M. Kundrotas. Vilniaus atgavimas. Kas už? Kas prieš? (44)

Vilniaus atgavimas

Vilniaus atgavimas

XX a. I-oje pusėje Lietuva susidūrė su trimis okupacijomis – Lenkijos, Rusijos, Vokietijos. Iš jų dvi pripažino okupacijos faktą (nors viena jų savo prisipažinimą vėliau paneigė), trečia – ne. Dabartinės Lietuvos politinėje konjunktūroje dvi iš jų pripažįstamos okupantėmis, trečia laikoma strategine partnere. Ironiška, bet būtent ta, kuri įvykdytą okupaciją ligšiol neigia, maža to – jos užsienio reikalų ministerija platina propagandą, jog tikrieji okupantai – lietuviai.

Dėl teisybės reikia pabrėžti faktą, jog Lenkijai pavyko užgrobti tik dalį Lietuvos – nors ir su istorine sostine Vilniumi. Gavę į kaulus prie Širvintų ir Giedraičių, raudonai-balti okupantai spruko atgal. Jų vadas Liucijanas Želigovskis jau krovėsi mantą, kai iš Vakarų Lietuva sulaukė reikalavimo sustabdyti karo veiksmus. Sustabdė ilgam. Vilnius liko okupantų rankose. Tuometinė Lietuvos valdžia, vadovaujama kairiųjų, praktiškai kapituliavo.

Nuosekliausi Lietuvos suverenumo ir teritorinio vientisumo šalininkai buvo tautininkai. Jų atstovai – drauge su šauliais, lietuvininkų inteligentais ir savanoriais – atkovojo Klaipėdos kraštą, jų programoje nuo pat pradžių akcentuotas Vilniaus klausimas. Kitos partijos visai rimtai svarstė konfederaciją ar net federaciją su Lenkija, įskaitant Polio Hymanso projektą, o 1920 m. jų atstovai, paniekinę lietuvių savanorių pralietą kraują, atidavė jai Vilnių.

1926 m. sudaryta liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų koalicija Klaipėdos kraštą atidavė vokiečių separatistų ir revanšistų malonei – čia naikinti net lietuviški leidiniai. Paribyje su Lenkijos užgrobtomis Lietuvos žemėmis masiškai plėtotas lenkiškų mokyklų tinklas, netgi ten, kur nuo seno vyravo lietuvių kalba. Iš kalėjimų išleisti komunistai perėmė profesines sąjungas, pasipylė mitingai, atvirai kviesta bolševikinei revoliucijai.

Gruodžio 17-ąją tautininkai, iš pradžių talkinami krikščionių demokratų, ginkluotu sukilimu nutraukė šią betvarkę. Valstybės vadovo pareigas pakviestas perimti vienas valstybės kūrėjų, pirmasis jos prezidentas, tautininkas Antanas Smetona. Jo laikais išplėtota tautinė mokykla, subrandinusi būsimuosius Birželio sukilėlius ir pokario partizanus. Sustiprintas tautinis ūkis, ypač – kooperacija. Visuomenė ugdyta tautine patriotine dvasia.

Praktiškai visą „smetonmetį“ aidėjo šūkiai: Mes be Vilniaus nenurimsim! Bažnyčiose – per pamaldas, mokyklose – per pamokas, visuomenėje – per pačius įvairiausius renginius. Valdžios ir visuomenės remiama Vilniui vaduoti sąjunga savo tinklą išplėtojo per visą šalį.

1938 m. Lenkija su Vokietija sutarė pasidalinti Lietuvą ties Dubysa. 1939 m. jau pati Lenkija – kartu su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis – tapo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dalybų objektu. Pasidalinus Lenkiją, sovietai grąžino Lietuvai dalį Vilniaus krašto, jau suplanavę jį susigrąžinti kartu su visa Lietuva. Jos užsienio reikalų ministrui aiškiai pasakyta: pasiimsite Vilnių ar ne – su juo ar be jo – Lietuva bus prijungta prie sovietų.

Nei Latvija, nei Estija iš sovietų nieko negavo. Priešingai, iš vienos atimta Abrenė, iš kitos – Petseris. Nežiūrint to, abi jos taip pat įjungtos į Sovietų Sąjungą.

Paskutiniajame Lietuvos vyriausybės posėdyje prezidentas A. Smetona reikalavo priešintis. Deja, dauguma jo reikalavimą atmetė. Ypač pasireiškė krikščionių demokratų atstovas Kazys Bizauskas, 1920 m. rimtai padirbėjęs, kad Vilnius liktų Lenkijai. Šįsyk jis atvirai džiūgavo, jog sovietai išvaduosiantys Lietuvą nuo A. Smetonos ir tautininkų.

Istorija aiškiai parodė, kas buvo tautos ir valstybės gynėjai, kas – suklaidinti, o kas – tikri išdavikai. Armijos vadas Vincas Vitkauskas, iš paskutiniojo posėdžio išskubėjęs pasitikti sovietų ne ginklu, o sveikinimais, ramiai baigė savo dienas kaip sovietinis karininkas – žinant Josifo Stalino paranoją, valant partiją ir kariuomenę nuo mažiausiai įtartinų asmenų, tai gana įspūdingas faktas. Pedantiškas biurokratas Antanas Merkys ir jau minėtas K. Bizauskas baigė kur kas liūdniau – abu represuoti. Pagrindiniais represijų objektais tapo tautininkai ir jiems giminingos organizacijos – jaunalietuviai, šauliai, kiti aiškūs patriotai.

Dabartinė padėtis labai primena 1926-uosius iki tautinio sukilimo. Valdžioje vėl – socialdemokratai ir tautinių mažumų ekstremistai, tik liaudininkus pakeitė su Maskva siejami „darbiečiai“ ir tapatybės labirintuose ligšiol klaidžiojantys „tvarkiečiai“. Tautininkai dėsningai gina tautines vertybes, valstybinį suverenumą ir teritorinį vientisumą – tiek nuo Maskvos, tiek nuo Varšuvos, tiek nuo Berlyną pakeitusio Briuselio imperinių užmačių.

Ne kas kiti, o tautininkai stabdė Darbo partijos veržimąsi į Seimą, ginčydami alaus pūslėmis pirktų rinkimų rezultatus, bet sisteminis Konstitucinis teismas nusprendė, jog viskas čia – tvarkoje. Tautininkai vieni pirmųjų išreiškė paramą Rusijos užpultai Gruzijai, kurią prezidentė paliko likimo valiai. Antra vertus, būtent tautininkai atkakliausiai priešinasi siekiams Pietryčių Lietuvą kalbiniu ir administraciniu požiūriu paversti lenkiška autonomija, o pačią Lietuvos valstybę juridiškai, ekonomiškai ir politiškai – Briuselio provincija.

Nenuostabu, jog būtent tautininkams visų trijų imperinių stovyklų ir vietinių jų kolaborantų propagandoje tenka didžiausia purvo ir šmeižto dozė. Naudojamos primityvios dvišalės schemos: jei tu ne su Varšuva (arba ne su Briuseliu) – tai su Maskva, arba atvirkščiai. Skirtumas tarp maskoliškos, briuselinės ir varšuvinės propagandos prieš tautininkus – tiktai įtakos mastai „lietuviškoje“ žiniasklaidoje ir politikoje.

XX a. I-oje pusėje kuriantis (tiksliau – atsikuriant) Lietuvos valstybei, lenkų imperialistai propagandoje naudojo Berlyno kortą – girdi, Lietuvos Taryba su A. Smetona priešakyje dirbantys vokiečių imperialistams. Dabar tos pačios stovyklos propagandoje Berlyną pakeitė Maskva. Šiame kontekste ypač įspūdingas faktas, jog Lenkijos politikos viršūnėse Lechą ir Jaroslavą Kačinskius pakeitus Bronislavo Komorovskio – Donaldo Tusko – Radoslavo Sikorskio triadai, Varšuvos-Maskvos santykiai ypač atšilo, o pats R. Sikorskis net pareiškė regintis Rusiją NATO sudėtyje.

Žvelgiant į tai, logiškai atrodo, jog Lietuvos lenkų rinkimų akcija – sąmoningai ar ne – aptarnauja tiek Varšuvos, tiek Maskvos imperialistus. Pačioje akcijoje – pilna sovietinių autonomininkų, iškeitusių raudonas vėliavas į baltai raudonas, o koalicijos su KGB-istais balakinais ir bendri frontai su Latvijos rusų kolonistais – ypač iliustratyvūs faktai. Latvijoje, o iš dalies ir Estijoje Maskva skaldo visuomenes, naudodama savo kolonistus. Lietuvoje jų – per maža, užtai naudojama lenkų korta.

Lietuvio tautininko įvaizdis putinistinėje, briuselinėje ir sikorskinėje propagandoje – vienas ir tas pats: buko, pikto, priešiško visiems aplinkui žmogaus įvaizdis. Dėl Rusijos – viskas aišku: lygiai taip pat piešti Laisvės lygos, o vėliau – Sąjūdžio kovotojai. O dėl Lenkijos – čia jau skamba šūkiai: Vilnius ir Lvovas dar išgirs lenkų kareivių žingsnius!

Ypač puolami tautininkų renginiai – Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Vilniaus atgavimo šventės, kuriose skamba šūkiai už lietuvišką Lietuvą, europietišką Europą, tautų brolybę. Nors ir kaip norėtųsi priešininkams, tautininkai švenčia ne J. Stalino „Vilniaus dovanojimo“ aktą, bet Lietuvos kariuomenės įžengimą į savo šalies sostinę. Šis žygis vainikavo pačių lietuvių kovas – 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Tarybos aktą, A. Smetonos ir jo bendražygių diplomatinius žingsnius tarptautinėse konferencijose, galiausiai – lietuvių karių savanorių kautynes prie Širvintų ir Giedraičių.

Lietuvių tautai tai – didelė šventė. Ne šventė šarūnams liekiams, melianams, adomėnams. Jiems artimiau su L. Želigovskiu. Užjauskime juos, o patys ženkime savo keliu.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *