Kitą kartą viens žmogus vis sakydavęs:
– Kad aš būčiau Pono Dievo vietoj, tai aš kitoniškai svietą surėdyčiau ir aprūpyčiau.
Vienąkart jį Ponas Dievas ėmęs ir pasodinęs aukštai ant debesių. Tas žmogus, ten tupėdamas, visą svietą apmatęs. Bet Ponas Dievas jam liepęs didelę kantrybę turėti, tai jis ką matęs – gerą ar blogą, vis kentėjęs.
Ale pažvelgęs ant savo namų ir laukų, pamatęs savo kaimyną nešant javus iš jo dirvos į savo ir nebeiškentėjęs, surikęs:
– Ką tu čion dirbi?!
Kaimynas pakritęs ir – negyvas. Mat jį perkūns užmušė. Tai jį Ponas Dievas tuoj ir atstatęs į savo vietą, sakydamas:
– Kad aš teip kantrybės neturėčiau, kiek aš matau dėl manęs blogai darančių, tai visus perkūnais išmuščiau.
(Nuo Tamošiaus Stasiulio iš Linkaičių k., Satkūnų sen., Joniškio r., užrašė Matas Slančiauskas)
Ar kai triūsiame ir darbuojamės visuomenės labui negirdime ir mes dažnai pasikėlusiųjų „geriau išmanančiųjų“ pamokymų – kaip tatai yra negerai ir netobulai padaryta – kaip reikia visai kitaip daryti, kad būtų gera ir naudinga visiems. Be tik paprašyk tokio, užuot pamokslavus, imtis ir padaryti geriau, tuojau išsikvepia visa puikybė ir pasikėlimas virš debesų, nes gi svarsčius kilnoti liežuviu yra ne tas pats kaip turėti kantrybės pakelti tikruosius gyvenimo sunkumus ir ypač kai tenka atidėti rūpinimąsi tik savo geru.
Šita prie klebonijų sukurta pasakaitė nėra sena. Yra daug daugiau pasakų apie žmonių kantrybę. Juk tai – žmonių išmintis.
Bet yra ir atvirkščias pamokymas dėl mužikiško nerangumo. Kol perkūnas netrenks – mužikas nepersižegnos…
O kam žegnotis be reikalo?
Bet, juk čia “žegnotis” pavartotas perkeltine prasme nerangumui, abejingumui pašiepti!?…
Aš manau, kad ši alegorija apie sunkią Dievų dalią : spręsti objektyviai ir teisingai. Senovės šumerų teisės aktuose aprašytas atvejis, kaip dvi moterys nepasidalino vaiku. Teisėjas liepė kalaviju vaiką padalinti pusiau ir tegu kiekvienai tenka po lygiai. Biologinė sako, tada atiduokit vaiką anai. Tik moralinė paradigma nulemia teisingus veiksmus. Apsimesti Dievų tiesos žinotoju, kaip “teisingai padalinti vaiką”, pavojinga šalia esantiems. Ir sakmėje žmogus, turėdamas didžiules galimybes, be atsakomybės tiesiog užmuša kaimyną. O gal už javų pėdą buvo verta tik tiesiog į snukį…
Įdomu tai, kad žmogus nė nekėtino kaimyno užmušti – jis tik sušuko: – Ką tu čion dirbi?!… Pasirodo būnant Dievo lygmenyje jau net ir paklausi negalima? O gal Perkūnas klauso ne žodžių o žmogaus jausmų? Ir pajutęs pasipiktinimą imasi „Dievo“ jausmų įkūnijimo? Kitaip sakant ne vien žodžiai, bet ir jausmai – tampa kūnu.
Kaip paprastai supratau, čia kalbama apie krikščionių dievo sampratą Perkūno perkūniškoje Lietuvoje. Mat, pagal krikščionišką dogmatiką, jų dievo nurodymu neribotiems krikščioniams būtina leisti klysti, antraip jų dievo įnaminės bažnyčios bus tuščios.
nemanau ,kad čia kalbama apie seniai mirusi , atsieit dievu tapusi žydelį. Nesvarbu kokioje religinėje tradicijoje būtų sukurta -liaudies išminties neapgausi . Todėl čia ir gavosi toks lietuviškas Dievas, kas dar kartą patvirtina senojo lietuvių Tikėjimo išmintingumą. Jo, net ir visa galybe per jėgą brukamų nesąmonių , neužgoši.
Pagal senąją Baltų išmintį, tai nutrenktieji Perkūno – palaimintieji.
O čia krikščioniškai klastingai Baltams vėl peršama nuostatinė mintis, kad Perkūnas – išprotėjęs diedas.
gal čia svarbu kokiu tikslu trenkta : palaiminimo , padaryti trenktu, ar nubausti. Tuo labiau kai toks įrankis atsiduria neturinčiojo tinkamo profesinio pasiruošimo rankuose . Tad ir nenuostabu kai pradedama ,vietoj savo pareigų vykdymo , atsiprašinėti į visas šalis , ar sudarinėti begalines ” darbo grupes”.
Manau, kad Perkūnas turi tinkamą pasiruošimą bendrauti ir draugauti su padoriais žmonėmis, kurie Juo tiki ir pasitiki.