V. Mikailionis. Mitologinis Vilnius (V). Kur buvo Krivių pilis? (37)

Ąžuolas | A.Railos nuotr.

Ąžuolas | A. Railos nuotr.

Nuo Šv.Jurgio bažnyčios ir V.Kudirkos aikštės sklinda daug šviestakių. Kaip jau minėta, vienas jų skrodžia Arkikatedros centrą, kur kitados Lietuvos valdovai buvo įkurdinę Perkūno šventyklą. Tai nieko nestebintų. Stebina kitkas. Ši apie penkiolikos metrų pločio informacinė energetinė juosta tęsiasi ir tolyn. Sekant ja toliau per Sereikiškes (ar Šereikiškes?), per tą vietą, kur kitados augta galingo ąžuolo, galima atsidurti net Markučių ąžuolyne…

Bet ypač galingas srautas  nuo V.Kudirkos aikštės tįsta į rytus. Iš pradžių manėme, kad jis siejasi su Gedimino kalno aštuoniakampiu bokštu. Tačiau virgulės atkakliai rodė, jog jis šauna kažkur pro šalį šiauriau, aplenkdamas Gedimino kalną. Paslaptis paaiškėjo tik tuomet, kai Dainius Dapkevičius, kompiuterinių programų viešpats ir genijus, aptiko, jog daug galingų srautų susikerta ant kalvos, kurią paprastai vadiname Trijų kryžių kalnu, o ateistiniai sovietų funkcionieriai buvo davę nekaltą Kalnų parko vardą.

Apsilankius šioje sankirtoje paaiškėjo, kad čia susieina mažiausiai aštuonetas srautų. Ir ne tik nuo Šv. Jurgio bažnyčios, bet ir nuo Arkikatedros. Dar vienas srautas šią vietą sieja su Gedimino kapo kalnu, kitas – su Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia bei su Saulės kapinėmis, o dar vienas – šiaurės vakarų kryptimi – su kažkada buvusiu akmenų ratu Ozo papėdėje netoli dabartinio Geležinio Vilko tilto ir jo sankryžų.

Keisčiausia, kad vieta ant šių kalvų dabar visiškai niekuo nebeišsiskiria. Nebent ten šiek tiek dažniau galima aptikti daugiakamienių medžių, kurie liudytų, jog šioje vietoje plūsta iš žemės gelmių ypač stiprūs energetiniai srautai..

Šią mįslę, kaip ir daugelį kitų, įspėjo Sigitas Benjaminas Lasavickas. Šis ypatingo jautrumo galiomis apdovanotas architektas ir archeologas paliko mums piešinį, kokia pilis ant šių kalvų senų senovėje buvusi. Mat jis su kitu archeologu Vytautu Daugudžiu atgimstant Lietuvai buvo gavę užduotį surasti, kur pakasti A.Vivulskio projektuotų kryžių, kurie stalinizmo laikais buvo susprogdinti, gelžbetoniniai likučiai.

Taip XI-XII a.a. galėjo atrodyti vadinamoji Kreivoji (ar Krivių?) pilis ant Plikojo ir kitų kalvų. Sigito Lasavicko piešinys

Taip XI-XII a.a. galėjo atrodyti vadinamoji Kreivoji (ar Krivių?) pilis ant Plikojo ir kitų kalvų. Sigito Lasavicko piešinys

1991 metais kuklių lėšų entuziazmo kupiniems archeologams pakako ne tik atkasti susprogdintų kryžių liekanoms. Jie ištyrė ir įrodė čia buvus milžinišką medinę pilį, jungusią net keletą kalvų. 1993 metais V. Daugudis išleido brošiūros tipo knygelę „Iš Vilniaus miesto praeities“, kurioje apibendrino kasinėjimų rezultatus ir atskleidė šios nepelnytai visų užmirštos vietos garbingą praeitį.

Sigitas Lasavickas nubraižė bendrą šios seniausios medinės Vilniaus pilies vaizdą, kuriame … mūsų energetinių sankirtų vietoje pačiame pagrindinės piliavietės viduryje pažymėtas kauburys ar aukuras. Tai turėtų būti šventvietės centras.

Be abejo, dabar daug kas šioje kalvotoje vietoje pasikeitę. Mat 1831 metais caro armija čia buvo įkūrusi patrankų bastioną, turėjusį apsaugoti miestą nuo sukilėlių, todėl kai kurie archeologiniai sluoksniai buvo sudarkyti. Bet buvo aptikta ir nemažai vietų, kurių caro kareivių kastuvai palietę nebuvo. Beje, Stalo kalno aikštę jau mūsų laikais lygino ir… buldozeriai.

Kreivosios pilies-gynybinis-irenginysIr vis dėlto įžvalgiems tyrėjams pakako įtikinamų duomenų atkurti įstabią šios vietovės praeitį. Be abejo, nepasikeitė ir negalėjo išnykti taip pat ir spinduliuojančios senovės šventvietės galios. O svarbiausia – S.Lasavicko ir V.Daugudžio dėka į mūsų sąmonę pagaliau po šešių šimtmečių sugrąžinta ypač svarbi Lietuvos sostinės dalis, kurią dėl įvairių priežasčių amžių eigoje norėta ištrinti iš atminties.

Drįstume teigti, kad net šios pilies vardas buvo iškreiptas. Be jokio tvirtesnio pagrindo ji pavadinta Kreivąja pilimi, nors slaviškame metraštyje ji vadinta Krivyj zamok, Kriw gorod. Tad galėjusi būti ir Krivio pilis, Krivių miestas. Kitaip sakant, senojo lietuvių tikėjimo vyriausiojo žynio buveinė čia galėjo persikelti bent jau nuo tų laikų, kai valdovas Gediminas paprašė žynius pasitraukti nuo kalvyno kyšulio, kur dabar stovi  Aukštutinė pilis ir aštuoniakampis žvalgybinis bokštas.

Beje, S.Lasavickas tyrinėjo ir Gedimino kalną. Jis dar suspėjo, tirdamas būsimo funikulieriaus vietą, ant jo aptikti ir apie pusę akmenų rato. Atsistojus to rato centre galima aiškiai nustatyti, kad daugelis Vilniaus bažnyčių atsiduria astronomiškai prasmingose vietose, rodančiose Saulės tekėjimą ir laidą per Lygiadienius, Rasas, Kalėdas ir kitas šventes. Taigi šio kalno smaigalyje senovės žyniai tikriausiai buvo įkūrę stebyklą, o kalvos papėdėje tam tikrais atstumais nuo Gedimino kalno buvę kažkokie ženklai, gal stulpai, proskynos ar griovos, iš kurių kildavusi ar į kurias leisdavosi saulė atitinkamų švenčių metu. Didelis net keleto kilometrų atstumas nuo stebėjimo centro garantuodavo kalendorinių datų tikslumą visai panašiai kaip lygumoje įkurtame angliškajame Stounhendže. Tad dabar vilniškių žynių astronominių stebėtojų ženklų vietose atsidūrė ne viena bažnyčia. Beje, ar atsitiktinai ne vienos jų fasadai atsukti būtent į šį kalną? Tarp kitko, smalsuoliams ir skeptikams pasiūlytume vakarop atsistoti ant Gedimino kalno netoli aštuoniakampio bokšto ir pasigrožėti, kaip Saulė tiksliai nusileidžia tarp Šv. Rapolo bažnyčios bokštų per Pavasario ar Rudens lygiadienius.

Sigito Lasavicko piešinyje spėjamas kalvos vaizdas iki Gedimino valdymo laikų. Viršūnėje keletas akmenų ratų galbūt skirti stebėti dangaus šviesuliams, pagal kurių padėtį nustatomas tikslus laikas ir apeigų bei metų darbų seka

Sigito Lasavicko piešinyje spėjamas kalvos vaizdas iki Gedimino valdymo laikų. Viršūnėje keletas akmenų ratų galbūt skirti stebėti dangaus šviesuliams, pagal kurių padėtį nustatomas tikslus laikas ir apeigų bei metų darbų seka

Tad galima manyti ir pritarti S.Lasavickui, jog galbūt tikrai čia buvęs dangaus šviesulių stebėjimo centras, originalesnis netgi ir už angliškąjį Stounhendžą.

Bet grįžkime į Plikąjį kalną. Taip jis vadintas, kai čia buvusi Krivio pilis. Pasak V.Daugudžio, „dar I tūkstantmetyje pr. Kr. ant šio kalno buvo įtvirtinta gyvenvietė, priklausiusi vienai baltų genčių šeimyninei bendruomenei“. Vėliau ne kartą gyvenvietė stiprinta. Archeologai aptiko 2 metrų pločio gynybinės sienos pėdsakų. O žiestų puodų šukės padėjo nustatyti, jog čia tikrai gyventa ir X–XIII amžiais.

Tikriausiai šioje pilyje užsidarę gindavosi nuo priešų „ikigedimininio“ Vilniaus miestiečiai. Archeologai spėja, kad čia galėjo buvoti ir karalius Mindaugas, mat yra duomenų, kad apsikrikštijęs jis tuojau pat įkūręs Vilniaus vyskupiją, tad miestas prie Neries ir Vilnios santakos jau turėjęs būti ir Mindaugo laikais. Visa tai patvirtina dar 1973–1976 m. Paminklų restauravimo projektavimo instituto archeologai, aptikę po dabartine Arkikatedra XIII a. kvadratinio mūrinio pastato liekanų, kurias, pasak V.Daugudžio, „dauguma tyrinėtojų laiko kaip tik karaliaus Mindaugo statytu krikščionybės kulto pastatu“.

Žyniai galėjo persikelti ant Plikojo kalno jau Gedimino laikais didžiojo Lietuvos valdovo paprašyti. Mat Gediminui, ir ne be pagrindo, atrodė, kad kyšulys – tinkamiausia vieta neįveikiamai Aukštutinei piliai. Ir tada žyniai galbūt įsirengę naują stebyklą ant vadinamojo Stalo kalno, t.y. ant pačios aukščiausios šiose apylinkėse aikštelės.

Kodėl pradingo senasis miestas?

Yra žinoma, kad šią pilį 1390 metų rudenį užgrobė kryžiuočiai, atsivesti į Vilnių …Vytauto, kuris tokiu būdu iš Jogailos norėjo išsireikalauti Lietuvos didžiojo kunigaikščio posto. „Be kryžiuočių, žygyje dalyvavo ir paties magistro vadovaujama Livonijos ordino kariuomenė. Talkininkavęs iš Anglijos atkeliavęs Lankasterio kunigaikščio Jono vyriausiasis sūnus Henrikas, vėliau tapęs Anglijos karaliumi Henriku IV, su 300 riterių. Vytautui padėjo ištikimieji žemaičiai. Didžiulė jungtinė kariuomenė buvusi gerai ginkluota“ ir t.t. rašoma jau minėtoje V. Daugudžio knygelėje (p. 38).

Pilis apgulta rugsėjo pradžioje, sudeginta tik rugsėjo 16 d. Be to, vėliau esą Jogaila aiškinęs, jog šią pilį, kryžiuočiams puolant, Vytauto šalininkai padegę iš vidaus. Netgi manoma, kad Vytautą pilionys ne tik atpažinę, bet jam (ir jo kariams?) vartus atkėlę. Vėliau bombardomis iš jos buvo apšaudoma mūrinė Aukštutinė pilis, kurios kryžiuočiai niekados neįveikė.

Po šių įvykių pilis ant Plikojo kalno niekad nebuvo atstatinėjama ir miestas net iki šiol čia nesikuria ir nesiplečia. Turbūt yra nemažai priežasčių, kodėl taip atsitiko. Argi reikia atstatinėti Krivių buveinę, kai jau trejetą metų vilniečiai Jogailos valia apkrikštyti? O ar Vytautui būtų buvę malonu atstatinėti vietą, kurioje jis elgėsi kaip tėvynės išdavikas? O mūšių būta itin žiaurių ir brolžudiškų.

Kaip pažymi „Vilniaus miesto istorijos“ autorius Mykolas Balinskis, tai buvusi baisiausia Lietuvos sostinės diena. Kryžiuočiai, užėmę degančią medinę pilį, daugiau kaip tūkstantį ten besislėpusių žmonių nužudę, net sudeginę šaunius raitelius bei pėstininkus karius, kelis Rusios kunigaikščius, sučiupę iki dviejų tūkstančių įvairaus amžiaus žmonių.

Tad dėl šios ir daugelio kitų priežasčių kalvos buvo pasmerktos užmarščiai. Ir tik, berods, XVI ar XVII a. pradžioje čia esą pagonių nužudyta keletas piligrimų. Gal senojo tikėjimo išpažinėjai taip baudė tuos, kurie išniekino jų šventvietę? O gal tiesiog krikščionys net keletą šimtmečių bijojo šios „nekrikščioniškos“ ar užkeiktos vietos? Tad ir statė kryžius, kurie turį išvaikyti pagonystės dvasias. Todėl ir bedievį, t.y. arijoną, vengrų karį karaliaus Stepono Batoro bendražygį K.Bekešą irgi čia toliau nuo „geriečių“ palaidojo. Žinia, nuo raganių nėra geresnės priemonės už kryžių.

Galbūt senoliai vadovavosi ir labai svarbiu senovės papročiu. Tarsi savotiški draustiniai turi būti paliekamos tokios vietos, kuriose vykę žiaurūs mūšiai. Laikytasi viduramžių tradicijos: laukas, kuriame žuvo daug žmonių, o 1390 metais kryžiuočiai čia išžudė  tūkstančius pilyje besislėpusių miestiečių, taigi tokia vieta laikoma užkeikta ir neliečiama. Taip, pavyzdžiui, pasielgta ir su Kulikovo lauku po 1380 metų Dmitrijaus Donskiečio vadovaujamų karių mūšio su Mamajaus kariauna.

Todėl šie kalnai išliko pliki bei neliečiami, nors jau M.Balinskis spėjo, jog iš pradžių būtent ši labai sena gyvenvietė ir vadinta Antakalniu, t. y. ant kalnų įsikūrusi. Kai kurie metraštininkai ją vadinę aukščiausiąja pilimi, mat ji išties buvo pastartyta ant 20 metrų aukštesnių kalvų negu Aukštutinė pilis ant Gedimino kalno. Taigi ši labai sena gyvenvietė – juk archeologai čia aptinka žmonių buvimo pėdsakų nuo pirmųjų mūsų eros amžių – ir turėtų visas teises vadintis Antakalniu. Ir tik vėliau šis vardas bus perkeltas Neries slėniu (!) nusitęsusiam priemiesčiui, o toliau išsirikiavusios kalvos gaus didikų Sapiegų vardą – Sapiegynė.

Įžvalgusis S.Lasavickas netgi yra nubraižęs šios ant kalvų išsidėsčiusios pilių ir pilaičių sistemos vaizdą. Ir netgi kauburiu pažymėjęs jos šventvietę ar aukurą, kurį nepriklausomai atradome ir mes, kai kompiuteriniu būdu braižydami jėgos juostas, bandėme aptikti įvairių vietų energoinformacines sąveikas.

Įdomiausia, kad tą pačią vietą apie 1990 metus jau buvo aptikę romuviai. Būtent ten tarsi niekuo neišsiskiriančiame slėnelyje jie sukrovė iš akmenų pirmąjį aukurą ir prie jo atlikinėjo apeigas.

Vėliau jau nuolatinė tokių apeigų vieta taps kita to senojo miesto vieta – Gedimino kapo kalnas, kuriame pastatytas aukuras. Beje, prie jo prieš du dešimtmečius buvo įšventintas Krivis – Jonas Trinkūnas, gavęs sakralinį Jauniaus vardą.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir žmogus, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Šventvietės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *