V. Mikailionis. Mitologinis Vilnius (I). Rasos

Mane jau senokai domino klausimas, kodėl būtent tokioje, o ne kitoje vietoje įsikūrė Vilnius. Negi tik geografinė padėtis – upės brasta, sausumos prekybos kelių kryžkelė ar nuotolis nuo priešiškų tautų – lemdavo miesto likimą? O gal tai nulemdavo ir ypatinga bioenergetinė bei geomantinė aplinka, kitaip sakant, geologinė sandara? Gal būtent ji ir paskatindavusi žynius įkurdinti tokiose vietose šventyklas, o prie jų vėliau rasdavosi ir gyvenvietės. Ir dar – kodėl Vilnius kaip šventoji vieta traukia ne tik lietuvius, baltarusius bei lenkus, juk net žydai jį vadina tokiu garbingu vardu – Šiaurės Jeruzale?

Vargu, ar būtų atsivėrusios galimybės tokiems tyrimams, jeigu ne vienas įdomiausių šiuolaikinių lietuvių menininkų Artūras Raila nebūtų pradėjęs meninio projekto „Žemės galios“, kurio tikslas ne tik parodyti žmogaus ir gamtos vienybės grožį, bet ir fotopaveikslų, specialių žemėlapių bei kitų meninių (ir ne tik meninių) priemonių dėka skatinti darną tarp žmogaus ir pasaulio. Taigi Artūras Raila ne tik sukūrė nemažą ciklą fotopaveikslų, bet ir subūrė būrelį besidominčiųjų istorija ar bioenergetika, kurie ir bandė pateikti daugiau įrodymų, kodėl atsiranda tokie miestai. Beje, aplankius ir „iščiupinėjus“ austriškąjį Lincą, vokiškus miestus Berlyną ir Frankfurtą prie Maino ar net Anglijos šiaurę, tiesiog garbės reikalu tapo tokiu pačiu kampu pažvelgti ir į Vilnių. Tiems, kurie nori pasižvalgyti po Europos miestus, pasiūlyčiau užmesti akį į internetinį puslapį www.raila.lt, o apie tai, kokie atradimai nustebino tyrėjų grupę vaikštant po Vilnių, šis pasakojimas. Nors visa tai laikytina daugiau meniniu projektu, kuriame leistinas didesnis vaizduotės žaismas, bet drįsčiau manyti, kad turėtų suteikti naudos ir istorijos, gal net proistorės tyrimų mėgėjui.

Taigi artėjo 2009-ieji, kai Vilnius drauge su Lincu taps Europos kultūros sostinėmis. Kuo galėtų prisidėti Artūras Raila? Ir kodėl išsibasčius po Europą, negalima būtų ištirti ir Lietuvos. Tai būtų tarsi garbinga užbaiga, juo labiau kad mums, virgulininkams, jau seniai knietėjo tai padaryti. Dar daugiau – jau ne kartą tekdavo traukti virgules ypač tokiose vietose, kuriose tarsi nuščiūdavai, pajusdavai kažką, ką tik virgulių dėka galėdavai apčiuopiamai patvirtinti, jog iš tikrųjų esi atsidūręs ypatingame energetiniame  lauke ar sūkuryje.

Vėl aplankydavome Marijos ąžuolą Dzūkijoje, dabar jau amžinai augsiantį ir skleisiantį dangaus šviesą Artūro Railos fotopaveiksluose. Vienas tų paveikslų tapo tarsi svarbiausiu lietuvių menininko ženklu, atsidūrė net ant išrankaus žurnalo „Kultūros barai“ viršelio. Tikriau atsidurs po to, kai 2008 metų rudenį bus dar kartą pademonstruotas Šiuolaikinio meno centro jungtinėje parodoje „Lietuvos dailė`08. Fotografija“.

Tą kartą ąžuolas pasirodė vos ne visu savo ūgiu, nes nuotrauka buvo apie penketo metrų aukščio. Vos įžengus į ŠMC salę antrajame aukšte, ant priešingos sienos Ąžuolas iškildavo tarsi lietuviškos gamtos šventovės centrinis altorius, o tos šventyklos sienas sudarė fotopaveikslai, liudijantys žmonių ir gamtos vienovę… O po kojomis ant šios šventovės grindų atgulė Vilnius, jo žemėlapis, gausiai suskaidytas gardelėmis bei linijomis ir, žinoma, su Nerimi, kuri tarsi žalčių karalienė raivosi nuo Žirmūnų pro Šventaragio slėnį, Žvėryną ir Vingio parką vakarų link.

