Č. Iškauskas. Atviras laiškas Kolegai (pirmadienio mintys) (13)

Alkas.lt nuotr.

Alkas.lt nuotr.

Nors vasara visaip stengiasi įtraukti į savo verpetą ir gundyti teikiamais malonumais, grįžęs į miestą negaliu atsiplėšti nuo lietuviškos spaudos ir interneto. Galų gale to reikalauja žurnalistinė prigimtis. Paprastai rytą prie kavos nusiperku „Lietuvos rytą“ – vis dėl to jame daugiausiai informacijos, o ir įvairesnių temų gali pasisemti. Kartais kai kas nustebina.

***

Šiaip jau su „Lietuvos rytu“ – buvusiu solidžiausiu Lietuvos dienraščiu – buvau susijęs beveik 12 metų: kiekvieną pirmadienį jame rašiau užsienio įvykių komentarus. Kai kokioje nors išvykoje užsieniečiai smalsiai klausdavo, kuo užsiimu, didžiuodavausi sakydamas, kad esu šio laikraščio apžvalgininkas. Paskui leidinio, kaip ir visos spausdintinės Lietuvos žiniasklaidos, reikalai pašlijo, redakcija svyravo sulig kiekvienos valdžios pasikeitimu, nors Rimvydas Valatka, kažkada žadėjęs apžvalgininką nuleisti laiptais, vis kartojęs, kad „lietrytis“ visada viskam bus opozicijoje…

Na, jo reikalas: juk laikraščio gali nepirkti, kaip turi galimybę radiją išjungti, o internetą – uždaryti. Dabar ne apie tai.

Pasiimu šio pirmadienio numerį. Buvusiuose „Laiko ženkluose“ (dabar „Nuomonės“) nustebino Andriaus Užkalnio akibrokštas. Šis žurnalistas, nors ir nebaigęs VDU anglų kalbos studijų, bet įgijęs daug praktikos BBC ir dirbdamas Londone, šiaip jau patraukia savo tekstais, kuriuose nemažai ironijos, sveiko humoro, kandžių palyginimų, vingrios beletristikos, ir, prisipažinsiu, tokius jo rašinius mėgstu.

Bet šį kartą kulinarijos ekspertas nuklydo į globalias lankas. Mat, jam nepatinka lietuvių kalbos sergėtojai, o konkrečiai – buvusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė, kritikavusi vieną neseniai vykusią konferenciją, kurioje (o tai tapo jau įprasta) dominavo anglų kalba. „Šliaužiantis modernumo perversmas prieš balanų, iškritusių dantų ir smūtkelių Lietuvą, kurią gynė ir gina – kaip Pilėnų tvirtovę – atsilikimo ir užsisklendimo frontas, ne tik vis labiau matomas. Jis išdrąsėjo“, – sarkastiškai rašo A.Užkalnis. Šį sarkazmą galima suprasti ir tiesiogiai, ir ne. Aš jį supratau kaip lietuvių kalbos puoselėtojų įžeidimą: esą modernus pasaulis prieš nusenusią, sukriošusią „smūtkelių“ (liet. rūpintojėlių) Lietuvą, ir tik globalizacija atneš pažangą mūsų kraštui, kaip būtų save izoliavę vargšai laukiniai lietuviai. Jų vieta – ne drąsintis, ne priešintis kalbos sunaikinimui, o įsisprausti į kamputį ir tylėti…

Taip, nors I. Smetonienė kalbėjo apie Pasaulio lietuvių ekonomikos forume vyravusią anglų kalbą (ar kas pasirūpino bent vertimu į lietuvių?), tačiau pagrindinė tautos kalba vis labiau išstumiama ne tik tarptautiniuose forumuose. Būtent I.Smetonienė ne kartą kritikavo verslininkus, kurie nepaiso komisijos patarimų nerašyti savo biurų, kavinių, įstaigų pavadinimų nelietuviškai (kodėl, pavyzdžiui, „Coffe Inn“, kur dažnai ryte geriu skanią kavą, negali būti „Kavos svetainė“?). Juk Vilniaus savivaldybės kalbos sergėtojai yra bejėgiai…

Valstybinės kalbos įstatymas yra aklas, jis nepasiduoda emocijoms ir ironijai. Tai – įstatymas. Jis priimtas dar 1995 m., o 2001-aisiais atskiru teisės aktu  įkurta Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija. Aišku, įstatymas per 18 metų nukentėjo. Dabar valstybinę lietuvių kalbą siūloma reglamentuoti konstituciniu įstatymu. Seime įregistruotas Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektas. Konstitucinio įstatymo statusas reiškia, kad jam priimti bei pakeisti reikalingas didesnis Seimo narių balsų skaičius. Konstitucinio įstatymo projektas laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo daugiau kaip pusė visų Seimo narių – 71, o norint pakeisti galiojantį konstitucinį įstatymą reikia ne mažiau kaip trijų penktadalių visų Seimo narių balsų – 85. Seime jį priimti bus sunkiau, bet tai reiškia, kad lietuvių kalbos apsaugos garantijos bus tvirtesnės.

Kita vertus, 2005 m. buvo sudaryta darbo grupė naujam Valstybinės kalbos įstatymo projektui parengti, Seimas tuomet priėmė kitą reikalingą nutarimą „Dėl lietuvių kalbos politikos ir perspektyvų Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare“. Tikimasi, kad tai taps patikimu barjeru užsienietiškų kalbų invazijai – ne tik anglų ar vokiečių, bet ir lenkų bei rusų. O juk su svetima kalba atšliaužia ir kitokios, jau ne kalbinės grėsmės…

Kodėl primenu šias teisines aplinkybes? Nes A.Užkalnis, patekęs į globalistų užutekį, supranta jį kaip modernumo bangą į Lietuvą, kaip pažangos būtinybę, kaip išsigelbėjimą ir neišvengiamybę. Tuo tarpu jaunimas, kurį autorius giria už sugebėjimą įsiminti angliškų dainų tekstus, kaip neseniai parodė rašinio varžytuvės, nesugeba lietuviškai be klaidų suregzti trumpučio sakinio…

Atleisk, kolega, bet šiuo atžvilgiu apie restoranų patiekalus tu geriau parašai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: