L.Zasimavičius. Partizanai kovojo už kiekvieną žemės lopinėlį (22)

Linas Zasimavičius | facebook.com nuotr.

Linas Zasimavičius | facebook.com nuotr.

Šiuo metu viešojoje erdvėje itin aktualu, populiaru kalbėti tema: ar derėtų leisti parduoti gimtąją žemę užsieniečiams? Šis tekstas nebus, vienas iš tų, pateikiantis vien tik ekonominius, teisinius ar geopolitinius argumentus, už ar prieš. Šiame tekste daugiau bus kalbama apie lietuviškos žemės reikšmę mūsų tautos formavimuisi.

Valstybės viešajame politiniame gyvenime išsiskiria dvi pozicijos: viena siekia inicijuoti referendumą, kuris uždraustų žemės pardavimą užsienio subjektams, kita pusė ragina laikytis įsipareigojimų duotų ES. Seimo pirmininkė „Laisvosios bangos“ radijui teigė: „Turiu tokią nuojautą, kad žmonės gali išsakyti nuomonę, kad nereikia parduoti, tačiau mes teisiškai neturėsime svertų ir argumentų“, – pabrėžė L. Graužinienė ir pažymėjo, kad politikai privalo paaiškinti tautai, kokių teisinių pasekmių tokiu atveju sulauktų Lietuva. Taigi, situacijos rimtumas aiškus. Stebint ligšiolines diskusijas vis labiau neaišku, ką rinktis Lietuvos piliečiui numatomame referendume: balsuoti už ar prieš žemės pardavimą užsieniečiams?

Sunku nesutikti su nuostata, jog leidus žemę parduoti užsienio subjektams, Lietuva nesulauks bent trumpalaikės naudos. Kylanti žemės piniginė vertė, efektyvesnis jos išnaudojimas, investicijos iš užsienio. Bet palaukite, ar šiuo metu užsienio subjektai tikrai negali įsigyti žemės? Vieša paslaptis, jog steigiant uždarą akcinę bendrovę, tokiu atveju užsienio subjektas juridiškai gali įsigyti žemės Lietuvos teritorijoje.

Daugelis argumentuoja, jog nereikia baimintis masinio žemės supirkimo iš užsienio subjektų, nes juk dabar niekas masiškai jos nesuperka, nors ir yra galimybė.  Bet vis tiek kyla klausimas: kodėl reikia papildomų įstatymų? Trumpai tariant, toks įstatymas reikalingas, kad užsienietis neturėtų vargti steigdamas UAB‘ą. Kokios to pasekmės? Ukrainai įteisintinus žemės pardavimą užsieniečiams – tuojau sulaukė kinų susidomėjimo. Kinija nusipirko 5 proc. visos Ukrainos žemės, t.y. 3 milijonai hektarų ariamos žemės. Palyginimui, tai šiek tiek mažiau nei pusė Lietuvos teritorijos. Tai ar tikrai nėra ko pergyventi Lietuvai?

Įteisinus žemės pardavimą užsienio subjektams, užsienietis lengvai galės įsigyti bet kokį parduodamą žemės ūkio paskirties plotelį. Užsieniečiui Lietuvos žemė, kad ir kokia ji bebūtų graži, nereikš nieko daugiau, kaip finansinę naudą. Nualinęs žemės plotus užsienietis parduos verkiančią žemę ateities lietuvių kartoms, norinčioms gyventi savo Tėvynėje. Tik brangiau, nes padidėjusi lietuviškos žemės paklausa lems ir staigų žemės kainų kilimą. Turint omenyje lietuvių atlyginimų lygį palyginus su danų, vokiečių, galime daryti išvadą – vargu, ar lietuviui bus taip paprasta įsigyti žemės Lietuvoje.

Taigi, ar tą patį varganą popierėlį su euro ženklu žemė reiškia lietuviui ir užsieniečiui? Referendumas parodys. Vis dėlto, istoriškai žemė lietuvių tautai reiškia kur kas daugiau nei potencialų pelno generatorių, daugiau nei paprastą prekę, daugiau nei popierinį eurą, suteikiantį laikiną džiaugsmą. Kas gi lietuviui yra žemė? Žemė – lietuvių tautos motina. Tai nėra vien tik graži metafora. Geologai ir kalbininkai jau yra pastebėję tam tikrą ryšį tarp geologinių žemėlapių ir tarmių atlaso. Disidentas, sąjūdininkas A. Patackas straipsnyje teigia:“ Tai nenuostabu – žemės gelmės turi įtakos žemės paviršiui, augmenijai, netgi klimatui, tad kodėl šitai negalėtų turėti įtakos žmogui.“ Galbūt šiais laikais daug kam neįtikėtina, tačiau pastarasis faktas gali būti įrodymas to, jog ta senoji kalba, kuria mes didžiuojamės, visos tos būdo ypatybės, kuriomis pasižymi lietuvis, galiausiai išvaizda (ypač gražiųjų lietuvaičių), kuria pasižymi lietuviai, yra žemės, žemės gelmių nulemti požymiai. Čarlzo Darvino Evoliucijos Teorija teigia, kad klimatas, geografinės zonos ir visa kita išorinė aplinka  daro tiesioginį ryšį bet kuriam gyvūnui, nes pastarasis turi prisitaikyti. Taigi, žmogus taip pat.

Ne kur kitur, bet žemėje išlikę piliakalniai, upės, ežerai, augmenija, laukai ir miškai mus sieja su ankstyvaisiais LDK laikais ir visa tautos vystymosi istorija. Neveltui lietuvių tautos dainiai budino tautą XIX – XXa. pr. vis akcentuodami eilėraščiuose lietuviškos gamtos motyvus. Mykolo Krupavičiaus 1919 m. įvykdyta žemės reforma dar labiau paspartino lietuvių tautos formavimąsi. Atsiradęs smulkiųjų ūkininkų sluoksnis pradėjo kelti visos Lietuvos produktyvumą. Žemė tapo modernios tautos formavimąsi įgalinančiu veiksniu. Ne kas kitas, o tie patys ūkininkai rėmė žemės gėrybėmis Lietuvos partizanus rezistencinėje kovoje prieš sovietų okupantus. Ne iš kur kitur, o kaime augę jaunuoliai ir sudarė didžiausią dalį partizanų gretose. Nenuostabu, jie jautė tą tiesioginį ryšį su žeme, kai tuo tarpu miesto inteligentija, pasipustė padus ir išvyko į užsienį.  Ne dėl ko kito, bet tik dėl noro apginti gimtinės žemę partizanai aukojo vieną gyvybę po kitos nelygiose kovose su stribais, NKVD būriais.

Neveltui viena gražiausių partizanų dainų prasideda žodžiais: „Jei ne auksinės vasaros, Ne mėlynos vosilkos, Nebūtum mes atėję čia, Kur slenka dienos pilkos“. Žodžiai, parodantys, kokį stiprų ryšį su žeme (ir jos reikšme tautos formavime) jautė Lietuvos partizanai, išeidami į miškus. Kiekvienas žemės lopinėlis, kurį bandė atsikovoti, nebuvo matomas, kaip kad kažkam anksčiau priklausiusi privati nuosavybė.

Juk ne kartą, Lietuvos partizanai buvo raginami padėti ginklus į šalį, grįžti namo ir gyventi ramiai Sovietų okupacijoje. Okupantai žadėjo visišką amnestiją. Kai kas pasirinko šį kelią, tačiau daugeliui lietuvių meilė visai Lietuvos žemei, jaučiamas istorinis, organiškas ryšys su ja,  buvo priežastis mirti, būti ištremtiems ar nukankintiems. Visa tai šie žmonės darė ne garbės troškimo vedami, o nuoširdžios vilties, kad Lietuvoje vėl atgims laisvė.  „Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: Mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Neapvilkite mūsų, už ką mes kraują liejome! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų“  tokie yra išlikę vieno žuvusio partizano, Justino Lelešiaus-Grafo, žodžiai.  Žodžiai įpareigojantys ne tik džiaugtis ir mėgautis laisve, bet puoselėti ir ginti ją.

Pardavę auksinius rugių laukus, pardavę mėlynas rugiagėles, pardavę plačiuosius laukus, ar neparduosime didžiosios dalies savosios lietuviškos tapatybės? Ar nenuvilsime prosenių, narsiai kovojusių ir krauju merkusių gražią Lietuvos žemę?  Ar nepatapsime vien trumpalaikės materialinės naudos siekiančiais vartotojais? Juk parduoti bet kurį Lietuvos žemės kampelį užsienio prašalaičiams tai tolygu parduoti savo tėvų, senelių ir prosenelių kapus…

Nėra Lietuvoje žemės lopinėlio, kuriame nebūtų nukritęs bent vienas lietuvio kraujo ar prakaito lašelis, išlietas vardan Tėvynės Lietuvos. Atėjus laikui pasirinkti – paaukokime savo materialines ambicijas, norą būti nuolankia ES provincija ir garbingai bei drąsiai tęskime Lietuvos partizanų, Lietuvos Sąjūdžio pradėtą darbą – gimtosios žemės išsaugojimą Mums ir Mūsų ateinančioms kartoms.

Autorius yra Tautininkų Sąjungos narys, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *