V. Mikailionis. Lietuvių literatūros pradžios beieškant (44)

Vaclovas Mikailionis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Vaclovas Mikailionis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.

Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos – „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ – irgi, atrodo, praslydo pro besidominčios ir istorija, ir literatūra šviesuomenės akis.

O ambicijoms sukilti, rodos, tikrai priežasčių buvo nemažai. Ir jau vien dėl to, kad A. Bučys panaudojo ir ištobulino nelabai įprastą nagrinėjimo būdą, kurį jis pats apibūdino kaip „centro“ ir „periferijos“ dialektiką tautos ir jos kultūros istorijoje. Jo nuomone, viduramžių kultūrinių konfliktų tyrimą būtina atlikti poliparadigmiškai.

Stereoskopinė Lietuva

Visa tai nėra mums įprasta minties išraiška, kai dažniausiai buvo siekiama nustatyti vieną nekintamą tiesą. Mat į gana miglotai mūsų įsivaizduojamą XIII a. Lietuvoje A. Bučys pabandė pažvelgti poliparadigmiškai. Kitaip sakant, daugialypiškai ir daugiakryptiškai: kaip to meto Lietuva atrodė iš įvairių „centrų“, iš popiežių buveinės Avinjone, iš Krokuvos, iš kryžiuočių Marienverderio, iš kalavijuočių Rygos, iš Konstantinopolio, iš įvairių Rusios miestų ir t. t. Be abejo, Lietuva atrodė vis kitokia, mat vis kitokios „strategijos“ buvo taikomos šiai „periferijai“ ne tik suvokti, bet ir „įsisavinti“ arba tiesiog užgrobti.

Toks įvairialypis žvalgos būdas atskleidė pačios Lietuvos stereoskopinį vaizdą, tarsi būtų panaudota kine tapusi madinga 3D technologija.

bucys-lietuviu-literatur-chrestomatijaPatyręs literatūros tyrėjas, atsižvelgęs į senosios lietuvių raštijos įvairovę, atrodo, lengviau įvaldė poliloginį metodą negu įvairių oficialių ir neoficialių dogmų suvaržyti istorikai. Todėl knyga gali būti pamokoma ir istorikams, kurių raštuose dažnai pastebime bandymus išsakyti neklystančiojo monologą, kai istorija virsta ne realybės atspindžiu, bet ideologija ar netgi teologija, pvz., marksistinių citatų pritaikymu. Taip mokslininkas virsdavo pamokslininku.

Nuostabu, kad, beveik nesant tiesioginių liudijimų apie Mindaugo epochą, iš netikėčiausių kampų sutrauktos žinios pasirodė pakankamai iškalbingos ir pateikė gana objektyvų to laikotarpio vaizdą.

XIII a. – pats „tragiškiausias baltų proistorės ir istorijos šimtmetis“ (Marija Gimbutienė) – tapo daug ryškesnis. O svarbiausia – jau to meto Lietuva iškilo prieš mūsų akis kaip išvystyta ir savita kultūra pasižyminti šalis.

Tarsi intelektinis nuotykių romanas

Nors pastarosios knygos „istorijos ir chrestomatijos“ galutinis tikslas – įrodyti, kad jau XIII a. viduryje tikrai egzistavo literatūra, kurią teisėtai galima laikyti lietuviška, prie šios išvados atveda savotiška įžanga, kuri sudaro penkis šeštadalius knygos apimties.

Būtent šią „įžangą“ pirmiausia ir skaitome tarsi nuotykių romaną. Taip, beje, ją pavadino literatūros kritikas Alfredas Guščius. Tai išties savotiškas intelektinis nuotykių romanas, kai skirsnis po skirsnio mus įtraukia ne knygos autoriaus nuomonės ar apmąstymai, o pirmiausia kietai ir gausiais šaltiniais paremta faktų visuma iš įvairių „centrų“. Ir ši intelektinė kelionė todėl neprailgsta. Juk keliaujame po įvairiausius viduramžių Europos plotus. Ir neatsitiktinai, nes „ilgą laiką Lietuvoje buvo pratinami nuo mokyklinio suolo prie vienareikšmių (marksistiškų arba katalikiškų) atsakymų. Metas apsižvalgyti plačiau“ (p. 16). Autorius sąmoningai atsisako monoparadigminio vienos ar kitos problemos nagrinėjimo ir taiko „poliparadigminį medžiagos kaupimo ir apmąstymo būdą“.

Ir ką visa tai mums suteikia?

Skaitant šią penkių šimtų puslapių „įžangą“ atsiskleidžia gausybė įdomiausių ir mažai žinomų dalykų, be kurių nesuprastume nei kodėl Lietuva taip ilgai priešinosi krikščionybės brovimuisi, nei kodėl ji buvo tokia galinga, kad net du šimtmečius galėjo sėkmingai kovoti ne tik su bene visos Vakarų Europos karine galybe, bet ir su Azijos siaubu – totorių–mongolų ordomis. Kovota, kaip nurodo Zigmas Raulinaitis, net „keturiais frontais“ (žr. p. 113). Ir ši kova ne tik nepralaimėta, bet nuolat stiprėta ir plėstasi „nuo jūros iki jūros“.

Paprastai istorikai vidinius Lietuvos galios šaltinius arba apeina nesiaiškindami, arba tai laiko savaime suprantamu dalyku. Ir vienu, ir kitu atveju išlieka didžioji Lietuvos galingumo paslaptis, kurią irgi bando praskleisti knygos autorius. Jam pačiam „tenka tarptautiniu mastu susidurti su įsišaknijusiu išankstiniu „teoriniu“ įsitikinimu ne tik polonistinėje, rusiškoje, bet ir anglosaksiškoje literatūroje, esą senovės Lietuvoje, tuo pačiu jos valdytose Ukrainoje ir Baltarusijoje, iš viso nebuvo ir iš principo negalėjo būti tokių kultūros židinių, kuriuose galėtų būti sukurti aukščiausio lygio viduramžių literatūros bei meno paminklai, tarp jų – Laurušavo vienuolyno evangelija“ (p. 168).

Ir dar: „Visiems mūsų kaimynams, puoselėjantiems savo krašto didybę, lygiai kaip mūsų pačių skeptikams, puoselėjantiems lietuviško krašto menkybę, niekados gyvenime neužteks „prieinamų faktų visumos“, kuri juos priverstų atsisakyti širdžiai mielų dogmų ir mazochistinių kompleksų…“ (p. 169) Beje, skeptikams, puoselėjantiems lietuvių menkybę, A. Bučys jau anksčiau davė rimtą atkirtį – žurnale „Metai“ (2011, Nr. 6) paskelbė straipsnį apie „mitų griovėjus“, pavadintą „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku“, kur argumentuotai kritikuoja Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio „mazochistinę“ knygą apie Pilėnų tragediją „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“. A. Bučio straipsnį galima rasti ir interneto portale tekstai.lt.

Kaip minėtame straipsnyje, taip ir knygoje pateikiama „prieinamų faktų visuma“, kurios atseit pasigenda dažnas istorikas.

Beje, internetą paminėjau neatsitiktinai. Pats A.Bučys jame atverčia gausybę knygų. Ir ragina jaunimą pasinaudoti šia bekrašte biblioteka, tad neatsitiktinai dažnai nurodo vardus, pavardes ir veikalus, kurie jau egzistuoja interneto erdvėje ir nekantriai laukia smalsiųjų.

Bet grįžkime prie knygos. Iš įvykių ir problemų gausos, kuri užklumpa kaip intelektinis nuotykių romanas, norėtųsi išskirti tik keletą dalykų, nevardijant kitų ir neatimant kiekvienam skaitytojui savarankiškų atradimų malonumo.

Kur slypėjo Lietuvos galybė?

Taigi apie Lietuvos galybės šaltinius. Žinia, mūsų kraštas pasižymėjo dideliu karinio meno išmanymu, mūsų kariai labai greitai iš priešų perimdavo naujausius ginkluotės išradimus ir taktikos gudrybes. Tačiau aiškiai ir to karių apsukrumo nebūtų pakakę kovojant ištisus du šimtmečius net „keturiais frontais“.

Žinoma, kad viduramžiais vyko religiniai karai. O jie visais laikais ir ypač viduramžiais būdavo patys nuožmiausi ir žiauriausi. Ir ne tik viduramžiais. Pakaktų čia priminti bent šių laikų džihadą ir panašius dalykus.

Taigi Lietuva tapo religijų kovos arena. Tad ar atsitiktinai Mindaugas turėjo išbandyti vakarietišką krikščionybės atmainą katalikybę, o jo vyriausias sūnus Vaišvilkas giliai pasinėrė į stačiatikybę? Tai buvo bandymas išmėginti, ką galėtų duoti tos naujosios dažnai prievarta brukamos religijos. „Reikėjo spręsti: kuris kelias veda į politinę laisvę, o kuris į vergovę savo tėvų žemėje? Reikėjo spręsti: ar įmanoma atsižadėti savo protėvių tikybos?“ (p. 78)

Mes jau žinome, kad nė viena primestinė religija per du šimtmečius neįveikė to kažko, kas slypėjo mūsų tautos dvasios gelmėse. Tad ne tik karinė galia, bet ir dar kažkas lėmė stiprybę. Ar tik ne ta dvasinė savastis lėmė, kad net sunkiausiais Lietuvai laikais, per tą suirutę, kai buvo nužudytas karalius Mindaugas ir jo sūnūs, kai šalis atrodė visiškai susiskaldžiusi, kryžiuočiams ir jų talkininkams taip ir nepavyko Lietuvos įveikti.

A. Bučys bene pirmą kartą, bent jau tarp literatūrologų, taip plačiai iškelia senojo lietuvių tikėjimo svarbą. Šis tikėjimas ir turėjo tapti tuo paslaptingu tautos atsparumo šaltiniu. „Vyko pagonių baltų ir ypač lietuvių konsolidacija mirtino pavojaus akivaizdoje, o senoji protėvių tikyba ir papročiai buvo patikimas vienybės jausmo pamatas“ (p. 19). Tad neatsitiktinai tiek dėmesio tyrėjas skiria „Sakmei apie Šovėją (Sovijų)“. Atkūręs seniausią jos ikikrikščioniškąjį sluoksnį, jis daro pagrįstą išvadą, kad „XIII a. Lietuvoje veikė labai kūrybingas ir talentingas žynių elitas, kuris išmanė žodžio galią“ (p. 19). Galima ne tik pritarti šiam teiginiui, bet ir pridurti, kad mūsų žyniai išmanė ir dainos bei giesmės galias. Juk argi ne jie įdiegė tokias sudėtingas ir visokeriopai paveikias apeigines giesmes, kokios yra sutartinės. Jos iki šiol yra giliau neperprastos ir vis dar išlieka didi mūsų tautos paslaptis.

Nemaža knygos skirsnių autorius skiria pačiai senosios lietuvių tikybos esmei, jos tūkstantmetei tradicijai, palyginimui su kitomis giminiškomis religijomis (senovės graikų, indų, germanų ir t. t.). Aptaria ir tokį svarbų klausimą, kaip reikėtų pagarbiai pavadinti senąją lietuvių (ir plačiau – visų baltų) tikybą, nes žodis pagonybė yra primestas ir žeminantis, mat pagonimis nuo romėnų laikų vadinti tik kaimiečiai, prasčiokai ar provincialai. O juk senoji tikyba tikrai verta daug didesnės pagarbos, nes ji – tai vienas didžiausių tautos galių šaltinių.

Visgi reikėtų pasakyti, kad nebūtina sureikšminti paties tikybos vardo. Juk ne tik mūsų tikyba, bet ir nemažai pasaulyje žinomų religijų taip pat neturi savaiminio gelminio ir adekvataus vardo, o tik pašalinių duotas pravardes: judaizmas – atseit žydų religija, hinduizmas – indų, budizmas – Budos sekėjų. Ir net krikščionybė – tai vėlgi iškreiptas pavadinimas, neturintis jokios užuominos į Kristų. Juk nekyla abejonių, kad ir kitos religijos atlikdavo krikšto, t. y. vardo suteikimo, apeigas. Tad krikštijimas joks krikščionybės išskirtinis bruožas.

Tokia jau religijų ar tikybų dalia. Gal ir lietuviai neturėjo net vardo savo religijai, o tiesiog klausdavo, ar tu tiki, ar netiki mūsų dievais. Šiuo atveju gal tiktų priežodis: kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Bet tik šiuo atveju. O kitais atvejais pavadinimai ir vardai turi netgi labai svarbią ir iki šiol aktualią politinę prasmę.

Kur pradingo Lietuvos karalystė?

Ir šiandieną mums turi rūpėti, kas ir kada pradangino Lietuvos karalystę. Istorikų pastangomis jau turime atkūrę Mindaugo valstybės Lietuvos karalystės istoriją. Bet ilgą laiką stengtasi ją užmiršti ir ištrinti iš atminties.

Norėtųsi pateikti, mano galva, labai svarbią citatą iš A. Bučio knygos. Cituojamas Zigmo Zinkevičiaus veikalas „Lietuvių poteriai“. Aptardamas du Lietuvos krikštus – mindaugiškąjį ir jogailiškąjį – profesorius aiškina, kodėl XIV a. pab. reikėjo užmiršti, „jog Mindaugo laikais Lietuva turėjo karalystės statusą, reikėjo „užmiršti“ ir patį karalių Mindaugą, taip pat jo krikštą ir viską, kas susiję su Lietuvos karalyste. Lengviausia tai padaryti žeminant ir šmeižiant Mindaugą, jo krikštą. Kaip minėta, buvo tvirtinama, esą Mindaugo krikštas buvęs netikras, jis to krikšto pats išsižadėjęs, nors tokio elgesio patikimų įrodymų ir neturime, atvirkščiai – patikimi šaltiniai tai paneigia. Esą tikrasis krikštas buvęs tas, kurį iš lenkų lietuviai priėmę. Mindaugas – tai blogio demonas, jo nužudymas buvo išsigelbėjimas Lietuvai. Demono karūnos negalima paveldėti! Lietuvos karalystės nebėra, liko tik „velnio apsėstųjų“ kunigaikštija, kurią lenkai turėję pakrikštyti“ (žr. p. 134).

Taip buvo teisinamas galingos Lietuvos prijungimas XIV a. pab. prie suskaldytos silpnutės Lenkijos karalystės, tuo metu buvusios septynis kartus mažesnės už Lietuvos imperiją.

Bet ar iš tikrųjų po Mindaugo iš pasaulio žemėlapio dingo mūsų karalystė? Pasirodo, niekam Europoje nekildavo abejonių, kad Lietuvą ir toliau valdo karaliai, nes Mindaugo karalystę jau buvo palaiminęs pats popiežius. Yla išlįs iš maišo tik XIV a. antrojoje pusėje, o iki tol… Ir čia norėtųsi pateikti skeptikams „patikimų faktų visumą“, randamą dar vienoje atmintį gaivinančioje knygoje „Gedimino laiškai“, kurią prabangiai (ir inteligento kišenei – labai brangiai!) 2003 m. išleido „Vaga“.

Čia dokumente Nr. 2 skaitome: „Mindaugas, Dievo malone, Lietuvos karalius“ (rex). Perverskime keletą lapų ir įsitikinsime, kad Lietuvos karalystė niekur nedingo ir 1322 m. Rygiečiai rašo laišką: „Šviesiam valdovui ponui Gediminui, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliui“ (Nr. 15). Neatsilieka ir patsai popiežius Jonas XXII – 1324 m. laiškuose iš Avinjono jis taip pat pripažįsta „didingą vyrą Gediminą, lietuvių ir daugelio rusų karalių“ (Regem Letwinorum…) (Nr. 37–39). Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti. Beje, nekyla abejonių, kad visur tikrai turima omenyje būtent karalystė ir karalius, mat laiškuose įvairiomis kitomis kalbomis lotyniškas rex, regis sąžiningiausiai verčiama ir pabrėžiama: koningh; Gedemminen, deme koninge van Lettowen ir t. t.

Įdomiausia, kad ir po Gedimino mirties Lietuvos karalystė niekur nedingo. Štai 1367 m. dokumente skaitome: Olgherdem, Keystutten, fratres reges Lethovie, t. y. „Algirdo ir Kęstučio brolių Lietuvos karalių“ (Nr. 81). Pagaliau Livonijos kronikoje nurodoma, kas įvyko Lietuvoje 1377 m.: „mirė vyriausiasis karalius Algirdas“ (rex Letwinorum) (žr. citatą aptariamos A. Bučio knygos p. 240). O po keleto dešimtmečių Vytautas jau tebus vadinamas kunigaikščiu (dux), jam net mirties patale nebus uždėta karūna.

Čia derėtų padėti daugtaškį… ir paklausti, kur po dviejų dešimtmečių pradingo Lietuvos karalystė ar net imperija. Kaip galinga valstybė pavirto tik kunigaikštyste, nors ir didžiąja, o dar vėliau karūnos provincija ar vaivadija? Beje, neatsitiktinai nurodomi laiškai, nes jie rašyti amžininkų, o ne metraščiai, paprastai datuojami arba perrašinėti XV a. ar net vėliau, tad juose dažniausiai mūsų valdovai įvardijami kaip kunigaikščiai. Antai Bychovco kronikos perrašinėtojas praranda saiką ir nuovoką ir Lietuvoje apie 1380 m. nurodo esant net keturis didžiuosius kunigaikščius: Kęstutį, Vytautą, Jogailą, Skirgailą…

Įpratome vartoti santrumpą LDK, net nesusimąstydami, kad tikriausiai kasdien dalyvaujame savos karalystės šermenyse. Toliau dar gražiau: mokinukai jau pratinami prie dar vienos santrumpos ATR, atseit Abiejų Tautų Respublika, nors XVIII a. visai Europai buvo aišku, kad iš abiejų, o teisingiau – net keturių (lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, lenkų) beliko tik viena politinė tauta, tad valstybė vadinta tiesiog tos tautos vardu Polonija, Lenkija.

Lietuvių literatūros pradžios beieškant

Bet grįžkime prie svarbiausio knygos tikslo, kurį pats autorius nusako taip: „Seniausiosios lietuvių literatūros istorikui […] tenka dvigubo sudėtingumo ir atsakomybės darbas – pirmiausia reikia atrasti, atrinkti iš daugelio įvairiomis universaliomis viduramžių kalbomis (senąja slavų kalba ar lotyniškai) parašytus lietuviškos kilmės ir prolietuviškos dvasios tekstus, galėjusius atsirasti tik lietuviškoje aplinkoje Lietuvoje arba už jos ribų, ir įrodyti jų priklausomybę Lietuvos kultūrai“ (p. 529). Čia ir slypi novatoriškas šios knygos pobūdis.

Kadangi dauguma nagrinėjamų tekstų surašyti senąja slavų kalba, tenka „ne vienu atveju pasipriešinti imperinei „senosios Rusios literatūros“ koncepcijai“ (p. 560), nes šimtmečius įvairių tautų saviraiška buvo laikoma vien rusiška. Tad XXI a. visoms buvusios imperijos ar Sovietų Sąjungos tautoms tenka atsikariauti (o ne užkariauti) savųjų sukurtus kūrinius. Ir tai skatina „galinga etninė energija, kuri sunaikino daugelį darnių „nutautintos žmonijos“ teorijų“ (p. 561).

Kokių naujienų aptinkame knygoje?

Dėl kruopščių tyrimų autoriui pavyksta lietuvių literatūros pradžią nukelti iš XIV a. pirmojo ketvirčio į XIII a. vidurį. Anksčiau manyta, kad tokiais lietuviškais ar prolietuviškais pirmaisiais tekstais laikytini Gedimino laiškai. O knygos dalyje „Chrestomatija“ galime perskaityti bent septynetą dešimtmečių ankstesnių paminklų, jų lietuviškuosius variantus. Tik vargu ar teisus buvo autorius, manydamas, esą nėra būtino reikalo tekstus pateikti ir originalo kalba. O juk ar negalėtų šie atrasti skelbiamieji tekstai būti ir dvikalbiai, panašiai kaip Norberto Vėliaus sudaryti „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“?

Žinia, tokie lygia greta sudėti tekstai dviem kalbomis būtų ateities leidinių prievolė. O kol kas vis tiek turime galimybę skaityti pasakojimus apie mūsų protėvius, jų gyvenimą, nuveiktus darbus, sėkmes ir nesėkmes. Ypač įspūdinga „Sakmė apie Šovėją“, pro krikščionių cenzūrą prasiveržiantis mūsų senovės žynių pasakojimas apie visiškai kitokią, bet mums iš tautosakos gana gerai pažįstamą tikybą ir pasaulėžiūrą.

Metas rinkti akmenis

Apgailestaujant reikia nutraukti gana pabiras pastabas apie ypač plačios problematikos knygą, nors nuo idėjų ir faktų gausos tiesiog raibsta akys. Kita vertus, ši knyga akivaizdžiai parodo, koks dar be galo platus nepažintas pasaulis slypi tiesiog po mūsų kojomis, t. y. žemėje, kurią vadiname Lietuva. Ir jeigu jau tiek vertybių atsiveria atskleidus tik vieną mūsų istorijos XIII a. skyrių, belieka laukti, kad rasis vis daugiau tyrėjų, atidžiau nei minėti ar neminėti skeptikai įsižiūrinčių į tautos gelminius klodus, į kuriuos suleistos mūsų šaknys ir iš kurių gauname gyvasties syvų dabarčiai ir ateičiai.

Ir tokių pamatinių veikalų jau vis dažniau pasirodo. Taigi atėjo metas rinkti akmenis, o ne juos mėtyti į savo daržą. Ypač šauniai tiesiogiai ir netiesiogiai šiuos akmenis renka archeologai. Tad greta literatūrologo A. Bučio į knygų lentyną jau galime įdėti Eugenijaus Jovaišos trilogijos pirmąjį tomą „Aisčiai. Kilmė“ (2012), Audronės Bliujienės veikalą „Lietuvos priešistorės gintaras“ (2007), Valdemaro Šimėno „Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje“ (2006), Mindaugo Bertašiaus „Vidurio Lietuva VIII–XII a.“ (2002), Vlado Žulkaus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“ (2004) ir t. t.

Taigi veikalai vienas po kito toliau užpildo ir užlopo tarsi žiurkių ir pelių iškramsnotas mūsų istorijos spragas.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .

44 komentarai

  1. Giedrius:

    prokalbė
    protėvynė
    nedingo niekur
    ir nedings…
    – mums ČIA,
    tiesiog ne itin rūpėję ką apie mus
    (dėl mūsų …iš kitur, sau) maną,
    o rūpesčių buvę nuolat ir nuolat,
    dėka žynių, dėka tikybos tvarkos
    ir aiškaus p r i i m t i n o supratimo
    Tauta augo (išliko), atlaikė visus
    bandymus užimti ČIA: mūsų erdves;
    o keltų, vikingų, ir kitų sakmių-kronikos
    dar tik atsiskleidžia, iš naujo atranda
    karalystės-valstybės kūrybinį paveldą
    (ypač – pirmojo Maskvos universiteto
    filosofijos mokslų paskirtojo vadovo, –
    letuvių palikuonio, iš tikybinės aplinkos
    terpe augintojo, atneštas ir įrašytas
    kūrybos mintis, mokslą…);
    palengva laikas ir leidžia, kaip anuomet
    – žynės ir žyniai tolygu ir dabar, ves

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Paskaičius šį domų eilėraštį, po paskutinės eilutės “- žynės ir žyniai tolygu ir dabar, ves”, kilo seniai gimęs klausimas: žodžio KARMAZINAI reikšmė.
      Mat iš vieno Pusbalčio esu girdėjęs aiškinimą, kad tatai tikėtina KARMA – ŽYNIAI reikšmė. O KARMA – lyg siejasi su melu, todėl atsiradusi vietovardinė KARMĖLAVA (karma-melas), kurią smetoniniai krikščionys atseit “atlietuvino” ?

  2. lyvis:

    Va tai čia visų rašeivų neišmanymas:
    Nemaža knygos skirsnių autorius skiria pačiai senosios lietuvių tikybos esmei, jos tūkstantmetei tradicijai, palyginimui su kitomis giminiškomis religijomis (senovės graikų, indų, germanų ir t. t.). Aptaria ir tokį svarbų klausimą, kaip reikėtų pagarbiai pavadinti senąją lietuvių (ir plačiau – visų baltų) tikybą, nes žodis pagonybė yra primestas ir žeminantis, mat pagonimis nuo romėnų laikų vadinti tik kaimiečiai, prasčiokai ar provincialai. O juk senoji tikyba tikrai verta daug didesnės pagarbos, nes ji – tai vienas didžiausių tautos galių šaltinių.
    Senovės lietuvių pasaulėjauta buvo išreiškiama žodžiu pagonybė. Prisiskaitę krikščioniškos evangelijos rašeivos kratosi žodžio pagonybė, o jug šis žodis iš pagonybės laiku ir kokias žodžiais jį bekeistum vistiek jo nepakeisite tai mūsų protėvių pasaulėžiūra. Perdaug ponai jūsų galvose gyvena kryžiokai ir mažai beliko vietos pagonybei. Ech kaip gaila šių intelektualu. lyvis

    • prima:

      Taigi, kad senovės lietuviai savo pasaulėjautos tikrai NEišreiškė žodžiu pagonybė. Ar nereiktų tamstai pavartyti kokį žodyną – žodis, kildinamas iš lotynų k.

      • lyvis:

        Iš kur jūs ištraukėte kad žodis pagonybė kilęs iš lotinų kalbos. Jis tik užrašytas lotynų kalbos žodyne. Krikščionybė įsigalėjo lotinu kalba.niekindama pagonybę. Todėl Jūsų galvoje ir tuno žodis pagonybė kaip žeminantis žodis. Tai jau Jūsų bėda kad negalite išsivaduoti iš krikščioniškos evangelijos. Ir toliau taip gyvenkite nejausdami savo didingos pagoniškos praeities. Ir toliau gyvenkite ir bukite amžinai nusidėjusi. Pagonybė rėmėsi sveiku gyvenimo džiaugsmu, tiesa, ir t t. Herbas vytis rusų, lenkų kalbose vadinosi pagonis tai kur Jūs čia matote žemdirbį daugiau domėkitės lietuviškais reiškiniais ir Jūms atsiskleis pagoniškas pasaulis. Gyvenate be savo praeities. lyvis

        • Vilna:

          Manau, kad pa-gonio vardą būtų galima sieti su vardu hunai, slavų konij “žirgai”, liet. ganyti, palygink, – naktigonė – žirgų ganymas, dainos žodžiai – “žirgelių ganyt” ir t.t.. Apskritai tuo vardu protolietuviai galėjo vadintis pagal tai, kad jų vėliavoje buvo žirgas, vėliau raitelis.

          • Kemblys:

            Vytis baltarusiškai ‘pogonia’ (jų valstybės ženklas). Nuo žodžio ginti. Šis žodis turėjo baisiai skambėti genamiems priešams. Visai nenuostabu, kad pagonys, t.y. genantys buvo nemylimi.

            • Vilna:

              Psichologija čia tokia, – kas yra stiprus, tas yra ir turtingas, dėl ko konkurentų yra nemylimas, visaip niekinamas. Tačiau matyt su pavadinimų kilme “Vytis” ir “Pogonia” klausimas yra kur kas sudėtingesnis.
              Manau, kad senovės lietuviai turėjo ne tik žodį ”vieta”, bet ir bendrinį žodį “vietis” (kirtis trumpinis galūnėje), reiškusį ženklą, skirtą vietai, genčiai, kariuomenei, kurios valdovu ar atstovu buvai pažymėti, o gal ir priklausančiai teritorijai žymėti.
              Tą paskirtį dabar atlieka herbas, emblema, firmos ženklai.
              Baltarusių “Pogonia” kilmę vesčiau iš tos pačios tada buvusios ženklo reikšmės. Gerai žinoma, kad “pagonai” yra kariškių uniformos smulki detalė, žyminti kieno, kokios šalies yra kariuomenė, taip pat rodanti atskirų joje esanių asmenų karinį laipsnį.
              Taigi, “Vytis” ir “Pogonia” reiškė tada tą patį, t.y. kad esi kilmę turintis asmuo, o ne koks nelaisvas, prastuomenės žmogelis.
              Labiausiai tikėtina, ksd “Pogonia” yra lotyniškas liet. Vietis, Vytis vertinys. Lot. pagus – kaimas, sritis, rajonas, taigi pagal reikšmę yra taip pat vietą, teritoriją žymintis žodis. Sunkiau būtų “Pogonia” vesti iš lot. pingo – piešti, vaizduoti, tačiau tai taip pat nėra negalima. Turime pavardes Pangonis, gal ir Panka čia, taigi nėra negalima ir “n” iškritimo galimybė pavadinime “Pogonia”.
              Dėl to pavadinimų “Vytis, Pogonia” siejimas su “vyti, ginti, ganyti” yra priskirtinas sovietintoms etimologijoms, nebent, savo kilmę tapatintume su piemenavimu. Tada – jodinėdami vaikėme žvėris nuo ganomų kaiminių. .

              • Kemblys:

                Vilna, man patinka Tavo svarstymai. Jų esmė, kad mūsų protėviai galėjo primetinėti savo kalbos žodžius kitoms tautoms ir neabejotinai GINTI priešus iš savo Žemių.
                Manau, jei tokiais svarstymais semiame stiprybę iš preities, tai savo veikla turime palikti stiprybę mūsų palikuonims t.y. į ką jie galėtų atsiremti.

                • Vilna:

                  Prie to, ką “pagiriamo” pasakėte, betrūsta pačiam prisidurti, kad tampa aišku, jog jokio vadinamo tautų kraustymosi nebebuvo apskritai, kad iš tikrųjų, tai jas GINĖ mūsų protėviai, kaip buvo sumanę kuriai kokią vietą Europoje.
                  Ir dar, kad būtų “palikuonims į ką stipresnio remtis”, ar ne panašų “imperijos atkūrimą” galėjo regėti ir a.a. G. Beresnevičius savo knygelėje “Imperijos kūrimas”… Visgi du, tai ne vienas…

                  • Kemblys:

                    Dar nemąsčiau apie “imperijos atkūrimą”. Pradžiai, gal neišnykime, kaip prūsai 🙂
                    Kad neišnyktume: reikia saugoti kalbą nuo svetimžodžių, reikia saugoti Lietuvą, reikia suvokti kitą lietuvį, kaip giminę, reikia laikytis protėvių dorovės, reikia domėtis protėvių pasaulėžiūra.
                    Kodėl rašai man daugiskaitoje? Mano manymu, kiekvienas žmogus yra savitas ir nepakartojamas.

                    • lyvis:

                      Tam kad įgyvendintum Kembly savo gražius tikslus tai pirma reikia kad tauta taptu vegetarais. Mėsaėdžiai niekada nebus paslaugūs vieni kitiems o tik bujos pavydas, neapikanta artimiems, apkalbos ir t t. lyvis

                    • Kažin:

                      Daugiskaitoje rašau todėl, kad kaip tik tai, jog kiekvienas žmogaus savitas, ir sąlygoja daugiskaitą. Be to, internetas tolygus bendravimui laišku, raštu, t.y. ne betarpiškai kalbantis, o per atstumą ir dar su nepažįstamu.

                    • Vilmantas Rutkauskas:

                      Lyvi,
                      taip, virtuvės tapo savotiškomis “šventvietėmis”, kuriose apdorojamos ir sudorojamos AUKOS.
                      Tiesa, auka prieš tai parduotuvėje turi būti nupirkta (kaip krikščionis sakytų – atpirkta)..

                    • Kemblys:

                      ‘Kažin’, pasirašinėjame slapyvardžiais. Manau, iš to ką rašome, vienas kitą šiek tiek pažįstame.
                      Sėkmės Tau

                    • Kemblys:

                      ‘lyvi’, mano įsitikinimai, pavadinčiau, gamtameldžio, bet nesuprantu kodėl turėčiau nevalgyti mėsos. Visa, kas gyva (vienaląsčiai, grybai, augalai ar gyvūnai), yra vienodai gyvi. Manau, reikėtų mąstyti KODĖL GYVENAME, o ne ką valgome. Mus taip, pat valgys, jei nesusideginsime. Valgydamas mėsą bandau įsivaizduoti tas NEŽMONIŠKAS sąlygas, kuriose auginami tie gyvūnai, bandau įsivaizduoti NEŽMONIŠKUS verslinės žuvininkystės būdus, bandau įsivaizduoti NEŽMONIŠKUS pramoninės žemdirbystės būdus ir suku galvą kaip visa tai sustabdyti.
                      Kodėl valgyti, pvz., augalus geriau negu mėsą? Gal, valgydamas mėsą, įgysi jėgos apginti tuos gyvūnus? Gamtoje, kiekvienas plėšrūnas užgrobia dešimteriopai didesnį medžioklės plotą, negu jam reikia prasimaitinti, ir nesidalina su kitais plėšrūnais – jis naudingas tiems ką valgo.
                      Tokia mano nuomonė.

                    • lyvis:

                      Kembly, kam tau vartoti perdirbtą maistą t y mėsą. Mėsą atsirado gyvūnui sušėrus bulves, morkas, runkelius ir t t. Mėsa atsirado iš bulvių, runkelių ir t t. Tai kam tu atiduoti saulės įkrautus maisto produktus gyvuliams jug juos gali pats suvalgyti, o ne antrinį produktą mėsą. lyvis

                    • Kemblys:

                      ‘lyvi’, kartoju, reikėtų mąstyti KODĖL GYVENAME, o ne ką valgome.
                      Lietuvoje gyvename pusiau atšiauriose sąlygose, tad neįmanoma pramisti vien tik augaliniu maistu. Jei kaitini ant ugnies augalinį maistą, tai taip pat valgai perdirbtą maistą. Augalinis maistas, kaip ir mėsa valgomas atėmus gyvybę.
                      Mes čia visai gadiname atsiliepimus po straipsniu, atsiprašau.

                    • lyvis:

                      Taip Kembly, čia tik tavo pasiteisinimas kodėl valgai mėsą. Štai pavyzdžiui nuskinei nuo obels obuolį ir suvalgei . Obelei gi nieko neatsitiko jinai ir kitais metais tau duos obuolių. Bet štai tu užsimanei mėsos nuėjei paršiukui nusukai koja daugiau tuo metų nesinori mėsos. Kas atsitiks su paršiukų jis gi paprasčiausiai nugaiš, nukraujos. Negi tu esi toks žiaurus. lyvis

                    • lyvis:

                      Tavo pasakymas:
                      kartoju, reikėtų mąstyti KODĖL GYVENAME, o ne ką valgome.
                      Viskas turi būti atvirkščiai ką valgome taip ir mąstome. Nesuprantama kodėl tu taip teigi čia tavo paprasčiau paklydimas dvasiniame pažinime. lyvis

                    • Kemblys:

                      Dvasią (manau, kad šiuo žodžiu protėvių Žyniai įvardino tam tikrą gyvybei būdingą būvį) turi augalai ir net giros rūgimą sukeliantys vienaląsčiai, ne tik gyvūnai. Gamtoje VISI valgo vienas kitą, bet nesuvalgo (kaip žmogus) – ten visiems naudinga pusiausvyra. Taigi čia ne paklydimas ,,dvasiniame pažinime” – man plėšrūnai artimesni.

                    • lyvis:

                      Dvasiniame kelyje plėšrūnai yra sanitarai jie naikina pasiliguojusius, sergančius, nusenusius gyvūnus kad jie nesikankintusi. O vilkas jauną šaunų kiškį tiesiogiai jo nepagauna. Taigi tu nori dirbti su iškrypėliai ar dvassiniu keliu vesti jaunuomene. lyvis

                    • Kemblys:

                      O tu pataikei, Vilkas yra vienas iš keturių gyvūnų, kurio nevalgyčiau net iš bado mirdamas 🙂 Dar Žvirblis man šventas. Kitų nevardinsiu – nesupras niekas.
                      Nei aš noriu dirbti su iškrypėliais, nei man patinka – kažkas turi tuo užsiimti. Kita vertus, Žmogus yra toks, KOKIOS JO MINTYS. Jei pavyksta sutvarkyti iškrypėlio mintis, tai turime gerai mąstantį Žmogų su bloga patirtimi. Patirtis šiuo atveju naudinga net mums visiems.

                  • lyvis:

                    Pats taip reiški mintys lygtai vėl reikia kažką paaiškinti patikslinti. Nereikia kalbėti užuolankom o į tikslą reikia eiti tiesia. Nereikia dirbti nemylimo darbo, jeigu tam turi pašaukimą tai ir dirbk tą darbą. Linkiu pačiam sėkmės savo ieškojimo kelyje.nors ir nevisada mes žinome savo paskirti gyvenime. lyvis

  3. Getas:

    A. Bučio visos trys knygos verčia mus atgimti dar kartą ir istoriją, ir literatūrą vertinti poliparadigmiškai, t.y. atsikratyti monoparadigminės sąmonės, kuri buvo suformuota ir pavidalinama dabar naikinti senajai baltų kultūrai, sąmonei ir tikybai bei pasąmonei, kuri daugelyje dar išlikę.
    Mūsų herbas Vytis ir vadinama rusų, gudų kalbomis “pagonia”, t.y. gnat, pagnat – vyti, išvyti. Tikėtina, kad susiję ir su “hunais” (gunais), kai jie 5 a. įsiveržė (buvo puikūs raiteliai- kariai) į Romos imperiją, savo kultūra jau bepūvančią, tai vakariečiai ir suteikė neigiamą prasmę ir visa tai vėliau susiejo su krikščionybės sklaida, o Europos centre gyvenantys aisčiai (baltai) tik dėl aukštos dvasinės kultūros ir stiprių karinių struktūrų ilgiausiai išliko neapkrikštyti. Bet krikščionybės skleidėjai vienu iš svarbiausių ginklų laikė naikinimą ir niekinimą buvusios kultūros ir naujos sąmonės suformavimą. Stebėtina, kad tai tęsėsi net iki 20a. kai lenkai ir pseudolenkai į baltų sąmonę įvarė: katalikybė – tai “Polska wiara”, “nekalbėkite lietuviškai, nes Dievas to nesupras”, “lietuvis – tai chamas ir cholopas”, o lietuvybės skleidėjai buvo vadinami “litwomanais” – sergantys manija, o save vadino polonofilais, kaip dabar “pedofilai”- mylintys vaikus, vietoj lietuviško žodžio “vaikpisiai”. Kaip graikai, taip ir lietuviai turi du žodžius apibudinančius dvasinę – sielos meilę ir kūnišką meilę: agape ir eros – meilė ir aistra, geidulys , pisa. Gi, lotynai matyt vienu žodžiu visa tai vadina. Būkime budrūs dabartyje ir stenkimės atpažinti apsimetėlius.

    • lyvis:

      Štai Geto teiginys:
      Mūsų herbas Vytis ir vadinama rusų, gudų kalbomis “pagonia”, t.y. gnat, pagnat – vyti, išvyti.
      Bet tai toks jau paviršutiniškas mąstymas. Tikroji pagonio prasmė šio žodžio kuris skaidosi p+agoni t y ugnis. Aštuntoji runa -p- taip pat reiškia ugnies ženklą. Šio žodžio prasmė ir yra ugnies garbintojai tai dvasinis žodis. lyvis

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Kiek žinau, šis straipsnio autorius visa savo esybe esa Pagonis. Jis skaitydavo paskaitas Baltų religijos mokykloje, kur ir man teko Laimė keletą kartų apsilankyti.Ten jis teigė, kad lietuviams reikia ne didžiuotis, o raudonuoti – kuo mes nukrikščionėję pavirtom.
        ———–
        Mėgstantiems lotyniškus skambesius ir jais aiškinti lietuviškas prasmes (kalbą), mestelsiu dar vieną agoniją kaip pagoniją – lot. ARIJO PAGAS . Taigi, tik jokiais būdais nesivadinkite kažkokiais arijais, nes pavirsite marijais.

  4. Artūras Gotautas:

    Sau lieta
    Karma žinai
    ….
    Anie tu
    Varė lyną
    Geri man
    ….
    Anta lyja
    Kunig Ais čia
    Ar į jie
    Dar į ją
    ….
    Vyt jį
    At galios
    Va tik anan
    ….

  5. Kažin:

    livi, o kas gi čia svaičiojamo pasakyta. Tai, kad lietuviai garbino ugnį, yra visų pripažinta. Tie, kas apsikrikštiję ėmė garbinti Kristų, vadinosi krikščionys. Visiems – žinoma.
    Tai kodėl tokiu atveju arijų vardas negalėjo rastis iš žarija, žėrėti pagal tai, kad jie buvo ugnies garbintojai. Vėlgi Vengrijoje yra sritis vardu Panonija. Jotvingiai ugnį vadino žodžiu “panno, panike”, taigi šios srities vardas taip pat galėjo rastis iš ugnies garbintojų gyvenimo joje.
    Be to, Azarbaidžnas savo vardą veda iš to, kad ten gyveno gentis vardu azerai – ugnies garbintojai. Matosi, kad genties vardas “azerai” taip pat yra giminingas liet. žėrėti, žarija. Pagaliau ten pat yra Dagestanas. Šis vardas galimai taip pat yra “ugninis” – iš degti. Nepaneigsi, kad ugnis – ir dega ir žėri ir liepsnoja.
    Taigi jokių svaičiojimų – viskas gyvenimiška ir paprasta – ryšys tarp arijų ir baltų per ugnies ir Perkūno garbinimą nenuginčijamas. Jotvingių dėl to, kad jie arijai nepriimti į savo tarpą kaip ir neišeitų…

  6. lyvis:

    Arijai tiesiogiai nieko bendro neturi su ugnimi. Šis žodis siejasi su oru ir arimu t y arimas jaučiais. Tik čia nieko bendro nėra su žemdirbiška mūsų kultūra, kad mūsų praeitis žemdirbiška šitas teiginys yra mankurtiškas. Paties mintys geros tik jas reikia išvalyti o pats dar labiau jas sumaišai ir pateiki kaip teiginius. Tai tau neleidžia padaryti mišri mityba. Daugiau vaisių ir daržovių ir viskas stos į geras mintys.Su ugnimi siejami lietuviai teisingai. lyvis

  7. Kažin:

    Beje, ugnis, uždegama Perkūno, kaip tik ir buvo tuo pirmuoju, visų galingiausiu artoju. Ir šiandien dar bandoma taip “arti” – žolės deginimas pavasarį.
    Be to, ugnies šventumas, visuotinumas, įvairiadaiktiškumas (universalumas) yra radęsis iš to, kad iš jos atsiranda liepsna (ugnies liežiuviai), žarijos (žvaigždės, akys), dūmai (orinis pavidalas), anglis, pelenai (trąšos), šviesa, šiluma, netgi kalba (traškėjimo, spragsėjimo, pleškėjimo garsai), pagaliau sukuriama krūmo, piramidės forma ir t.t. Tai – negalėjo likti pirmykščio ir vėlesnio žmogaus kūrėjo nepastebėta.
    Taigi arijų nesieti su ugnimi kaip pirmine artoja nebūtų išmintinga.

    • lyvis:

      Pagal tavo mitologinį mąstymą kol kas nieko neina suprasti būtų gerai kad pratęstum toliau kas iš to išeina kokios legendos, mitai ir t t. Ar pagal tavo garsinius dėsnius gal žiogai dauginasi. Vienu žodžiu kas čia yra? lyvis

  8. Kažin:

    Paaiškinsiu nesiplėsdamas – trumpai.
    O, – ar ne apie ugnies ir arimo (žemdirbystės) giminystę kalba Herodoto atpasakota skitų (vienų iš arijų) legenda. Kai pagal ją iš dangaus į skitų žemę nukritusių auksinių daiktų: arklo, jaučių jungo, dviašmenio kirvio ir taurės, t.y. žemdirbystės padargų ir reikmenų neleido paimti abiems vyresniems skitų pradininko sūnums, šiems norint juos pasiimti, apgobdama liepsnomis. Daiktai neužsiliepsnojo tik priėjus juos pasiimti jauniausiajam jų broliui.
    Taip iki tol arėja (žemdirbe to laiko prasme) buvusi Dangaus ugnis (miškų uždegimas žaibuojant) paliepė nelaukti miškų uždegimo iš Dangaus, o juos kirsti kirviu ir iškirstų miškų vietose žemę “arti” žagre pasikinkius jaučius. Nors “arė” jau ne ugnis, bet iš “ugninio” žodžio atsiradęs “arti” išliko.
    Taigi žemdirbystės atsiradimą tokia legenda yra išaukštinę skitų žodžio meno meistrai – žyniai. Šiuo atveju ne be prasmės su ugnimi yra ir tai, kad nukrito auksiniai daiktai. Patarlė sako, kad auksas ir pelenuose žiba. Taigi abu žiba, abu žėri – auksas ir ugnis. Skitams arimui numesti prietaisai ne kokie nors, o auksiniai, taip žibantys, žėrintys, kaip ugnis, kaip žaibas. Taigi jie tegali būti tokie, kokia yra pirmoji artoja ugnis. Lot. aurum “auksas” yra taip pat galimai bendrašaknis su minėtais “ugniniais” žodžiais – žarija, žėrėti.
    Apie dainavimo, muzikos, kalbos, ypač vardo, apskritai savito garso, ženklo radimosi sudievinimą senojoje, mitinėje pasaulėjautoje nekalbėsiu, tik pasakysiu, kad žodį arti, vardą arijai giminuojant su žarija, žėrėti (“ž” dėl tabu), lot. aurum nekyla nei garsinių, nei prasminių sunkumų.
    Taip, kad pavojaus “žiogams” daugintis iš žiogų neturėtų kilti…

    • Kažin:

      Atsiprašau, atrodo, neatsakiau į tokį klausimą: “Vienu žodžiu kas čia yra?”.
      Atsakant į jį “vienu žodžiu” – tai lietuviškas praeities būvio permatymas skradžiai šiandienos laikoskopu.

  9. lyvis:

    Yra paprastesnis mitologinis būdas kaip visą tai paaiškinti. Reikia remtis luomais. Pagal metalus pirmas luomas yra auksas. Tie visi auksinai daiktai nukritę iš dangaus yra skirti pirmam karališkam luomui. Dangus yra antras luomas atstovauja oro erdvei. Skitai nėra arijai skitai yra karių luomas tie daiktai buvo skirti iš dangaus – antro luomo skitams kariams – pirmam luomui. Vėl pats viską suplaki į vieną negalėdamas išskirstyti auksiniai daiktai tai pirmas luomas gauti iš antro arijų luomo. Ugnis atstovauja trečiam luomui, kuris siejamas su pirmu karališku luomu. Na o žyniai atstovauja ketvirtam luomui. Bet luomai dėsningai persidėsto ir žyniai yra pirmo luomo atstovai. Herodotas rašo visiškai teisingai tik pritaikius luomus tai galima paaiškinti o nesuplakti į vieną ir daryti kad tai yra arijų visuma. lyvis

  10. Kažin:

    Skitai buvo gentis pagal kalbą priskirima indoeuropiečių iranėnų dialektui. Gentyje buvo žynių, karių, žemdirbių ir netgi artojų luomai. Tai patvirtina daugelio mokslo sričių duomenys. Iš minėtos Herodoto papasakotos skitų legendos duomenų sprendžiu, kad būtent artojų luomas turėjo reikalo su ugnimi. Tai grindžiu naudodamas daugelio ne vien istorijos mokslų duomenis. Tai ne “visko suplakimas į vieną”, kaip kas mano, o mokslinio tyrinėjimo metodas. Lieku prie anksčiau pareikštos nuomonės.

    • Kemblys:

      Luomai. mieliji, atsirado valstybinėje visuomenėje, kur įmanoma nusavinti kitų visuomenės narių darbo vaisius. Gentyje kariai vienodai su kitais tenkina savo šeimos poreikius. Pasidomėkite kaip dar iki šių dienų gyvena pietų amerikos miškuose ar australijos dykumose – ten kiekvienas vyras, reikalui esant, tampa kariu.
      Jei norite ginčytis, tai parašykite sąvokų: valstybė, tauta ir gentis apibrėžimus. Tada suprasite PRIEŽASTĮ virsmo iš gentinės visuomenės į valstybinę. Linkiu sėkmės.

  11. lyvis:

    Gentis, tauta ar dar kaip nors įvardijus tegali būti tik viename luome. Skitai tikriausiai abu sutarsime kad tai karių luomas. Stipriau skaityk Herodotą ir bandyk taikyti luomus. Kad tu turi savo nuomonę tai gerai bet kaip kitam suprasti tavo nuomonę? Nes tavo Herodoto išvados nelabai suprantamos.Nebijok kitų kritikos gal tau įneš ką nors naujo. Ir dar išmesk indoeuropiečių prokalbę tą beprasmę teorija be to jinai seniai nebeveiksminga kaip ir lyginamoji kalbotyra kurios seniai išsikvėpė. lyvis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: