Z.Vaišvilos spaudos konferencija: Ar turime teisę tikėti Prezidente Dalia Grybauskaite? (tiesioginė transliacija, video) (322)

Zigmas Vaišvila sausio 13-osios dienos minėjime Seime | lrs.lt, O.Posaškovos nuotr.

Zigmas Vaišvila | lrs.lt, O.Posaškovos nuotr.

Birželio 13 d. 10 val. Seime vyks Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario ir klubo pirmininko, Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Ar turime teisę tikėti Prezidente Dalia Grybauskaite?“ (Dėl metinio Lietuvos Respublikos Prezidentės pranešimo Seime)“.

„Birželio 11 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė Lietuvos Respublikos Prezidento metinį pranešimą. Prezidentė, nors ir paminėjusi pirmą kartą Sąjūdžio vardą jo 25-mečio proga, nesugebėjo išsivaduoti iš melo ir oriai atsitiesti. Pradėdama paskutiniuosius kadencijos metus, Prezidentė taip ir nepateikė Tautai savo supratimo apie Lietuvos padėtį ir ateitį. Neišgirdome atsakymų į pagrindinius klausimus, o gyventi vien šūkiais neturime teisės. Todėl neįtikina Prezidentės patriotizmo deklaracija be turinio, neįvardinami Lietuvos siekiai Europos sąjungoje, gyrimasis teisėsauga nematant milijardinių valstybės nuostolių jos kadencijos metu ir toleruojant atvirą tyčiojimąsi iš valstybės, kvietimas gerbti Lietuvos Konstituciją pačiai Prezidentei ignoruojant Tautos valią, pareikštą referendume“, – sako Z.Vaišvila ir klausia:

„Kodėl Prezidentė taip elgiasi, ar ji laisva priimti sprendimus? Ar mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, turime teisę pasitikėti mūsų valstybės vadove, nenorinčia ar negalinčia atsakyti į pagrindinius Tautos išlikimo klausimus?“

Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją žiūrėkite ČIA arba ČIA.

Vykstant spaudos konferencijai jos dalyviams galima buvo internetu pateikti klausimus.

Nuoroda į klausimų uždavimo sistema ČIA (veiks spaudos konferencijos metu).

Skelbiame Z.Vaišvilos spaudos konferencijos transliacijos iš Seimo vaizdo įrašą (lrs.lt vaizdo medžiaga):

Skelbiame Z.Vaišvilos spaudos konferencijoje perskaityto pranešimo tekstą:

Z.Vaišvila. Ar turime teisę tikėti Prezidente Dalia Grybauskaite? (Dėl metinio Lietuvos Respublikos Prezidentės pranešimo Seime)“

Š.m. birželio 11 d. p. Dalia Grybauskaitė Seime perskaitė Lietuvos Respublikos Prezidento metinį pranešimą. Pirmieji sakiniai privertė sunerimti – ji, drauge su mumis, iš pogrindžio išlaisvino Vytį, Gedimino (turėtų būti – Gediminaičių) stulpus, Trispalvę ir Tautinę giesmę, o lietuvių kalbą įteisino kaip valstybinę. Anot Prezidentės, „...per vieną naktį tapome tauta“. Žinant Prezidentės nuomonę apie Sąjūdžio ir Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarus, tik artėjantys Lietuvos Prezidento rinkimai gali paaiškinti šį viražą. Dar gegužės 31 d. nebuvo žinoma, ar Prezidentė dalyvaus Sąjūdžio 25-mečio minėjime Seime. Tačiau š.m. birželio 1 d. jai teko apsispręsti – tokios valstybės vadovės pozicijos būtų nesupratę net V. Landsbergio gerbėjai, susirinkę į jo Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimą.

Kaip turi jaustis Prezidentė, taip kalbėdama pirmu asmeniu? Šiuo atveju tai jau ne nuoširdumo klausimas, o kažkas nepalyginamai daugiau. Aš taip negalėčiau. Žinant, kad po LKP atsiskyrimo ji pasirinko kitą barikadų pusę, kad 1989 m. gruodyje tapo TSKP Vilniaus aukštosios partinės mokyklos vienu vadovų (moksline sekretore), kad tęsė šį darbą net po 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo iki pat šios įstaigos uždarymo, kad tai buvo sudėtinė TSRS kolaborantų štabo, koordinavusio ir karinę veiklą prieš Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos valstybę, dalis. Į šį štabą po 1990 m. kovo 23 d. patekdavo tik turintys TSRS kariškių išduotus leidimus. Toks Prezidentės kalbėjimas gal ir būtų nuoširdus, jei būtų atsakyta į jai Seimo tribūnoje š.m. sausio 13-ąją užduotus klausimus – kodėl Sausio 13-osios byloje įtarimai nereiškiami kolaborantams, kodėl nėra net paaiškinimo dėl įtarimų panaikinimo 15-ai kolaborantų tuo pretekstu, kad jie patys nešaudė į mūsų žmones, kodėl nepaskelbtos net jų pavardės? Nauji įtarimai šiemet pradėti reikšti tik tiems, kurių Rusija tikrai neišduos. Kodėl Prezidentės iniciatyva ankstesnis Seimas panaikino ikiteisminio tyrimo funkcijas VSD nusikaltimų žmoniškumui ir valstybei tyrimuose ir jos nepriskyrė niekam? Kodėl ši situacija tęsiasi, kodėl nieko nedaro Seimas? Matant neslepiamą Prezidentės įtaką Generalinei prokuratūrai, šie klausimai tampa retoriniais. Nėra ir Prezidentės nuomonės dėl A. Paleckio, su kuriuo ji vienu metu dirbo Lietuvos URM, ir jo partijos antivalstybinės veiklos.

Prezidentė pasigyrė teisėsaugos laimėjimais. Tačiau nėra jos nuomonės dėl pagrindinių šių klausimų. Kodėl Prezidentė tyli dėl neregėto ir atvirai vykdomo savavaldžiavimo švaistant ir savinantis valstybės bei bankų lėšas, jau skaičiuojamas ne tik šimtais milijonų (Snoro banko administratoriaus atlygis), o milijardais? Kodėl dėl deklaruoto, o vėliau Šveicarijoje pastebėto milijardo litų trūkumo reikėjo pasiųsti į bankrotą veikusį Snoro banką? Jei reikėjo nacionalizuoti Snoro banką ir uždengti milijardo litų dydžio skylę, tai būtų buvę pigiau, nei valstybei mokėti per keturis milijardus ir viską paslėpti po bankroto skraiste? Kodėl šio banko pagrindu Latvijos pavyzdžiu negalėjome įsteigti Valstybės kasą, kurioje būtų surenkamos ir laikomos valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšos? Matyt, Lietuvoje veikiantys švediški bankai nebūtų patenkinti. Jų dideli klientai prieš pat Snoro banko įvykius pereidinėjo į Snoro banką, nes šis bankas rinko indėlius ir buvo pasišovęs teikti jiems papildomus kreditus. Kiti bankai bevelijo finansuoti tik valstybę.

Kodėl Šiaulių bankas, deklaravęs, kad pasiruošęs už sveikąją Ūkio banko dalį sumokėti 2,5 mlrd. Lt, šį 2,7 mlrd. Lt vertės turtą su visais Ūkio banko klientais gavo už dyką? Kodėl indėlių draudimo fondas dar primokėjo Šiaulių bankui 0,8 mlrd. Lt? Už ką? Williams istorijos negana? Indėlių draudimo išmokų gavėjai pagal įstatymą yra indėlių savininkai, o ne veltui šį milijardinį turtą gavęs Šiaulių bankas. Rieškučiomis ir atvirai semiama milijardais – ir viskas gerai? Prezidentė to nemato, nesupranta? Gal dėl to, kad formaliai šiam paradui vadovauja jos Prezidento rinkimų štabo vadovas ir dabartinis Lietuvos banko vadovas V. Vasiliauskas, kurio pagrindine patarėja įdarbinta p. D. Grybauskaitės bendražygė nuo TSKP Vilniaus aukštosios partinės mokyklos iki finansų ministerijos ir Briuselio komisarės aparato – p. Rima Kaziliūnienė?

P. D. Grybauskaitės rūpesčio Darbo partijos byla nuoširdumu patikėsiu tik po to, kai ji viešai paaiškins, kodėl 2002 m., jai būnant finansų ministre, Kauno apskrities VMI viršininkė Virginija Žuromskaitė, išdrįsusi areštuoti Lietuvai dujas pardavinėjusios ir mokesčių nemokėjusios „Jangilos“ sąskaitoje 271 mln. Lt, buvo atleista iš darbo su vilko bilietu. Kol kas man ši istorija panaši į dviejų asmenų nesusitarimą. Kadangi nuo 2009 m. Prezidento rinkimų kampanijos dėl melagingos p. D. Grybauskaitės biografijos atskleidimo jos  gerbėjai bando man „prikabinti“ bankrutavusios AB „Oruva“, kuriai niekada nevadovavau, problemas, siūlau p. D. Grybauskaitei, šios įmonės bankroto proceso metu 2001 m. – 2004 m. vadovavusiai pagrindiniam jos kreditoriui finansų ministerijai, pačiai viešai paaiškinti apie finansų ministerijos veiksmais iššvaistytą BAB „Oruva“ turtą, paslapčia nuo kreditorių komiteto ir bankroto administratoriaus finansų ministerijos vykdytus mokėjimus į AS „Parekss banka“ Rygoje BAB „Oruva“ sąskaitą, iš kurios milijonines lėšas šis bankas nusirašinėjo sau, teismo ekspertų ir valstybės kontrolės išvadas, prokuratūros nenorą tirti šias veikas. Tuomet aš pakomentuosiu ir pateiksiu viešai tai patvirtinančius dokumentus. Kalbėti reikia ne apie pasiekimus teisėsaugoje, bet apie „telefoninę teisę“, teisėsaugos struktūrų išbalansavimą ir griovimą, vykdomą neatsakingais vadovų parinkimais ir parodomosiomis „reformomis“. Generalinio prokuroro ir kriminalinės policijos vadovo pavyzdžiai ryškiausi. Tačiau šiais klausimais Prezidentė „neturi savo nuomonės“.

Girtis teismų reformos „pasiekimais“ gali tik to nesuprantantis ar nenorintis suprasti asmuo. Visuomenei primetus diskusiją apie patarėjų institutą kaip visuotinę panacėją nuo visų teismų ligų (kaip visuomenei primestas ir Garliavos serialas), nukrypstama nuo esminių problemų ir jų sprendimo. Vykstantis teismų darbo formalizavimas ir automatizavimas, planuojamas dirbtinis jų stambinimas – iš esmės klaidingas kelias. Konstitucinė teisė į kasaciją teisme tapo tik formalia, rašytinis procesas tapo vos ne 100% norma ne tik civilinėse bylose, bet ir baudžiamosiose bylose, ir ne tik Lietuvos Aukščiausiame Teisme, bet ir apeliacinės instancijos teismuose. Ar galima realiai vykdyti teisingumą, faktiškai atimant iš proceso dalyvių teisę būti betarpiškai teismo išklausytais? Ar gali teismas neformaliai išnagrinėti rašytinio proceso būdu tą pačią dieną ir valandą paskеlbtuose  posėdžiuose 30-60 bylų, kuriose dar ir teisėjų kolegijų sudėtis persikloja? Teismo procesai tampa tik formalumu. Teismai skęsta bylose, o įvardinti šias problemas ir patarti „valingai“ Prezidentei, kaip jas išspręsti, matyt, niekas neišdrįsta, o jai pačiai, panašu, tai nerūpi. Rūpi formali ir išorinė pusė, bet ne turinys. Keletas pakeistų teisėjų sistemos nepakeis. Neatidėliotinai būtina didinti teisėjų, jų padėjėjų, sekretorių etatus, jų apmokėjimą, nes per metus kitus teisingumo vykdymas netruks tapti formaliu procesu, kurio dalyviais faktiškai bus tik teismai ir advokatai, jei juos šalys besugebės nusamdyti. Jau dabar į konkursuose teismo sekretorės darbui nebėra tiek dalyvių, kiek yra laisvų vietų. O prisidengiant darbų gausa nesunku valstybės vardu priiminėti ir „reikiamus“ teismo sprendimus.

Prezidentė pranešime pakvietė visus gerbti Konstituciją. Pranešimu pasidžiaugė ir V. Landsbergis, pareiškęs, kad D. Grybauskaitė referendumą dėl naujos atominės elektrinės statymo pavadino farsu, o pritariančius šiam Tautos sprendimui – pseudožaliaisiais. Suprantu V. Landsbergį, su kuriuo šiais klausimais viešai diskutavome po referendumo. Prezidentė, panašu, perima V. Landsbergio retoriką ir įpročius negerbti žmonių ir Tautos sprendimų. Todėl kviečiu Prezidentę parodyti Konstitucijos gerbimo pavyzdį. Tauta paskutiniajame referendume teisėtai ir svariai nutarė, kad Lietuva nebestatys naujų atominių elektrinių. Dar kartą Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei primenu, kad Konstitucija ir  Referendumo įstatymas nenumato, jog referendumo sprendimai nebūtų įgyvendinami. Lietuvoje referendumai skirstomi į privalomus ir patariamuosius ne pagal jų įgyvendinimą ar neįgyvendinimą, o pagal atvejus, kada valdžia referendumo būdu privalo paklausti Tautos valios ir kada nebūtinai. Pastarasis atvejis įstatymų leidėjo Lietuvoje pavadintas patariamuoju. Tačiau abiem atvejais referendumo sprendimus valdžia privalo įgyvendinti. Patariamojo referendumo atveju Seimas privalo jį įgyvendinti per 1 mėnesį.

Po 2012 m. spalio 14 d. referendumo praėjo jau 8 mėnesiai. Prašau Vyriausybę nutraukti tolimesnį lėšų švaistymą dėl Visagino AE projekto, prieštaraujančio referendumo sprendimui. Kreipiuosi į Tautos atstovybę Seimą – įsiklausykite į Prezidentės palinkėjimą nemindžiukuoti ir gerbti Konstituciją. Todėl pakartotinai prašau Seimą neatidėliotinai svarstyti ir priimti įstatymų pataisas, įregistruotas Seime dar 2012 m. lapkričio mėn. dėl šio referendumo sprendimo įgyvendinimo. Latvijos ir Estijos valdžia supranta mūsų referendumo prasmę ir rezultatą. Ta proga keletas minčių dėl skleidžiamos demagogijos apie tai, kad Rusijai tariamai nenaudinga Visagino AE statyba. Netikiu, kad Rusija būtų tokia neprotinga ir būtų pradėjusi dviejų reaktorių AE statybą be mūsų valdžios pritarimo. Bent jau tylaus. Įvykių eiga po referendumo rezultato tai patvirtina. Karaliaučiaus krašte statoma AE galėtų funkcionuoti, tik įsijungus į bendrą elektros perdavimo tinklą ir turint šiems dviems reaktoriams, kurių kiekvieno galingumas beveik sutampa su Visagino AE planuoto reaktoriaus galingumu, galios užtikrinimą jų išjungimo atveju. Vienu jų ir turėjo būti Visagino AE reaktorius, o kitu – Kruonio HAE, kuri užtikrino galios rezervą Ignalinos AE antrojo reaktoriaus stabdymo atveju (dėl pirmojo reaktoriaus stabdymo visą laiką buvo įjungtas vienas blokas Elektrėnuose). Lenkijos šiaurės rytų pusėje, t.y Karaliaučiaus srities prieigose jokių galios rezervų nėra. Lenkija kol kas ten nieko neplanuoja statyti, o elektros energijos deficitas šioje Lenkijos dalyje – didžiulis. Todėl mūsų referendumui sužlugdžius šią Rusijos pradėtą AE statybą ir nepavykus susitarti dėl Kruonio HAE panaudojimo, Rusija pradėjo jos konservavimą. Apie šios statybos stabdymą, Rusijos pasimetimą dėl mūsų referendumo rezultatų ir Kaliningrado spaudos diskusijas šiuo klausimu „Respublikos“ apvaliajame stale dar 2012 m. lapkrityje kalbėjo Gintaras Songaila. Tik ne visi atkreipėme į tai dėmesį.

Todėl, ponai demagogai, raginantys negerbti Tautos sprendimo, pradėkite mąstyti logiškai, o ne emocijomis ir nesąžininga politine konjunktūra. Kreipiuosi į Prezidentę ir Seimą, kviesdamas juos nedelsiant organizuoti privalomus du referendumus – dėl Europrokuratūros steigimo ir dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Dėl Europrokuratūros steigimo ES šalys sutarė, kad būtini šalių sprendimai. Lietuvos Konstitucija nesuteikė Prezidentui teisės šią baudžiamojo persekiojimo funkciją viešai neskelbiama apimtimi perduoti Briuseliui. Dėl Lietuvos žemės pardavimo užsieniečiams. Vyriausiasis Lietuvos euroderybininkas P. Auštrevičius ir jo pavaduotoja D. Grybauskaitė, oficialioje biografijoje neprisimenanti šių savo pareigų, negali nesuvokti akivaizdžios logikos – mūsų žemdirbiai ir toliau gauna tik ketvirtadalį išmokų, lyginant su ES šalių senbuvių žemdirbiais. Jei Lietuvos stojimo į ES sutartyje ir dabar deklaruojama, kad išmokos mokamos dėl to, kad mūsų žemdirbiai pasivytų Vakarų Europos žemdirbius, tai kodėl visi apsimeta, kad nemato šio melo ir gyvena šiuo melu? Jei norima vytis, tai išmokos naujų šalių narių žemdirbiams turi būti ne mažesnės, o didesnės už senbuvių? ES nesilaiko mūsų stojimo sutartyje sutartų nuostatų, o mūsų Prezidentė negina šių Lietuvos interesų, tik giriasi, kad Briuselyje „pramušė“ tariamai daugiau lėšų. Akivaizdu, kad ir žemės nepardavimo užsieniečiams terminas tiesiogiai su tuo susijęs – nuvarysime nuo kojų savo žemdirbius, tada vakariečiai tikrai be konkurencijos pirks mūsų žemę. O ar turime teisę ją parduoti?

Tad esminis klausimas kitas. Kad ir varu, bet stojome ne į federacinę valstybę. Todėl mūsų žemių pardavimas užsieniečiams, kaip ir mūsų Konstitucijos viršenybė prieš ES aktus, kol jų neaprobavo pagal mūsų Konstitucijos reikalavimus Seimas ar Tauta, tampa gyvybiškai svarbūs. Tačiau Prezidentė metiniame pranešime išvis nepasisakė dėl to, kas vyksta, kodėl mums tiesmukai ir šiurkščiai prievartos būdu primetamos konvencijos, griaunančios šeimas ir valstybingumą, t.y. Tautos egzistencijos pagrindus. Prezidentės viešas pritarimas tam rodo, kad ji ne tik nežino Lietuvos vizijos Europos sąjungoje, bet ir negina Lietuvos interesų. P. D. Grybauskaitei, turinčiai patirtį būti paskirta Briuselio valdininke, priminsiu, kad Lietuvos Prezidente Jus išrinko Lietuvos Respublikos piliečiai, o ne paskyrė ES. Todėl Jūs esate atskaitinga jiems, o ne Briuseliui. Ir lėšų iš Briuselio gauti, būdama Lietuvos Prezidente, neturėjote teisės. Mums, Lietuvos rinktiems TSRS liaudies deputatams, buvo savaime aišku, kad po Kovo 11-osios Akto paskelbimo nebeturime teisės imti mums iš Maskvos pašto perlaidomis tebesiųstą atlyginimą.

Prezidentės metiniame pranešime formaliai deklaruotas patriotizmas išgaravo per vieną dieną –po Bratislavoje įvykusio Rytų Europos šalių vadovų susitikimo su ES Prezidentu Hermanu von Rumpėjumi p. D. Grybauskaitė mus viešai paauklėjo dėl nacionalizmo (lietuviškai – tautiškumo) grėsmės taip vadinamoms  europinėms demokratijos vertybėms. Rytų Europos šalių vadovų susitikimai būtini, tačiau, visų pirma, be ES vadovų, kurių neapkaltinsi siekiu ginti bendrus šių šalių interesus. Tai neatidėliotina būtinybė, stiprėjant beatodairiškam Briuselio diktatui, tačiau ne tam, kad nuolankiai pritarti iš Briuselio nuleidžiamoms instrukcijoms ir uoliai jas vykdant. Mūsų ministro L. Linkevičiaus vieši pareiškimai Izraelyje, Prezidentės deklaratyvūs pamokslai ES vardu Ukrainos, Baltarusijos Prezidentams yra netinkamo atstovavimo Lietuvai pavyzdžiai. Lietuva neturi intereso tokiu būdu dirbtinai aštrinti santykius su kitomis valstybėmis. ES turi savo diplomatinę tarnybą, kuriai vadovauja baronienė Katerina Ašton. Tegu ji ir auklėja, pvz. Izraelį ES vardu. Nebeturime  Lietuvos valdžios, kuri gintų Tautos interesus, bet ir turėtų savigarbą, stuburą.

Patikėsiu Prezidentės patriotiškumu ir nuoširdumu dėl jos pasisakymo lenkiškais klausimais, jei ji principingai ir viešai pasisakys dėl V. Tomaševskio atvirai vykdomos autonomininkų politikos, kurią Lietuvos Aukščiausioji Taryba ryžtingai pristabdė ženkliai sudėtingesnėmis sąlygomis po 1991 m. pučo Maskvoje – paleidome prieš valstybę veikusias savivaldybių tarybas ir paskyrėme administracinį valdymą. Prezidentės tyla šiuo klausimu reiškia tai, kad ji nevykdo savo konstitucinių pareigų ginti valstybę.

Sekmadienį kolega Estijos signataras stebėjosi mūsų antikonstituciniu apsisprendimu atsisakyti šauktinių ir turėti tik profesionalią kariuomenę. Jis pasakė, kad Estija nėra tokia turtinga šalis kaip Lietuva, kad leistų sau taip elgtis: „Aplinkui turime tiek kaimynų, kurie gali mokėti samdiniams daugiau. Todėl mes neturime teisės tai daryti.“ Ir paklausė, ar mes nesuprantame, kad šauktinių kariuomenė tai yra ir patriotiškumo, vyriškumo, istorijos mokykla, kad  telkia tautą savigynai ir skatina neišvykti iš Tėvynės. Šiandien samdinys tarnauja Afganistane, ryt Somalyje, o poryt?… Šauktinių tam nesamdys.

Baigdamas atkreipsiu dėmesį į atskiros diskusijos vertą klausimą – specifinius p. D. Grybauskaitės ir socialdemokratų partijos (buvusios savarankiškos LKP, atsiskyrusios nuo TSKP) santykius. „Nuogos tiesos“ TV laidoje atkreipiau žiūrovų dėmesį į tai, kad Prezidentei iki naujų Prezidento rinkimų būtina Lietuvoje turėti jai lojalią Vyriausybę. Istorinį jų priešiškumą, nežiūrint  tai, kad A. Brazausko vadovaujama Vyriausybė p. D. Grubauskaitę delegavo į eurokomisares, galima suprasti – LKP atsiskyrimo metu jie pasuko į skirtingas barikadų puses. Tačiau kodėl V. Landsbergis ją pasirinko, anot buvusio jo patarėjo R. Bogdano, dar 1991 pabaigoje ir 1992 m. V. Landsbergio užsienio kelionių organizatore, kaip pasitobulinusią JAV Džordžtauno universitete, lieka mįslė. Šį šoko terapijos seansą ne tik konservatoriams, bet ir Lietuvos patriotams pateikęs V. Landsbergis į klausimą, kodėl jis tai padarė, viešai tepaaiškino, jog ji atitinka reikalavimus. Kieno reikalavimus? V. Landsbergio, Briuselio, Rusijos? Vykstant 2009 m. Prezidento rinkimų kampanijai Kremliaus portalas www.regnum.ru atvirai džiaugėsi būsima p. D. Grybauskaitės pergale, kuriai tetrukdė jos biografijos atskleidėjai.

Bijau, kad išsamūs atsakymai gali patvirtinti, jog šiandien šie klausimai dar aktualesni. Ar ne dėl to net š.m. balandžio 26 d. Prezidentė oficialiai pakeitė savo biografiją, pareiškusi, kad Džordžtaune ji buvo ne 1991 m., o 1992 m. Visų pirma, siekiama, kad manytume, jog p. D. Grybauskaitę ten siuntė Nepriklausomos Lietuvos valdžia. Tačiau tada ji nebūtų galėjusi ruošti V. Landsbergio užsienio vizitus. Tad R. Bogdanas neapdairiai demaskavo šį biografinį melą. Todėl baigiu klausimu, ar Lietuvos Prezidentė yra laisva priimti sprendimus? Kodėl jos prioritetai yra ES norai, o ne ją rinkusių Lietuvos rinkėjų valia? Aš, Lietuvos Respublikos pilietis, labai noriu pasitikėti mūsų valstybės vadovu. Tačiau kol nėra atsakymų į šiuos ir kitus ne mažiau svarbius klausimus, kaip Lietuvos pilietis, deja, neturiu net teisės tai daryti. Valstybės vadovė slėpė ir slepia savo biografiją, nenori ar negali atsakyti į pagrindinius Tautos išlikimo klausimus.

Kategorijos: Lietuvoje, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Užsienio lietuviai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *