J. Labokas. Ar Lietuvos valstybę kuria Tauta? Aukštojo mokslo reformą apsvarstant (13)

Juozapas Labokas | asmeninė nuotr.

Juozapas Labokas

Antrasis ir ketvirtasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniai skelbia, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, o suverenitetas priklauso Tautai. Pastarieji reiškia ne ką kitą, o tai, kad Lietuvos valstybės gyvenimas, jos politikos kryptys, visa šalies egzistencija iš esmės priklauso nuo jos žmonių valios ir sugebėjimo bei apskritai noro ją išreikšti. Išrinktiems Tautos atstovams galime pareikšti savo nuomonę, laisvai rinktis į taikius susibūrimus, vienytis į politines-pilietines organizacijas, viešai deklaruoti savo pažiūras, reikalauti politikos pasikeitimų ir taip toliau. Tai tik keletas demokratinės valdymo formos teorinių atributų, suteikiančių asmenų bendruomenei realią galią gyventi taip, kaip jie apsisprendžia.

Deja, šie atributai, kaip rodo mūsų krašto patirtis, praktikoje dažniausiai veikia dalinai, arba išvis neveikia. Piliečiai piktinasi, kad valdžia jų nesiklauso, priimami sprendimai netenkina, alternatyvos dabartinei politinei darbotvarkei – nesvarstomos, emigracijos ir nuo jos kenčiančių žmonių skaičiai auga, o kai kurių valdančiųjų asmenų arogancija ir vieši pasisakymai bendraujant su visuomene pasiekė kritinį lygį, kuris absoliučiai nesuderinamas su valdančiojo pirmutine pareiga tarnauti.

Tokie bendrais bruožais pateikti probleminės situacijos kontūrai iškelia mums labai daug sudėtingų klausimų apie tai, kaip atstovaujama Tauta, ar pati Tauta geba organizuotai save atstovauti, esant kritinėms situacijoms susitelkti į spaudimo grupes ir tokiu būdu daryti įtaką įstatymų leidybai. Jei tai nevyksta, kur yra problemos šerdis? Kas sukelia tokį pilietinio aktyvumo letargą? Balansuojant ant sąmokslo teorijų ribos galima klausti galbūt valdžios aparatas naudoja patikimas pilietinio aktyvumo slopinimo metodikas, okupacinės valdžios sėkmingai taikytas dar vos prieš 23-ejus metus?

Prisiminti pilietinį veikimą skatina šiandienė sumaištis Lietuvos politikos arenoje: daug aistrų keliantis žemės pardavimo užsieniečiams klausimas, prieštaringai vertinama skalūninių dujų gavyba Lietuvoje, atominės energetikos ateitis. Tai tik trumpas aktualių temų sąrašas, į kurį neįtraukta emigracijos problema, nejudanti savivaldybių reforma, prieš rinkimus pasirodantis dvigubos pilietybės klausimas. Šį sąrašą sėkmingai papildo ir Lietuvos aukštojo mokslo sistemos pertvarkos būtinybė. Pastaroji dėl savo tariamo „neaktualumo“ ir „nereikšmingumo“ trumpuoju laikotarpiu neretai nustumiama į politinės darbotvarkės paraštes arba paliekant ją vien ministerijos – studentijos komunikacijos kanale, tokiu būdu neleidžiant šiam klausimui patekti į platesnį – visuomeninį lygmenį. Kita vertus – klausimas mums visiems – ar tas „visuomeninis lygmuo“, kurio dalimi esame aš ir mielas skaitytojas, nori ir geba adekvačiai priimti klausimo rimtumą ir pagal išgales imtis jo sprendimo? Nereikia priminti, kaip visai Tautai tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu aktualu turėti stiprių universitetų studentų – intelektinį visuomenės sluoksnį – ar gerai paruoštą, profesionalų – kolegijų ir profesinių mokyklų studijas baigusiųjų sluoksnį.

***

Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje imta kalbėti apie galimybes vykdyti povidurinio mokymo sektoriaus pertvarką. Šios pertvarkos būtinybę puikiai suvokia nemažas dalis akademinio pasaulio atstovų, universitetų, kolegijų, profesinių mokyklų bendruomenių atstovų. Taip pat, tačiau, galbūt labiau intuityviai, tai jaučia nemaža dalis studijų programomis nepatenkintų jaunų žmonių, kurie yra bent šiek tiek motyvuotesni nei dauguma. Paradoksalu ir nerimą kelia tai, kad kol kas tie, kurie turėtų būti labiausiai suinteresuoti reforma ir jos pasekmėmis – studentai, darbdaviai ir mokslo darbuotojai – išlieka nebylūs. Visuomenė, ar mažesnės jos dalys – aukštųjų mokyklų bendruomenės, profesinės sąjungos, vidurinės mokyklos, galiausiai šeimos, abiturientai – regis nerodo nei menkiausio susidomėjimo šiuo jiems ir mums gyvybiškai svarbiu klausimu. Norisi tikėti, jog tai netiesa.

Lapkričio 4 d. visuomenės informavimo priemonėse pasirodė straipsnis „Pasiūlė revoliucijas aukštajame moksle: trys pagrindiniai scenarijai“. Jame atskleidžiama naujai prasidėjusi diskusija dėl aukštojo mokslo reformos būtinybės ir pagrindinių jos krypčių. Vis dėlto, minėtame straipsnyje matyti, kad esminė diskusija yra dėl to, kaip ir iš kur ateis pinigai, t.y., kas mokės arba nemokės už studijas. Nesinori galvoti, kad valdantieji mato tik šią Lietuvos aukštojo mokslo sistemos problemą – iš kur gauti pinigų.

Iš minėtame straipsnyje reflektuotos diskusijos darosi aišku, kad kaip ir p. G. Steponavičiui vadovaujant LR Švietimo ir mokslo ministerijai, taip ir dabar, regis nepastebima esminių sistemos problemų. Vėlgi nesinori tikėti, kad valdantieji nepastebi per didelio universitetų skaičiaus šalyje, prastų ir nekonkurencingų studijų programų, neatlikto kokybinio studijų programų audito ir kitų, sakytume, negyjančių žaizdų.

Neefektyvi finansavimo sistema – atrodytų jau tampa pagrindiniu dar juodraščiuose braižomos Lietuvos aukštojo mokslo reformos leitmotyvu. Tokie diskusijos motyvai atskleidžia, kad kalbos apie reformą tėra suinteresuotų grupių suorganizuotas Valstybės išteklių perskirstymas, kuriame „dėl bendro vaizdo“ pakviesti ir tariami formalieji studentų atstovai. Tačiau šis pasiruošimo reformai scenarijus nėra naujas. Kaip ir praėjusį kartą, taip ir dabar, nesuradus bendro vardiklio pinigų perskirstymo schemoje teigiama, jog klausimas paliekamas svarstyti abstrakčiai visuomenei.

Būtent tokiu būdu taip vadinamose viešosiose diskusijose praktiškai apeinami aktualūs klausimai: nekreipiama dėmesio į lyg iš gausybės rago pasipylusias naujas studijų programas, kurios kelia rimtas abejones dėl savo akademiškumo. Neatsižvelgiama į tai, kad nemaža dalis jų vargu ar atitiktų universitetinei programai keliamus reikalavimus. Paradoksalu, tačiau daugiau negu gerai suprantama, kad kai kurie Lietuvos universitetai yra silpni kaip universitetai, tačiau galėtų būti labai stiprios kolegijos, o kai kurios kolegijos yra silpnos kaip kolegijos, tačiau galėtų būti rimtos darbo rinkos poreikius atliepiančios profesinės mokyklos. Tačiau apie visa tai vykstant reformos trajektorijų planavimui – iškalbingai tylima.

***

Atsitolinus nuo reformos principų, gausybės su tuo susijusių techninių klausimų bei apskritai aukštojo mokslo problematikos, pastebime kitą, daug rimtesnį, aktualesnį klausimą, kurio sprendimu derėtų rūpintis pirmiausia. Nuo atsakymo į šį klausimą priklausys kas ir kaip, galiausiai, kokias vykdys reformas. Klausimas, kuris slypi už visų politinių reformų principų ir mažiau reikšmingų techninių jų detalių yra maždaug toks: kokį kelią pasirinks mūsų visuomenė atsakydama į siūlomas reformas apskritai? Arba – Kaip mes reaguosime? Iš mūsų reakcijų į siūlymus ir tolesnių veiksmų taps akivaizdu, ar mes, kaip Tauta, esame aukščiausia suvereni Lietuvos valstybės galia ir ar iš tiesų kuriame savo Valstybę.

Pilietiniu valstybės kūrimu, kurį teigia LR Konstitucija, tikrai negalėtume pavadinti fakto, kad apie aukštojo mokslo pertvarkos būtinybę kalbą pradėjo patys valdantieji, o ne tie, kurie realiai gyvena aukštuoju mokslu: dirba akademinėje sferoje, studijuoja, jaučia nostalgiją studijų laikams ar tiesiog yra suinteresuoti krašto ateitimi. Tai pirmasis nerimą keliantis ženklas, bylojantis mums apie tai, kad Lietuvoje dar nėra visuomeninio intereso gynėjų, realiai, o ne fiktyviai, atstovaujančių visuomenę ir apčiuopiamai, politiniam aparatui suprantamu būdu, išreiškiančių Tautos valią. Kitaip tariant – nėra kam reaguoti.

Lietuvos Respublikos Seimo institucijoje išrinkti 141 Lietuvos piliečiai atstovauja Tautai. Tačiau šio atstovavimo instituto įsteigimas ir veikla jokiu būdu nereiškia, kad panaikinama pačių šalies piliečių atsakomybė už krašto ateitį ir jo gerovę. Paprastai kalbant, nors ir turime Seimą, mes vis tiek privalome dalyvauti viešame gyvenime. O tai turime daryti dėl paprastos priežasties: jei sprendimų nepriimame patys, juos už mus priima kiti ir dažniausiai juos priima tokius, kokie palankiausi jiems.

Aukštojo mokslo pavyzdį „surišant“ su straipsnio tema – neturime veikėjų, kurie apskritai galėtų reaguoti į valdžios siūlymus aukštojo mokslo reformos tema. Gali kilti klausimas ar studentų atstovybės, turinčios atstovauti studentus šioje vietoje nėra būtent tas savarankiškas, studentų gerove suinteresuotas, visuomeninio intereso gynėjas. Prieš kelis metus LR Švietimo ir mokslo įvykdyta reforma ir studentus neva atstovaujančių organizacijų patirtis bei tuometė laikysena rodo, kad ne. O padaryta atrodo tiek daug: rengtos viešos diskusijos, palaikymo koncertai, formalieji studentų atstovai kviesti į LR Seimą, į komisijų posėdžius. Tačiau vis be balso, vis kaip nesusivokusi minia ir su nuolatiniu teiginiu lūpose – „dar diskutuosime“, taip maskuojant akivaizdžią pastarųjų bejėgystę. Nesuklysime pasakę, jog studentų atstovavimas patyrė visišką fiasko. Nedetalizuojant jo spragų, atsiskleidusių siūlomos reformos priešaušryje, situaciją puikiai iliustruotų vienos iš studentų „atstovybių“ vadovo tapimas švietimo ir mokslo ministro patarėju, po to kai jis viešai, visų Lietuvos studentų vardu, pritarė siūlomam reformos projektui.

Aukštojo mokslo pertvarka įvykusi prieš keletą metų dar kartą pakartojo Lietuvoje ganėtinai populiarų paties reformavimo braižą, dėl kurio nemaža dalimi kalta ir pati visuomenė, t.y., mes. Šį braižą būtų galima apibūdinti taip: yra problemų, tad reformuoti reikia, tačiau reikia tai daryti labai skubiai, neretai neatsižvelgiant į daugumą gyvybiškai svarbių faktorių. Toks skubėjimas turi savo priežasčių, tačiau jis atveria kelią nenumatytoms pasekmėms. Paskubomis p. G. Steponavičiaus įvykdytos reformos pasekmės – studentų įsiskolinimas bankams ir greitojo kredito bendrovėms, o tai, be abejo, siejais ir su emigracijos problema. Būtent per šį skubėjimą papuolėme į tokią situaciją, kurioje reikia iš naujo kalbėti apie aukštojo mokslo reformos būtinybę. Kita vertus, ką mes kaip Lietuvos piliečiai nuveikėme, kad būtų stabdomas toks karštligiškas skubėjimas, taisomos nepamatuotos reformos autorių klaidos? Kitaip klausiant, kaip sureagavome į tuometinius siūlymus reformuoti aukštąjį mokslą?

Nesunku suprasti, kad šiandieninio LR švietimo ir mokslo ministro p. Dainiaus Pavalkio komanda yra pastatyta tarp kelių pasirinkimų: a) reformuoti aukštąjį mokslą karštligiškai, b) mėginti vykdyti esminę pertvarką ir c) nedaryti nieko. Įdomu pastebėti, tačiau ir mūsų visuomenė, studentija, akademinė bendruomenė bei kiti suinteresuoti asmenys taip pat yra atsidūrę ties pasirinkimo slenksčiu: a) galima privačiai piktintis, b) mėginti daryti vienokią ar kitokią įtaką valdžios aparatui siūlant kelius, kuriais būtų galima visuomenės ir pačių studijuojančiųjų intereso labui reformuoti aukštąjį mokslą, arba c) nedaryti nieko.

Valdžia rodo pozityvius ženklus: nori kažką daryti, tačiau ar Tauta sugebės tinkamai atsakyti šioje situacijoje nepasinerdama į abejingumo ar elementaraus pasipiktinimo šešėlį? Ar sugebės sureaguoti taip, kad tos reakcijos padėtų realiai keisti reformos kryptis visuomenei, o ne siauram ratui naudinga linkme?

Aukštojo mokslo reformos klausimas, kuris dar nėra įsibėgėjęs taip kaip žemės pardavimo užsieniečiams klausimas, kelia mums tą pačią problemą. Ar mūsų visuomenė yra pajėgi susiorganizuoti ir kryptingai ginti savo, t.y., visuomeninį interesą? Jei dar ne, tai ko gi jai trūksta? Jei taip – kodėl šis veikimas regis kol kas bevaisis? Šie klausimai galioja ne vien aukštojo mokslo reformos kontekste, tačiau ir kitiems, taip pat gyvybiškai svarbiems mūsų politikos klausimams, pavyzdžiui, stringančiai savivaldybių reformai, skalūnų dujų klausimui ir kita. Tik pradėdami viešai ir privačiai tarpusavyje kalbėtis visuomenės intereso atstovavimo tema mes po truputį imsime atrasti ir realiai gyventi LR Konstitucijos antrajame straipsnyje išdėstyta norma, jog Lietuvos valstybę kuria Tauta. Pats kalbėjimas apie tai, kodėl turime dalyvauti viešųjų klausimų sprendime, kaip galime dalyvauti, ar elementarus dalyvavimo patirčių pasidalinimas turėtų duoti pirmuosius, kad ir kuklius, vaisius. Pastarieji paskatintų gyventi dvasia, teigiančia, jog Lietuvos valstybę kuria tauta. Tik gyvendami šia nuostata mes galime prasmingai ir realiai diskutuoti apie visas politines reformas mūsų šalyje bei kreipti jas visai Tautai naudinga linkme.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *