be kišenvagių, visokio plauko verteivų ir sukčių. Kai kurie portalai nurodo, kad ir Kijevo Maidanas kadaise buvo tokių asmenų susitelkimo, žaidimo grūdais, kauliukais, kortomis, antpirščiais vieta. Pasak Vladimiro Dalio „Sumaniojo žodyno“ Даль В.И. Толковый словарь живого великорусского языка, 1863-1866), XIX a. netgi atsirado terminas – maidaninti, reiškia, palošti ir pralošti, pasipelnyti, užsidirbti sukčiaujant ir pan.

Gi rusų kalėjimo žargonu maidanas – tai didelis krepšys, primenantis kelioninį, kuriame kalinys perneša savo daiktus, kai yra perkeliamas iš vienos kalinimo vietos į kitą; didelis, dažnai languotas kelioninis krepšys, kokiuose smulkūs Rusijos prekeiviai veždavo iš užsienio prekes perpardavimui. Šis žargonas, ko gero, taikytinas ir mūsų Gariūnų prekeiviams.

Politinio turgaus principas

Laikai, kai toks buvo Kijevo Maidanas, seniai praėjo, o nuo pat Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo 1991-ųjų rugpjūčio 24 d. ši aikštė paprastai vadinama kilnesniu Nepriklausomybės aikštės vardu. Tačiau kandesnieji sako, kad ir dabar čia vyksta turgus, tik politinis: vieni reikalauja didesnės laisvės, veržiasi iš priklausomybės, kiti gi, įsikibę valdžios ir senų įsitikinimų, siekia išsaugoti visokių gėrybių prigrūstus maidaninius krepšius. Principą „perku-parduodu“ galima pritaikyti ir čia.

Dabartiniai protestuotojų ir valdžios santykiai primena tuos politinius mainus: opozicijos lyderiai tvirtina, kad minios išsiskirstys tik tuomet, kai atsistatydins dabartinė valdžia ir šalis pasuks eurointegracijos kryptimi, o Viktoras Janukovyčius su savo gvardija už tą ramybę siūlo keletą milijardų iš Maskvos ir geresnį gyvenimą Muitų sąjungoje. Sumanus pirkėjas stengiasi numušti prekės kainą, o jos šeimininkas pardavėjas visaip ją giria, bet vis tiek galų gale priverstas nusileisti.

Bet šias savotiškas turgaus derybas apsunkina tai, kad ir už vienų, ir už kitų pečių stovi galinga masė – vienur dešimtys tūkstančių protestuotojų, kitur iki dantų ginkluoti ir baimę varantys „kilnieji ereliai“ („Berkut“ smogikai). Politiniam Maidano turgui tai suteikia grėsmingumo. Kaip rodo istorija ir kai kurių Ukrainai kaimyninių šalių patirtis, paprastai nugali tas, už kurio nugaros susirenka didesnė minia, o dažnai pardavėjas lyg sukčius būna jos nulinčiuotas.

Dukart teistas turgaus prekeivis

Vienas iš šio politikos turgaus prekeivių – dabartinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius, kuris vos trimis dienomis vyresnis už šių eilučių autorių. Gimė vadinamoje „šachtų“ srityje prie Donecko (iki 1961 m. vadinosi Stalino sritimi). Jenakijevo gyvenvietė buvo Dievo užmiršta vieta, kur klestėjo nusikalstamumas ir siautė jaunimo bandos. Būdamas trejų metukų neteko motinos, tėvas ir pamotė vaiko neprižiūrėjo, ir mažą Viktorą auklėjo senelė Kastusė Janukovič, beje, kilusi iš Vilniaus apylinkių.

Dabartinis prezidentas lenkų laikraščiui „Gazeta Wyborcza“ yra prisipažinęs, kad jo senelis ir prosenelis iš tėvo pusės taip pat buvo Lietuvos lenkai. Prieš trejus metus ruošdamasis vizitui į Lenkiją, laikraščiui jis sakė: „Senelė man pasakojo, kad gimė Varšuvoje. Kai mirė senelės motina, jos tėvas vedė dar kartą – Lietuvos lenkę, kuri gyveno Vilniuje. Po revoliucijos mano šeima išvyko į Vitebską“.

Bet didžiuotis Ukrainos vadovo praeitimi vargu ar galima. Portalas Vlasti.net rašo apie varganą Viktoro jaunystę ir jo nusikalstamą gyvenimą. V. Janukovyčius buvo dukart teistas: 17 metų trims metams nuteistas už plėšikavimą ir balandžių vagystę, bet po 7 mėnesių paleistas už pavyzdingą elgesį ir „už abipus naudingą bendradarbiavimą su kolonijos administracija“; antrą kartą – 2 metams už vaikino sužalojimą, neva ginant merginą nuo chuliganų. Buvęs Jenakijevo rajono nusikalstamos „Pivnovka“ grupuotės nariu. Jaunam politikui sparčiai kylant politinės karjeros laiptais, teistumas buvo tai panaikinamas, tai byla vėl atnaujinama, kol 2010 m. sausį dabartinis Ukrainos generalinis prokuroras (juo jis paskirtas tų metų lapkritį), geras prezidento bičiulis Viktoras Pšonka teistumą galutinai panaikino.

Jeigu ieškotume kokių nors sąsajų su Lietuvos politikais, tai nė vienas mūsų šalies vadovas tokia spalvinga biografija pasigirti negali. Sąjūdžio gretose buvo ne vienas sovietų laikais kalintas ar sovietinio saugumo verbuotas veikėjas, tačiau į šalies lyderius jie nesibrovė ir neprasibrovė, o įnešė į tautinį sujudimą tam tikrą pozityvų įnašą, net jeigu vėliau ir paaiškėjo, kad tai buvo destrukcija. Lietuvių tauta sugeba atskirti pelus nuo grūdų, nors dažnai tai būna skausmingi ir ginčijami procesai.

Milijonierius nesidomi seserimis

Skurdžiame rajone gimęs ir augęs būsimas prezidentas (kuklus apleistas tėvų namelis Jenakijeve virtęs benamių buveine) kaltinamas gaunantis pasakiškus honorarus. Ukrainos spauda balandį rašė, kad V. Janukovyčius uždirba 4 kartus daugiau negu JAV prezidentas Barackas Obama ir 12 kartų daugiau nei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Tokius honorarus V. Janukovyčiui moka Donecko tipografija „Noviy Svit“. 2011 m. prezidentas, nepasižymintis iškalba ir pagarsėjęs tuo, kad nemokėjo taisyklingai parašyti žodžio „profesorius“, o mokykloje jam buvo tikra kančia ukrainiečių kalba, gavo 2 mln. dolerių honorarą ir beveik tiek pat 2012-aisiais.

Tipografija sumokėjo jam daugiau kaip 2 mln. dolerių už 2005-2010 metais parašytų knygų „Metai opozicijoje. Politikoje nebūna galutinių pergalių ir pralaimėjimų“, “Metai valdžioje. Nuo krizės į ekonominį augimą”, “Įveikti kelią” bei “Kaip Ukrainai toliau gyventi” perleistas autoriaus teises. Spaustuvė taip pat įsigijo visų literatūros kūrinių, kuriuos V. Janukovyčius dar sukurs ateityje, teises. Prezidento pajamų deklaracija, paskelbta jo tinklalapyje, rodo, kad ir 2012 m. už šiuos leidinius V. Janukovyčiui sumokėta beveik 2 mln. dolerių.

Prezidentas sakęs, kad dalį šio honoraro skirsiąs labdarai. Tačiau Vlasti.net pastebi, kad tame pačiame Dievo užmirštame miestelyje gyvenančios jo seserys Galina ir Lidija skursta: viena dirba kiemsarge, o kita guli sunkios ligos patale. Vietiniai portalui pasakoja, kad Viktoras seserims kartais tik paskambinąs, bet tikros pagalbos iš brolio milijonieriaus nesulaukiančios. Jis užsiėmęs kitais reikalais.

Moralės kodeksas turguje negalioja. Čia laimi tas, kuris gudresnis, apsukresnis, suktesnis. Tokį Maidaną regi ir dabartinis Ukrainos vadovas, jaunystėje angliakasių aplinkoje padėjęs skurdžius dvasinius pagrindus. Štai kodėl paskui lyg yla iš maišo išlenda apsukrūs valstybės vadovo viražai: čia jis pasirašys asociacijos sutartį su ES, jei bendrija jam duos tokius milijardus, kaip V. Putinas; čia jis protestuotojams Maidane pažada nepulti minios, o paskui sunkiu „Berkuto“ kumščiu vidurnaktį talžo taikius žmones. Paskui vėl laižosi prieš Vakarus: sutartį pasirašysiu pavasarį, gal kovo mėnesį, bet jūs patarkite opozicijai atitraukti žmones iš Maidano ir vyriausybinių pastatų.

Štai kodėl tokiems politiniams verteivoms Maidanas sako griežtą „ne“. Kaip prieš ketvirtį amžiaus Lietuva pasakė „ne“ sovietinei sistemai, įtvirtinusiai kolonijos ar kalėjimo taisykles, kuriomis dabar tebesivadovauja Kremliaus lyderiai. Vienintelė reali ir motyvuota jėga tampa žmonių bendrija. Tiesa, Ukrainos ar Lietuvos atveju ji neišreiškia visų 46 mln. ar 3,5 mln. jų gyventojų valios, tačiau ir be referendumo aišku, kad amoralaus politinio turgaus sąlygomis daugiau gyventi neįmanoma.

Taip mes ir neatsakėme į klausimą, kas bendra tarp Maidano ir Sąjūdžio. O ar įmanoma atsakyti?

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *