Liepos 30 d. švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys pareiškė, kad per artimiausius dvejus metus iš darbo bus atleista per 5000 mokytojų ir uždaryta apie 300 mokyklų. Tokie šalies švietimo vadovų pareiškimai 2012–2013 m. m. išvakarėse atsirado neatsitiktinai: norom ar nenorom Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai prieš rinkimus priversti viešai įvardinti, kas laukia liberalizmo principais tvarkomo Lietuvos švietimo.
Masinį mokytojų atleidimą ir mokyklų uždarinėjimą lydi ir kitos, kol kas garsiai neįvardijamos švietimo bėdos: draskomas mokyklų tinklas, vis labiau senstantys mokytojai, didėjantis jų socialinis nesaugumas dėl diskriminacinės darbo apmokėjimo tvarkos, mokytojų kūrybiškumą žlugdantis popierizmas, neefektyvi kvalifikacijos tobulinimo tvarka ir kt. Visa tai lemia, kad daugelyje Lietuvos mokyklų prastėja ugdymo kokybė, tai patvirtina tarptautinių tyrimų rezultatai, mažėja vidurinio ugdymo prieinamumas kaimuose ir mažuose miesteliuose gyvenantiems vaikams, nes gimnazijos vis labiau „tolsta“ nuo mokinio.
Švietimo ir mokslo ministerijos vadovų išsakytos prognozės skamba ciniškai, nes per ketverius jų vadovavimo metus nebuvo imtasi jokių bent kiek efektyvesnių priemonių, kurios galėjo pagerinti mokinių ugdymo kokybę bei mokytojų darbo sąlygas, taip pat užtikrinti mokytojų darbo krūvį, atveriant mokyklų duris suaugusiems, ką nuolat ragina padaryti Europos komisija.
Nebuvo atsižvelgta į daugelį konstruktyvių Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pateiktų pasiūlymų, galėjusių pakeisti esamą situaciją į gerąją pusę. Vienas iš Vyriausybės narių, švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius nevykdė net savo paties duotų pažadų – sudaryti sąlygas didelį stažą turintiems mokytojams išeiti į išankstinę pensiją, kasmet didinti mokytojų atlyginimą, kad jis taptų ne mažiau kaip 20 proc. didesnis už šalies vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, sukurti prielaidas, kad mokytojo profesiją pasirinktų vis daugiau jaunų žmonių.
Lietuvos švietimą į aklavietę vedantys dabartiniai ministerijos vadovai nebūtų pasukę šunkeliais, jei būtų nuosekliai ir konstruktyviai bendradarbiavę su pedagogų interesams atstovaujančiomis profesinėmis sąjungomis, kitomis mokytojų bei mokyklų vadovų asociacijomis.
Deja, Vakarų Europoje gilias tradicijas turinčio ir racionaliai švietimo problemas padedančio spręsti socialinio dialogo ministro G. Steponavičiaus aplinka nenumato ir savo paruoštame Valstybės švietimo 2013–2022 m. strategijos projekte.
Nesikeičiant valstybės švietimo politikai, neišvengiamai ne tik bus uždaryta trečdalis mokyklų ir bedarbių gretas papildys kas šeštas mokytojas – atitolusios nuo vaikų gyvenamosios vietos mokyklos gali nebesulaukti dar daugiau mokinių. Tai veda prie visiškų beraščių kartos atsiradimo.
Audrius Jurgelevičius, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas
Štai prie ko privedė liberalai. Tautininkai numato atstatyti tautinę švietimo sistemą, įvesti, kad kiekvienas mokinys išmoktų gerai plaukti, kad neskęstų mūsų vaikai kasmet įvairiuose tvenkiniuose ir upėse, ežeruose. Būtinas pirminis gynybinis parengimas visiems vaikams, kartu su kūno kultūra ir šiuo parengimu jaunimas taps fizižkai stiprus ir pasirengęs gyvenimui ir gynybai.
Balsuokite tik už Tautininkų sąjungą.
Tautininkai, jei pateks į Seimą, bus priklausomi nuo LSDS, LCP, Matulevičiaus, ir nereikia kliedėti apie Tautinę politiką. Jie jau dabar rodo savo “tautiškumą” jungdamiesi į neaiškios pakraipos koalicijas.