Toks vaizdas atsivers didžiojoje Šiuolaikinio meno centro antro aukšto salėje rudeniop per fotomenininkų parodą, tokį jį išvys ir Viktorija Daujotytė, kuri vėliau savo susižavėjimą išreikš „Metų“ žurnalo lapkričio numeryje. Bet norint pelnyti garbios profesorės gerą žodį (bene vienintelį „Žemės galių“ vertinimą lietuviškoje viešumoje), teko gerą pusmetį padirbėti visai Artūro Railos komandai, kurią be manęs ir Viliaus Gibavičiaus šį kartą papildė Jonas Vilkauskas, dažniausiai vadinamas Kupole, beje, tokią pravardę jis gavęs dėl savo gamtojautos gebėjimų. Šie jo gebėjimai, kaip ir Viliaus Gubavičiaus bioenergetinis jautrumas, išties bus labai naudingi, kai pradėsime tyrinėti Vilniaus energetines gardeles ir įvairiausių galių stygas, kurios, kaip vėliau pasirodys, jungia netikėčiausias miesto vietas bei taškus ir todėl neveltui ši vietovė nusipelno tapti Lietuvos sostine ar Šiaurės Atėnais.

Okupantų nauda

Prieš pradedant tirti Vilnių, iškilo žemėlapio klausimas. Mat mums reikėjo tokių žemėlapių, kuriuose būtų pavaizduotas kiekvienas namas ir vos ne kiekvienas medis. Tokių žemėlapių, kuriuos be jokio vargo gaudavome Berlyne ir Frankurte. Tuo pasirūpindavo vietos galerijų vadovai, kadangi miesto žemėlapiai nėra jokia paslaptis, išskyrus… Vilnių. Savos valstybės sostinė pasirodė visiškai įslaptinta, tarsi kosminių technologijų dėka būtų neįmanoma nufotografuoti ne tik miesto tiltų, bet ir parkuose esančių suoliukų, ant kurių sėdi pensininkai ir skaito laikraščius. Juk jau prieš dešimtmetį JAV palydovai iš 400 kilometrų aukščio pateikė pakaušius tokių pensininkų, kurie, įnikę į „Pravdos“ skiltis, sėdi Maskvos parkuose. Nuotraukose buvo galima įskaityti netgi straipsnių pavadinimus. Ir tik tekstas tokiose nuotraukose dar buvo neįskaitomas. Bet juk praėjo dar dešimt metų…

Na, o Vilniaus biurokratai vis tiek dar laikėsi sovietinių nurodymų neišduoti paslapties, kad karo atveju priešai negalėtų susiorientuoti, kaip nuvykti, pavyzdžiui, prie Seimo ar Vyriausybės.

Beje, turistinio pobūdžio žemėlapiai mums irgi netiko, mat juos leidžiant taip pat buvo griežtai laikomasi sovietinių nurodymų, tyčia iškraipyti gatvių ar net upių vaizdą. Tad tirti ir atkurti Vilniaus energetines galias remiantis tokiais šleivais turistams skirtais žemėlapiais buvo visiškai neparanku. Juolab kad jų mastelis buvo perdėm stambus: į vieną centimetrą tilpdavo 250 metrų, o mes norėjome parodyti energetinę situaciją, jeigu ne kiekviename bute, tai bent jau kiekviename name, tad tarp „ąžuolinių“ ir „liepinių“ taškų atstumai turėję būti bent jau mažesni nei šimtas metrų, o dar geriau – pora dešimčių žingsnių.

Baigiant santykių su Vilniaus savivaldybe epopėją, galima pasakyti, kad galų gale po ilgiausių derybų paslaptingąjį kompiuterinį sostinės žemėlapio variantą pavyko išplėšti iš biurokratų nagų sumokėjus 1500 litų, taigi vos ne dešimt kartų daugiau negu už visą Berlyno išklotinę. Ir žemėlapis buvo išgautas beveik prieš pat parodos atidarymą. Nors jau smagiai veikė Vilniaus – Europos kultūros sostinės (VEKS) biuras, kuris net skyrė šiam projektui nedidelę dalį lėšų (apie 10 000 Lt). Taigi jei būtume pasitikėję vien Vilniaus biurokratų rangumu, būtume, be abejonės, žlugę.

Bet neveltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Iš keblios padėties išsisukti mums padėjo… okupacinė sovietų kariuomenė. Tai jai buvo paruošti detalūs ir tikslūs visos Lietuvos, be abejo, ir Vilniaus, žemėlapiai. Ant jų buvo patikslinanti data 1990 m. ir užrašai „Soveršeno sekretno“. Betgi jau aštuoniolika metų tai nebebuvo jokios paslaptys, nes visose pakampėse tuos žemėlapius pardavinėjo kiekvienas, kas tik netingi. Taigi žmonės įsigydavo tikslius savo tėviškių žemėlapius, o Kupolė jau buvo sukaupęs ir Vilniaus kolekciją.

Žemėlapiai išties puikūs. Nurodyti ne tik pastatai, bet ir kiekvienos kalvelės aukštis virš jūros lygio, ypač akcentuotos aikštės bei mokyklų stadionai ir t.t. Vien pažvelgus į tokius karinius žemėlapius, galima nesunkiai suvokti, jog sovietinė armija tikrai buvo gerai parengta, kad menkiausiai progai pasitaikius, pavyzdžiui, „Jedinstvai“ gražiai paprašius, galėtų suteikti internacionalinę pagalbą ir per keletą valandų okupuotų Sąjūdžio pabudintą Lietuvą. Todėl aikštės bei stadionai, be abejo, strategiškai labiausiai tiko nusileisti desantininkų sraigtasparniams ar susitelkti šarvuočiams. Tad buvo išties gerai pasiruošta susigrąžinti į sovietinės meškos glėbį jau beveik pora metų dainuojančią Lietuvą.

Rasos – tai Liepų kalnas

Mus sužavėjo neregėtas šių žemėlapių tikslumas. Netrikdė ir kai kurie senųjų gatvių pavadinimai. Ypač man, vilniečiui nuo vaikystės, buvo nesunku iššifruoti, kad tai, kas pažymėta kaip Gorkio gatvė, šiuo metu vadinama Pilies, Didžiąja ir Aušros vartų arba F. Dzeržinskio vėl įvardyta Kalvarijų gatve ir t.t.

Vos metus žvilgsnį, iš karto krito į akį aukščiausi taškai. Antai tarp Rasų kapinių ir Liepkalnio gatvių pažymėta aukštuma 198,2 metro. Neilgai delsę su Viliumi Gibavičiumi užsikorėme ant jos, nuo seno vadinamos Rasomis, ir nustebome aptikę itin gausiai čia augančias liepas. Ne viena jų daugiakamienė kaip ir dera galingame „liepiniame“ taške, kur iš žemės gelmių kyla į dangų galingiausi energijos srautai.

Pasirodė, kad ir gatvė, vedanti Minsko bei Lydos link, neatsitiktinai ir visiškai tiksliai pavadinta Liepkalnio, taigi esanti greta liepų kalno. Išties turbūt teisus buvo Teodoras Narbutas, kuris teigė, kad ant šio kalno miestiečiai rinkdavęsi švęsti Rasų per ilgiausią dieną ir trumpiausią naktį, čia jie degindavę laužus. Kad čia būta „pagoniškos“ šventvietės, tarsi patvirtintų ir katalikiška Marijos koplytėlė kalvos papėdėje iš Liepkalnio gatvės pusės, kad atbaidytų pagoniškus prietarus. Vietos sakralumą dar pabrėžia ir Rasų kapinės iš kito šios kalvos šono. T.Narbuto minčiai, kad senovėje ilgiausią metų dieną žmonės švęsdavo Rasas, o ne Jonines, taip pat reikėtų pritarti.

Beje, stovint ant Rasų kalvos ar Liepų kalno visas Vilnius atsiduria prie tavo kojų. Juk kalva beveik tris kartus aukštesnė nei Gedimino kalnas!

Taigi susirinkę okupantų padarytus Vilniaus žemėlapius, nedelsdami kibome į darbus. Prasidėjo miesto žvalgymai ir bandymai įspėti, kodėl ne kur kitur, o būtent čia įkurta Lietuvos valstybės sostinė? Reikėjo pradėti netgi ne nuo istorijos ar archeologijos, bet nuo geologijos. Kas žinoma apie šių vietų geologinę sandarą ir kodėl miestas įsikūręs tarsi duobėje? Kas galėjo šią duobę išplauti ar išmušti? Ką nuveikė čia paskutinis ledynas? Kaip tekėjo ištirpę jo vandenys, kurių palikuonė yra Neris?

(Bus daugiau)