T. Baranauskas. Žalgirio mūšis (54)

Tomas Baranauskas

Tomas Baranauskas

Žalgirio mūšis buvo lemiamo lūžio momentas du šimtmečius trukusiame lietuvių kare su kryžiuočiais. Tai buvo kova dėl išlikimo. Mūšį laimėjo jau pasikrikštijusi ir sąjungą su Lenkija sudariusi Lietuva. Ir tai buvo dar vienas smūgis Vokiečių ordinui. Jis nebegalėjo tikėtis tokios paramos prieš krikščionišką valstybę, kokios sulaukdavo anksčiau kovodamas su pagonimis.

Kryžiuočiai buvo pagrindinė Lietuvos problema XIII–XIV a. Jų antpuoliai alino kraštą, trukdė Lietuvos kultūrinę bei ekonominę raidą, ribojo santykius su kitomis šalimis. Likviduodamas Vokiečių ordino grėsmę Vytautas užbaigė daugiau kaip du šimtmečius trukusią kovų epochą. Žalgirio mūšis buvo Vytauto kovos prieš Vokiečių ordiną kulminacija ir jo pergalės simbolis.

Kelias į Žalgirį

Žalgirio mūšis. Dieboldo Schillingo Vyresniojo Berno kronika, 1474 m.

Žalgirio mūšis. Dieboldo Schillingo Vyresniojo Berno kronika, 1474 m.

Kelias į Žalgirį buvo ilgas ir sudėtingas. Kryžiuočiai ne tik rengė niokojančius žygius, bet ir nevengė kištis į Lietuvos vidaus reikalus, provokuoti konfliktus tarp Lietuvos kunigaikščių. Tokia politika ypač suintensyvėjo po 1379 m., kai Lietuvos valdovai ėmė rimtai galvoti apie Lietuvos krikštą, kuris būtų atėmęs iš Vokiečių ordino ideologinį pagrindą kariauti su Lietuva. Ordinas išprovokavo Jogailos ir Kęstučio konfliktą. Po dramatiškų kovų Kęstutis buvo nužudytas Krėvos pilyje, o jo sūnus Vytautas priverstas du kartus bėgti iš Lietuvos ir prašyti pagalbos pas savo mirtiną priešą – Vokiečių ordiną.

Nepaisant skaudaus konflikto, Vytautas ir Jogaila surado savyje jėgų sutelkti savo jėgas svarbiausių tikslų pasiekimui. Vytautas nutraukė kovas, kai Jogailai atsivėrė galimybė tapti Lenkijos karaliumi, jį parėmė ir kartu su juo 1387 m. krikštijo Lietuvą. Tai, ko labiausiai bijojo Vokiečių ordinas, įvyko. Lietuva ne tik tapo krikščioniška valstybe, atimdama iš Ordino jo taip ilgai naudotą šventos kovos su pagonimis šūkį, bet ir įgavo galimybę kovoje su Ordinu pasitelkti Lenkijos pagalbą.

Tačiau prieš tai reikėjo sustiprinti vidaus kovų suskaldytą Lietuvos valstybę, išspręsti jos tarptautines problemas. 1398 m. Vytautas ryžosi Salyno sutartimi Vokiečių ordinui perduoti valdyti Žemaitiją, ketindamas prie kovų su Ordinu grįžti vėliau. 1401 m. gegužę Žemaitija sukilo. Vytautas parėmė sukilimą, bet kovą dėl Žemaitijos komplikavo Švitrigailos maištas. Švitrigaila 1402 m. pabėgo pas kryžiuočius ir padėjo jiems kovoti prieš Lietuvą. 1402 m. Vytautas paėmė prie Kauno kryžiuočių pastatytą Gotesverderio pilį, bet kryžiuočiai puolė Vilnių, 1403 m. užėmė Merkinę, Vytautas – Jurbarką. Lietuvos nuostoliai buvo dideli. 1404 m. gegužės 22 d. Racionžo sutartimi Žemaitija vėl užleista Ordinui, o Lenkija gavo teisę iš Ordino išsipirkti jo užgrobtą Dobrynę. Švitrigaila pakluso Vytautui, bet 1408 m. vėl pabėgo – šį kartą į Maskvą. Vytautui sudarius su Maskva Ugros taiką, Švitrigaila vėl grįžo į Lietuvą. 1409 m. rudenį Vytautas susekė naują Švitrigailos sąmokslą su Ordinu ir jį suėmė. Švitrigaila buvo įkalintas Kremeneco pilyje (dabar – Ukrainoje) ir iki pabėgimo iš jos 1418 m. problemų nebekėlė.

Didysis karas

Žalgirio mūšis. Dieboldo Schillingo Jaunesniojo Liucernos kronika, 1513 m.

Žalgirio mūšis. Dieboldo Schillingo Jaunesniojo Liucernos kronika, 1513 m.

1409 m. gegužę Žemaitija vėl sukilo. Sukilimą sukurstė ir jį parėmė pats Vytautas. Vytauto karvedžiui Rumbaudui užėmus Kionigsburgo pilį, apie gegužės 26 d. sukilimas įsiliepsnojo visoje Žemaitijoje. Birželio 15 d. į Kauną pas Vytautą atvyko būrys žemaičių pareikšti jam ištikimybę. Rugpjūtį pats Vytautas su savo kariuomene įžengė į Žemaitiją ir ją užėmė. Lenkijos karalius Jogaila pažadėjo remti Vytautą, todėl Vokiečių ordinas paskelbė karą Lenkijai ir užėmė Dobrynės žemę.

Taip prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos Didysis karas prieš Vokiečių ordiną, trukęs nuo 1409 iki 1411 metų. Po pirmųjų kovų, 1409 m. spalio 8 d., buvo sudarytos paliaubos, kurios turėjo trukti iki 1410 m. birželio 24 d. Per tą laiką Čekijos karalius Vaclovas IV Liuksemburgietis bandė taikiai išspręsti konfliktą, paskelbdamas savo arbitražinį sprendimą. Sprendimas buvo palankus Ordinui (reikalavo grąžinti jam Žemaitiją), todėl Vytautas ir Jogaila jo nepriėmė.

Vytautas bandė derėtis ir su Vengrijos karaliumi Zigmantu I Liuksemburgiečiu. 1410 m. balandį jis nuvyko į Kežmarką, siekdamas įkalbėti Zigmantą garantuoti Lenkijai saugų užnugarį kovų su Vokiečių ordinu metu. Tačiau Zigmantas, papirktas Ordino, nuteikinėjo Vytautą prieš Jogailą, siūlė jam karaliaus karūną, o kartu, kaip tuomet įtarta, rengė pasikėsinimą prieš jį. Vytautas tokį pasiūlymą atmetė ir neatsisveikinęs išvyko.

Žygis į Prūsiją ir mūšis

1410 m. liepos 3 d. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vedama Jogailos ir Vytauto, įžengė į Vokiečių ordino valdas. Anot Jano Dlugošo, Lenkijos kariuomenėje buvo 50, Lietuvos – 40 vėliavų (manoma, kad iš viso galėjo būti iki 29 tūkst. raitelių). Ordinas iš savo valdų Prūsijoje ir iš Vakarų Europos atvykusių talkininkų galėjo sutelkti apie 21 tūkst. raitelių.

Liepos 15 d. šios kariuomenės susitiko prie Žalgirio (Griunvaldo) ir Tanenbergo. Mūšis truko visą dieną – 10 valandų. Jį pradėjo Vytautas su Lietuvos pajėgomis. Lenkai stojo į kovą po valandos, kai Lietuvos kariuomenė pradėjo trauktis. Lietuvos kariuomenės traukimasis suardė vokiečių gretas, tuo tarpu lietuviai persirikiavo ir netikėtai vėl smogė kryžiuočiams, kuriuos jau pradėjo spausti ir Lenkijos kariuomenė. Šis Vytauto panaudotas apgaulingo atsitraukimo manevras nemaža dalimi lėmė mūšio baigtį. Ordinas patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Žuvo didysis magistras Ulrichas Jungingenas, didysis maršalas Frydrichas Valenrodas ir 200 Ordino riterių. Tai buvo žymiausia Vytauto ir Jogailos pergalė ir svarbiausias karinis laimėjimas viduramžių Lietuvos istorijoje.

Torno taika ir vėl karas

Žalgirio mūšis. Martyno Bielskio "Lenkijos kronika", 1597 m.

Žalgirio mūšis. Martyno Bielskio “Lenkijos kronika”, 1597 m.

Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms viena po kitos ėmė pasidavinėti Vokiečių ordino pilys, tačiau sostinės Marienburgo paimti nepavyko. Ordinas atsilaikė ir greitai atsiėmė prarastas pilis. 1411 m. vasario 1 d. sudaryta Torno taika patvirtino Vytauto teisę į Žemaitiją iki gyvos galvos. Dobrynė grąžinta Lenkijai. Ordinas turėjo sumokėti 100 tūkstančių kapų čekų grašių kontribuciją. Vokiečių ordinas nebuvo galutinai sutriuškintas, tačiau jo galybė buvo pakirta visiems laikams. Dėl Žemaitijos statuso ir ribų tęsėsi diplomatinės kovos, peraugančios į karinius konfliktus.

1414 m. surengtas naujas žygis į Prūsiją („bado karas“). Tolesnis ginčas su kryžiuočiais buvo perkeltas į Konstanco bažnytinį suvažiavimą, kuris vyko 1414–1418 m. Šio suvažiavimo sprendimu įkurta Žemaičių vyskupystė buvo Vytauto ir Jogailos politinis laimėjimas.

1419 m. vėl surengtas žygis į Prūsiją („atsitraukimo karas“). Susitarta dėl Zigmanto Liuksemburgiečio arbitražo ginče su Ordinu. Tačiau Zigmanto 1420 m. sausio 6 d. sprendimas buvo nepalankus Lietuvai. Vytautas tuo pasipiktino. Kadangi tuo metu Zigmantas kovojo dėl Čekijos sosto, kurį jis turėjo paveldėti po brolio Vaclovo mirties, ir kurio jam nenorėjo pripažinti sukilę čekai husitai, Vytautas sudarė sąjungą su pastaraisiais. 1421 m. jis buvo išrinktas Čekijos karalium ir atsiuntė į Prahą savo vietininką Žygimantą Kaributaitį.

Melno taika

1422 m. rugpjūtį Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė įsiveržė į Prūsiją. 1422 m. rugsėjo 27 d. prie Melno ežero buvo sudaryta taika, kuria Ordinas visiems laikams atsisakė Žemaitijos. 1423 m. kovo 30 d. Zigmantas Liuksemburgietis patvirtino Melno taiką mainais į Žygimanto Kaributaičio atšaukimą iš Čekijos. Galutinai Melno taika buvo ratifikuota Veliuonoje 1423 m. gegužę. 1426–1427 m. vykę ginčai dėl Palangos taip pat baigėsi Lietuvos naudai.

Iš esmės Žalgirio mūšis ir Melno taika užbaigė daugiau kaip du šimtmečius trukusį lietuvių karą su kryžiuočiais. Tačiau Livonijos kryžiuočiai, kurie nedalyvavo Žalgirio mūšyje, rado dar vieną progą atnaujinti karo veiksmus Lietuvoje. Jie parėmė 1432 m. nuo valdžios Lietuvoje nušalintą didįjį kunigaikštį Švitrigailą ir 1435 m. rugsėjo 1 d. kartu su juo patyrė triuškinantį pralaimėjimą Pabaisko mūšyje.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *