Sekmadienio sakmė. Kaip gyvatė nubaudė žmogų (5)

Gaisras | Alkas.lt koliažas

Vienąsyk aina žmogus keliu ir prieina mišką. Ale tas miškas visas dega, liepsnoja, tiktai nekurios aglės pakraštyje dar žalias, ale jau ir tos iš pašaknės pradeda svilti. Vienos aglės viršūnėje susirangius gyvatė ir sako:
– Žmogeli, susimildams, išgelbėk tu mane nog smerties!

Žmogui pagailo nabagės, ir jis, paėmęs žalgą, prikišo prie gyvatės, o jinai užsirietė ant galo žalgos. Žmogus norėjo ją numesti tolyn nog ugnies su žalgu, ale gyvatė sako:
– Žmogeliau, aš tau būsiu visą amžį prietelka, tau viskas gerai seksis, tiktai užkavok tu mane teip, kad mane kas nepamatytų, nes žinai, kad jau prilikta tam miškui sudegt, tai ir manei teip pat podraugei ir mano kaltės, kaip kitų, prisidėjo prie užtraukimo rūstybės Dievo.

Žmogus sako:
– Tai kur aš tave dėsiu?
– Tiktai nebijok tu manę ir įsidėk už ančio, o aš būsiu visą amžių tavo prietelka.
Žmogus dar nenorėjo imti, ale kaip pradėjo nenustodama gyvatė melsti: „Priimk, o priimk, pasigailėk, susimylėk“, – ir visą puikiausią, ant kokios tikt išsigalėt galėjo, suvokė iškalbą, priėmė už ančio ir nuėjo tolyn už miško. Nuvėjus gerą galą, gyvatė jam sako:
– Na, žmoguti, kad tu mane išgelbėjai, laimė tau plaukte plauks. Tiktai žiūrėk, kad niekados niekam blogo nemislytum, nes kaip tiktai šelmystę sumislysi, tuojaus smerčiu numirsi. Atmink, kad tau ir be šelmystės viso bus par pilnai.

Ilgą laiką jie teip gyveno: ant nakties gyvatė išlenda iš ančio, o dieno šildos apsijuosus apė kūną. Tam žmogui viskas ainas, viskas klojas kaip pamuiluota: iš varguoliaus stojos didžturčiu, gėrybių nežino ni kur dėt, galvijai kaip nulipyti, arkliai nenulaikomi, javų, mėsos, pieno, medaus – nesuvalgomai visko, kad ką gi!

Vieną sykį aina žmogus iš kur tai ir randa palei savo pievą svetimą jautį. Užėmė jis tą jautį ir varo namo. Gyvatė sako:
– Žmogeliau, nevaryk, jog tas jautis dar par kelis sieksnius nepriėjo prie tavo pievos, o tu dar misliji už sugrėbimą atimt grebežiavą – tai neteisingai, paskum tau neseis, gali ir numirti, atmyk mano žodį!

Žmogus nuspjovė, nuspjovęs ir sako:
– Tai kas, kad jautis neįėjo ing mano pievą – vis tiek, jei aš nebūč jįjį užėjęs, tai jis vis būt mano pievoje buvęs.

Gyvatė sako vėlek:
– Ale ne vis tiek, kur būt buvęs, o kur buvo, o dar gal būt ir nebuvęs, gal būt ing kitą šalį nusisukęs neėsdamas.
– Et, da tu čia man protausi, maišysi galvą – parvarysiu jautį, ir užmokės: skatiks prie skatiko, vis daugiau.

Tai pasakęs varo jisai tą jautį. Jam bevarant gyvatė supykus džykšt ir įkirto palei pačią širdį. Žmogus ją išmetęs iš ančio užmušė, ale ir pats ištinęs ten tuojaus numirė, o jautis, žolę beėsdams, tolyn nuėjo, ing tą pievą ni nežiūrėdams.

Teip, vyručiai, žmogaus godulystė visados išeina ant blogo. Užtat nereik norėt, kas tau nepriguli, o šiaip teip verstise teisiu pelnu.

Užrašė Pranas Virakas (Virikas) iš  Dainoros Dainoriškės kaimo.

***

Dorybes, įgytas degant miškui užmirštame, kai stoja geras gyvenimas. Apvaldę turtus, džiaugiamės prabanga, bet širdį apninka gvieštis ir godumas. Tai kodėl stebimės, kad pradeda nesieiti, kad klumpame ir, kad mirštame?