Tradicinio mokymo griovėjas: šalis svarbi ne tuo, kokią dešrą valgė (6)

Michailas Kaznikas | T.Vinicko (Delfi.lt) nuotr.

Michailas Kaznikas | T.Vinicko (Delfi.lt) nuotr.

„Posovietinėms šalims, kaip niekam kitam, reikia naujo požiūrio į mokymą: išnaikintas genofondas, penkiasdešimt metų viešpatavo vienintelė idėja, kuria nebuvo galima abejoti. Rezultatas – daugybė siaurai mąstančių žmonių, kurie geba reaguoti tik į frazes, o konteksto nemato“, – interviu DELFI teigė Lietuvoje viešėjęs garsus smuikininkas ir rašytojas Michailas Kazinikas.

Švedijoje gyvenantis rusų kilmės muzikantas penktadienį mugėje „Mokykla 2013“ pristatė savo sukurtą originalų mokymo būdą, kurį išbandė Rusijos, Bulgarijos pedagogai, yra minčių jį diegti ir Lietuvoje.

„Diskusijos internete akivaizdžiai parodo, jog žmonės linkę ištraukti sakinį iš konteksto ir jį aptarinėti. Tačiau esmės nepagauna. Tai – tradicinio, pasenusio ugdymo pasekmė“, – įsitikinęs M. Kazinikas.

Pasak jo, Baltarusija turi Aleksandrą Lukašenką ne todėl, kad taip susidėliojo kortos, o todėl, kad patys baltarusiai paruošė jam vietą ir V. Lukašenka atspindi baltarusių mentalitetą bei dvasią.

„Ukrainoje taip pat atsitiko tai, kas buvo neišvengiama: žmogus, kuris kažkada tualete vogė kepures, tapo prezidentu šalies, kurioje tualete vagiamos kepurės. Šalis verta savo prezidento. Ir jeigu saujelė žmonių pasisako prieš, tai yra tie žmonės, kurie visada visose visuomenėse buvo pirmose gretose, nes suprato, kas yra kas“, – sakė M. Kazinikas.

– Manote, mokykla gali pasiekti, kad pirmosios gretos nenunyktų?

– Mano mokykla gali. Nes mano mokykloje sakoma, kad obuolys – ne tik vaisius.

– Kaip suprasti?

– Jungtinei šeštokų klasei pamoką veda įvairių sričių mokytojai. Pamokos tema – obuolys. Botanikui tai vaisius, turintis savo vystymosi dėsnius. Tačiau perpjovus obuolį jau galima kalbėti ir apie aukso pjūvį – dieviškąją proporciją.

Geometrijos aiškinimą galima keisti pasakojimu iš Trojos mito apie nesantaikos obuolį su užrašu: „gražiausiajai“. Dėl šio apibūdinimo kilusį deivių Heros, Atėnės ir Afroditės ginčą buvo pavesta išspręsti Pariui. Jis pirmenybę teikė meilės deivei ir gavo gražiąją Eleną, dėl kurios prasidėjo Trojos karas. Štai jums gabalėlis istorijos.

Tačiau obuolys tai ir žemės traukos dėsnis. Niujorkas – didžiojo obuolio miestas. Tai jau galimybė pasireikšti geografui.

Muzikas prisimena šokį „Obelėlė“, kurį XX a. šokdavo jūreiviai. O kaip šokdavo prieš 300 metų? Prisimenama žiga – jūreivių šokis, kurio pavyzdžių galima rasti ir didžiųjų klasikų kūryboje.

Kodėl žiga lėta? Laikas buvo kitas, tempas kitas. O „Obelėlė“ – greitas, energingas šokis. Kas pasikeitė? Žmonės.

Obuolys tai ir „Apple“ – aukštosios technologijos. Nekalbant apie tai, kaip skirtingai obuolys vaizduotas dailėje per pastaruosius 500 metų. Kodėl Paulis Cézannas taip piešė obuolius? Jis ką, nemokėjo normaliai piešti olandiškų obuolių? Mokėjo, bet buvo kitas uždavinys. Štai jums dailės istorija. Pamoka vyksta bendradarbiaujant skirtingų sričių mokytojams.

Rezultatas – vaikas gauna panoraminio mąstymo pamoką. Asociacijos sustiprina galimybę įsiminti. Kaip po mėnesio ar dviejų klausi mokinio apie obuolį, jie pasakoja ir apie dalijimą, ir apie Niujorką, ir apie senovės graikų mitologiją.

Mano mokykloje istorija – laikas. Geografija – vieta, o mokslas ir kultūra – įvykiai buvę konkrečioje vietoje, konkrečiu metu. Nes jei atskiriame geografiją nuo istorijos, sugriauname panoraminį matymą.

Reiškinių sandūroje gimsta didieji atradimai. Skirtingai, nei visi normalūs žmonės, Isaacas Newtonas uždavė sau kvailiausią klausimą: kodėl obuolys nukrito žemyn, o ne aukštyn. Psichologiniu požiūriu, jis kvailys. Nes paprastai žmogus, kuriam ant galvos nukrito obuolys, mirko rankšluostį šaltame vandenyje ir deda prie galvos, kad sumažintų guzą.

Protingas žmogus, eidamas į sodą prigulti, pasirinks obelį, kurios obuoliai dar nekrenta. Tačiau genijus apie tai nemąsto, nes jis – paradokso draugas, kaip rašė Aleksandras Puškinas.

Taigi, mano mokymo sistemos tikslas, kad vaikai suvoktų didžiulį, panoraminį ryšį visa kuo su viskuo.

– Kokius didžiausius trūkumus matytumėte tradicinėse mokyklose?

– Kąsnelis vienos šalies geografijos, kąsnelis kitos istorijos. Kokią įtaką darė tos šalies geografija anos istorijai? Neaišku.

Mano mokykla moko žmogų platesnio matymo ir laisvo, neriboto mąstymo.Senosios mokyklos užduotis – visus vaikus išmokyti visos geografijos, visos istorijos ir taip toliau. Tačiau to padaryti neįmanoma ir net nereikia.Mokiniui nėra argumentų, kodėl jis turėtų mokytis Danijos geografiją.

– O jūsų mokykloje yra?

– Mano mokykloje yra, nes Danijoje gyveno didysis Hansas Christianas Andersenas. O jei gyveno, įdomu, kur? Kodėl būtent ten sukurtos jo pasakos? Ir kodėl žuvo ne tik alavinis kareivėlis, bet ir balerina? Kodėl tiek daug H. Ch. Anderseno pasakų herojų įsimylėję miršta?

Atsakymas slypi jo vienintelėje nesėkmingoje meilėje be atsako. Taigi, mano mokykloje kuriama loginių ryšių grandinė, kuri veda link nobeliško, kaip aš vadinu, mąstymo.

Būdamas Nobelio koncertų ekspertu kalbėdavausi su Nobelio premijos laureatais ir visiems sugalvojau užduoti tą patį klausimą: koks jų mėgstamiausias kompozitorius.

Ir staiga paaiškėjo, kad visų Nobelio premijos laureatų vaikystėje buvo muzika, nesvarbu, kokioje srityje jie pasiekė didžių laimėjimų.

Daug metų žinojau, tik reikėjo patvirtinimo, kad klasikinė muzika tai didžioji smegenų maitintoja. Visi didieji pasaulio atradimai pirmiausia reiškiasi mene – intuityviame lygyje ir tik paskui patvirtinami ilgamečiais laboratoriniais eksperimentais.Tačiau netgi tokie griežti mokslai, kaip chemija, fizika, gali būti pateikta patraukliai ir gyvai.

– Tačiau patrauklumas ir gyvumas – ne visa, ko siekiate?

– Man svarbu griauti mokyklinius stereotipus: kad mokytojas Dievas, o vaikai nieko nežino, todėl turi paklausyti mokytojo, o paskui paskaityti knygoje.

Tai skatina nenorą mokytis, agresyvumą. Tradicinėje mokykloje mokytojas ateina į pamoką su patikrintomis tiesomis ir receptais. Sako: „Didysis Vokiečių kompozitorius Ludwigas van Beethovenas gimė 1770 metais”, tačiau tuo pamoką galima ir baigti.

Aš pradėčiau nuo muzikos ir tik paskui: „Negali nebūti didis žmogus, kuris gimė 1770 metais, o štai šiandien privertė mus suvirpėti. Tai ir yra genijus, nes genijai pranoksta laiką“.

– Idėjos gražios. Tačiau, kaip pasakytų praktiški žmonės, jomis sotus nebūsi, reikės rinktis profesiją, kuri padėtų pelnyti duoną.

– Kiek informacinių technologijų specialistų reikia Lietuvai? Apie 50 tūkst. Kiek matematikų? Apie 15 tūkst. Tačiau mokykla sudaro įspūdį, kad visi bus matematikai ir programuotojai.

Mes neteisingai suprantame sociumą ir pasaulio veikimą. Visų pirma pasaulis tai milžiniška žmonių bendravimo erdvė. Bendravimo, pripildyto dvasios, domėjimosi, mąstymo.

Vis didesnė žmonių dalis išlaisvinama nuo būtinybės dalyvauti gamyboje ir įgyja laisvas profesijas. Tačiau tam būtino plataus humanitarinio išsilavinimo negauna – žvilgsnio į pasaulį, jo kaip visumos suvokimo ir priėmimo.

Mano mokyklos pagrindas – kompleksinės asociatyvios pamokos, kurios padeda vaikams susidaryti pasaulio visumos vaizdą.

– Kai išmoksti taip mąstyti, ne taip svarbu, kokia tavo profesija?

– Absoliučiai nesvarbu. Nes gyvensi sąmoningo žmogaus gyvenimą. Tačiau kiek tokių yra?

Kažkada Charles-Maurice de Talleyrand-Périgord pasakė: „Paimk iš Prancūzijos 100 vardų ir niekada nebuvo Prancūzijos“. Grubiai kalbant, visi valgė kotletus, pirko dešrą, ėjo į darbą, uždirbinėjo pinigus, kad pavalgytų, o pavalgę dirbo dar geriau. Kad uždirbtų daugiau pinigų maistui.

Ir tik nedidelė dalis žmonių judino pirmyn civilizaciją – mokslą, kultūrą iš esmės keisdami visų tų, kurie valgo, miega ir uždirba pinigus, gyvenimą.

Florencijoje prasidėjusi atgimimo epocha (Renesansas) nekilo stichiškai, o buvo apgalvota protingų žmonių grupės, visų pirma Medici, kurie savo dvare surinko geriausius dailininkus, mąstytojus ir, galima sakyti, paskelbė atgimimą, nes klerikalai buvo tokie reakcingi, kokia vėliau nebuvo net KGB. Bet kokia mintis buvo baudžiama, bet koks klausimas galėjo būti pripažintas eretišku.Negalima užduoti klausimų – teigia visos religijos. Nesvarbu, ar tai komunizmas, ar fašizmas, krikščionybė ar islamas. Visos religijos remiasi postulatu, kad pakanka tikėti. Tačiau vien tikėjimas – karstas, nes žmogus sukurtas kaip Homo sapiens, mąstantis, protingas.

Negalima iš žmogaus atimti teisės mąstyti. Neatimama ir teisė juokauti vertinant visus įmanomus ideologinius ir religinius postulatus, viskuo abejoti.

– Mokytis kritiškai mąstyti – būtina. Tačiau jei nepakaks žinių, neišlaikysi egzaminų.

– Tėvams nuraminti galiu pasakyti štai ką – pradiniame etape mano mokykla ne viskuo skiriasi nuo įprastų mokyklų. Tie dalykai, kurių reikia stojant į universitetus, dėstomi pagal programą.

Kelių mokytojų vedamas pamokas galima vadinti papildomu ugdymu. Kol kas. Kad negąsdintume mokytojų. Kad negriautume mokyklos.

Mes paliekame įprastus dalykus, tačiau suaugusiems galų gale tenka suprasti, jog ne kiekvienas vaikas bus matematikas, fizikas, nes bet kokiai šaliai jų reikia vos 5 proc.

Kažkada kibernetikos tėvas Norbertas Vieneris paaiškino, kodėl gyvavo aukso amžius: buvo vergų, kurie patricijus ir laisvuosius gyventojus išlaisvino nuo būtinybės užsiimti juodu darbu. Kibernetiką jis vadino dirbtinių vergų kūriniu. Ir dabar darbininkai spaudžia mygtuką, užduodami dirbtiniams vergams programą.

Paprastai tariant, daugybos lentelė šiandieniniam vaikui nebėra tokia būtina, kaip prieš 100 metų. Pakanka paspausti mygtuką ir bet koks kompiuteris paskaičiuos visa, kas mums reikalinga.

Sunkiau su mentalitetu, ypač turint omenyje „tamsiuosius viduramžius“, kuriuos mūsų šalys išgyveno visu stiprumu, kai buvo sunaikinti ne tūkstančiai, o milijonai žmonių ir ypač paveiktas genofondas.

Negalima nugalėti dabar karaliaujančių politikų, kuriems niekada nepakaks pinigų ir valdžios. Galima laimėti tik pradėjus ugdyti vaikus – laisvus, aštraus proto, laisvai bendraujančius įvairiomis kalbomis, išdidžius, matančius visa ko ryšį su viskuo. Štai čia išgelbėjimas. Todėl aš visas savo jėgas eikvoju mokyklai.

Koncertuoju, pilnos salės nuo Čikagos iki Toronto, nuo Čeliabinsko iki Novgorodo ir Maskvos, bet man svarbu ne scenoje grupei žmonių padaryti įspūdį, o sukurti vientisą mąstymo sistemą.

– Kur konkrečiai veikia jūsų mokyklos?

– Didžiausia sėkmė – mokykla „Septyni raktai“ Čeliabinske – kūrybingi mokytojai, kūrybinga vadovybė, nepriklausomybė nuo valdininkų.

Ten, kur viską pradėjau – Nižegarodsko srityje, viskas pasirodė sudėtingiau. Tenykštėje mokykloje man pavyko surinkti mokytojų grupę, kurie viską suprato, bet valdininkai stojo mūrų prieš, pradėjo reikalauti, kad kitų mokyklų pedagogai neitų į jų mokyklą, nors patys net neužsuko pažiūrėti, nepareiškė savo nuomonės.

Sovietiniai ir posovietiniai valdininkai nežino, kaip reaguoti – nėra iš viršaus nuleistos instrukcijos. Jei iš viršaus nuleis įsakymą reaguoti teigiamai, jie pirmi ateis ir džiaugsis.

– Kokiose dar šalyse plinta Jūsų mokymas?

– Bulgarijoje. Lietuvoje taip pat buvome arti mokyklos idėjos realizavimo, tačiau pasikeitė Švietimo ir mokslo ministras. Nežinau, kaip dabar bus. Atvirai sakant, nebūčiau net vykęs į švietimo parodą Vilniuje, jeigu ne Saulius Žukas, kuris leidžia puikius vadovėlius, ir ne sena, dar vaikystėje gimusi mano meilė Vilniui, Lietuvai.

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kelias, Druskininkai, Trakai, Vilnius, Kaunas man šventa, nes tolimais sovietiniais metais, kai čia atvažiuodavau, atvažiuodavau į Vakarus.

Laimė, kad buvo Baltijos šalys. Ir iš visų sostinių labiausiai myliu Vilnių – labiau negu Stokholmą, Oslą, Rygą ir net negu Taliną. Jis nepakartojamas, Ryga – galingesnė, bet širdžiai artimesnis šiltas, geras, barokinis Vilnius.

Pagal mano teoriją, šalis svarbi ne tuo, kokią dešrą valgė, o tuo ką įnešė į civilizacijos kaupyklę. Mažytė, pasaulio žemėlapyje vos matoma Lietuva davė pasauliui ne tik Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, bet ir puikios poezijos, daug dailininkų, tarp kurių ir Stasys Krasauskas, genealų poetą, išeivį iš Kauno gubernijos, kuris parašė puikiausios rusiškos poezijos – Jurgį Baltrušaitį.

J. Baltrušaitis iš tiesų yra genijus, didysis kultūros riteris. Būdamas diplomatas sovietų Rusijoje jis turėjo neliečiamybę ir sugebėjo padėti Marinai Cvetajevai, daugeliui kitų rusų kultūros genijų.

Dėl tokių žmonių negaliu nemylėti šalies. Nes pavyzdžiui M. K. Čiurlionis – ne vien puikus dailininkas ir kompozitorius. Gyvendamas Lietuvoje jis sugebėjo apčiuopti visatos, kultūros ir religijos vienovę.

Jo kūryboje – didžiosios kosminės atvertys. Todėl žmogus ir mirė anksti, neatlaikęs tokio gilaus pažinimo. Suvokė tiek, kiek negali sutalpinti žmogaus protas.

Kategorijos: Lietuvoje, Naujienos, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *