V.Radžvilas. Memel – Wilno: neišmoktos istorijos pamokos (I) (18)

Vytautas Radžvilas | tspmi.vu.lt nuotr.

Vytautas Radžvilas | tspmi.vu.lt nuotr.

Lietuvos vidaus ir užsienio politika vis labiau atrodo tarsi apkerėta tamsios ir pikta linkinčios jėgos. Vadinamasis „Lietuvos lenkų“ klausimas artėja prie sunkiai prognozuojamos atomazgos. Didėja tikimybė, kad ši atomazga bus sąjūdinių laikų masto politinis sprogimas. Tokią baigtį žada šio seniai svarstomo ir įtampą visuomenėje kurstančio klausimo siūlomi sprendimai. Tikėtis kitokios baigties sunku dėl akivaizdžios priežasties. Per visą atkurtos valstybės istoriją turbūt dar nebuvo iškilęs joks kitas klausimas, kurį būtų buvę mėginama išspręsti šitaip nesugebant arba nenorint suvokti ir atvirai įvardyti tikrojo jo turinio ir esmės. Būtent šia prasme apie valstybės užsienio politiką tenka kalbėti pasitelkus apkerėjimo vaizdinį.

Apkerėjimas yra kone masinis. Beveik visi vykstančių diskusijų dalyviai – siūlomų sprendimų šalininkai ir priešininkai – lyg užburti kartoja frazes apie „įtemptus Lietuvos ir Lenkijos santykius“ ir esamą arba galimą valstybės „konfliktą“ su lenkakalbių šalies piliečių bendruomene. Visais atvejais vartojamos tos pačios, lėkštomis mąstymo klišėmis virtusios formuluotės. Skiriasi tik problemos ištakų aiškinimai ir siūlymai, kaip ją spręsti. Panirus į šitaip apibrėžtą diskusijų lauką nebepastebima, kad įtempti abiejų valstybių santykiai, kaip ir pačioje šalyje tvyranti įtampa, tėra šalutinis ir ne toks jau reikšmingas emocinis fonas, nukreipiantis dėmesį nuo tikrojo ir iš tiesų potencialiai itin pavojingo konflikto, galinčio turėti pragaištingų padarinių visoms į jį įsitraukusioms arba veikiau sumaniai įtrauktoms šalims. Nėra jokio Lietuvos ir Lenkijos ar mūsų valstybės ir jos lenkakalbių piliečių konflikto. Vyksta Lietuvos valstybės ir sugebėjusios politiškai ir teisiškai legalizuotis šioje valstybėje jai priešiškos jėgos – prieš Lietuvos nepriklausomybę kovojusio KPSS padalinio, vadinto Pietryčių Lietuvos autonomininkais, sukeltas ir kryptingai eskaluojamas konfliktas.

Neįtikėtina, bet dėl suprastėjusių santykių su Lenkija ir vidaus trinčių skubama kaltinti Lietuvos valstybę ir muštis į krūtinę dėl jos padarytų tariamų klaidų bei nuodėmių. Tiesiog stebėtinai pamirštami pamatiniai faktai, kurie privalėtų būti išeities ir atramos taškais mėginant rimtai ir giliai apmąstyti iškilusias problemas. Taigi visų pirma pamiršta, kad prieš du dešimtmečius Lietuvoje veikė gausios ir stiprios antivalstybinės jėgos. Tačiau atkūrus Nepriklausomybę nebūta net menkiausio mėginimo politiškai ir teisiškai neutralizuoti šias jėgas. Atpirkimo ožiais tapo ir už antivalstybinę veiklą buvo nubausti vos keli viešumoje labiausiai reiškęsi ir todėl gerai įsidėmėti, bet, ko gero, anaiptol ne pagrindiniai ir ne pavojingiausi KPSS platformininkai – jedinstveninkai ir Pietryčių Lietuvos autonomininkai. Kiti, tarsi mostelėjus burtų lazdele, pradingo. Kur jie dingo ir ką veikia šiandien – šis svarbus klausimas tapo savotišku tabu ir apie tai nedrįstama net užsiminti. Būtent toks „užmaršumas“ lemia, kad akademinėje ir viešojoje erdvėje svarstant įvairius vadinamojo „lenkų klausimo“ aspektus faktiškai vadovaujamasi prielaida, kad visi Lietuvos pasus paėmę nepriklausomybės priešininkai „praregėjo“ ir tapo lojaliais atkurtosios valstybės piliečiais. Būtent ši iš piršto laužta – nežinia kuo pagrįsta ir nepatikrinta prielaida – valdo daugiau negu keistus problemų sprendimus siūlančių „ekspertų“, pirmiausia istorikų bei politologų, ir šiuos siūlymus užsimojusių įgyvendinti politikų vaizduotę ir mąstymą.

Taip pat vengiama atvirai prabilti apie prieš dvidešimt metų padarytą tikrą, o ne įsivaizduojamą milžinišką politinę klaidą. Vadinamųjų „autonomininkų“ nuožmi kova prieš Lietuvos nepriklausomybę buvo sunki našta ir egzistencinis iššūkis atkurtai ir dėl išlikimo kovojusiai jaunai valstybei. Aplinkybėms susiklosčius nepalankiau jos padariniai galėjo tapti katastrofiški. Kiekviena panašiomis aplinkybėmis atkūrusi nepriklausomybę ir turinti politinį savisaugos instinktą valstybė būtų išmokusi gautą pamoką ir iš panašios patirties padariusi kuo rimčiausias praktines išvadas. Deja, Lietuvos valdžios nieko nesuprato ir nieko nepasimokė. Autonomininkų de facto okupuotoje ir atskirtoje šalies dalyje pagrįstai ir teisėtai įvestas tiesioginis valdymas buvo skubotai ir neapdairiai panaikintas neįvykdžius teritorinės-administracinės reformos ir nesuformavus būsimosios savivaldos pareigūnų branduolio iš valstybei lojalių vietos gyventojų. Neatlikus šių absoliučiai būtinų pertvarkymų teritorija buvo paslaugiai, kaip ant lėkštutės, perduota administruoti tik ką joje siautėjusiems aršiems ir nesutaikomiems valstybės priešams.

Visi jie, išskyrus vienintelį Nepriklausomybės aktui nepritarusį ir dėl to apgailestaujantį buvusios LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatą, niekada nepripažino, kad kovodami prieš atgimstančią Lietuvos valstybę padarė klaidą ar juo labiau tai valstybei yra nusikaltę. Nėra nė menkiausių įrodymų, kad šie žmonės kada nors būtų mėginę išpirkti savo klaidas ir kaltes sąžiningu ir konstruktyviu darbu savo šaliai. Priešingai, tai, kas ištisus du dešimtmečius vyksta buvusiose autonomininkų valdose, sunku pavadinti kitaip, kaip ankstesnės antivalstybinės veiklos tęsimu naujomis priemonėmis. Lietuvos valstybės institucijos ir absoliuti dauguma politikos tyrinėtojų ir komentatorių cechui priklausančių „ekspertų“ į šią veiklą žiūri pro pirštus ir jos tarsi nepastebi. Dėl Pietryčių Lietuvoje vykdomos ardomosios veiklos nerimaujantys piliečiai ir organizacijos, taip pat ir mėginančios informuoti apie šiame krašte susiklosčiusią padėtį žiniasklaidos priemonės ne tik negirdimi, bet veikiau pašiepiami kaip trumparegiai „nesusipratėliai“ ir „panikos“ skleidėjai.

Du dešimtmečiai istorijos požiūriu – tik akimirka. Tačiau Lietuvoje jie prilygsta kone amžinybei. Čia praeities atmintis tokia trumpa, kad net nesugebama atpažinti, kaip nuosekliai ir metodiškai kartojami veiksmai, kurių liudininkais buvo daugybė ir šiandien Lietuvoje gyvenančių žmonių. Todėl ir nesugebama susivokti ir pripažinti, kad 1991 m. rudenį išsilakstę autonomininkai galėjo paprasčiausiai pasinaudoti KPSS įkūrėjo Vladimiro Uljanovo (Lenino) išmintimi, jog kovodama už savo siekius bolševikų partija turinti veikti ne tik pogrindyje. Prireikus dera be skrupulų pasinaudoti legaliomis kovos priemonėmis, kurias daro prieinamas „buržuazinė“ parlamentinė demokratija. Pasinaudodami šia išmintimi, vakarykščiai autonomininkai ir jų reikalo tęsėjai susibūrė į legaliai veikiančią antivalstybinę partiją – LLRA, ir tai buvo iš tiesų apgalvotas ir toliaregiškas jų žingsnis. Jų rankose atsidūrė nauji ardomosios antivalstybinės veiklos įrankiai, kuriais – tai reikia pripažinti – jie sumaniai naudojasi.

Daugelis viešosios erdvės komentatorių ir net politikų „piktinasi“, kad plušantis Europos Sąjungos parlamente šios organizacijos vedlys sistemingai iškraipo faktus ir šmeižia Lietuva dėl lenkų tautinei bendrijai priklausančių jos piliečių teisių menamų pažeidimų. Tačiau nepasakoma, jog tai nėra paprastas šmeižtas. Tarsi nematoma, o gal iš tikrųjų nepastebima, kad Lietuvai turintis atstovauti europarlamentaras šitaip triūsia ne vienas, bet veikia ranka rankon su bendraminte ir bendražyge Tatjana Ždanoka – aršiai prieš Latvijos nepriklausomybę kovojusio „Interfronto“ nare, net nemėginančia slėpti patologinės neapykantos jos neva atstovaujamai, o iš tikrųjų sistemingai ir metodiškai diskredituojamai valstybei. Žinia, kurią naudodamiesi europarlamentaro statusu ir galimybėmis siunčia visai Europai šie du idėjiškai artimi veikėjai nėra paprastas melas ir šmeižtas todėl, kad iš tiesų vykdoma nuosekli ir kryptinga dezinformacijos ir propagandos kampanija.

Minėtų europarlamentarų visai Europai skleidžiama žinia yra ta pati, kurią demokratijos ir tautiniams klausimams jautriems Vakarams kadaise siuntė Kremlius, mėginęs juos atgrasyti nuo paramos Baltijos šalių nepriklausomybės siekiams. Demokratinių šalių visuomenės ir vyriausybės buvo dezinformuojamos ir bauginamos, kad Baltijos šalyse į valdžia veržiasi „nacionalistinės“ ir „fašistinės“ jėgos, kurioms ir terūpi skriausti ar net sunaikinti jose gyvenančias tautines bendrijas ir mažumas. Dabar tą pačią žinią monotoniškai transliuoja Rusijos valstybinė propaganda. Pasak jos ruporų, Baltijos valstybėse įsitvirtinę „etnokratiniai“ ir „kvazifašistiniai“ režimai, jose trūksta demokratijos, pažeidinėjamos žmogaus teisės ir engiamos tautinės mažumos.

LLRA lyderis ne tik uoliai kartoja ir skleidžia šią propagandą Briuselio koridoriuose, bet ir paslaugiai teikia jai gyvuoti būtinas melagingas žinias. Tačiau Lietuvoje sugebama tik gailiai dūsauti ir verkšlenti dėl tokio „nesąžiningo“ ir „negražaus“ jos atstovo ES parlamente elgesio. Nėra politinės valios ir drąsos pavadinti tokią veiklą tikruoju vardu ir paaiškinti jos esmę ir tikslą užsienio partneriams. O ypač derėtų tiesiai ir atvirai paklausti strategine partnere vis dar laikomos Lenkijos Respublikos vadovybės, ko ji iš tiesų siekia remdama asmenį, dalyvaujantį trečiosios šalies vykdomame propagandiniame kare prieš Lietuvos valstybę. Padaryti šių paprasčiausių dalykų nesugebama. Rezultatas – nepabaigiami Lietuvos atgailavimai ir teisinimaisi dėl nepadarytų nuodėmių nuolankiai įrodinėjant, kad ji nėra dramblys.

Tačiau LLRA vedlio dalyvavimas kitos valstybės vykdomoje antilietuviškoje propagandinėje kampanijoje – tik ledkalnio viršūnė. Kitaip negu pasimetusios ir besiblaškančios Lietuvos visuomenė ir valdžia, LLRA, pirmiausia jos vadovybė, žino, ką daro ir ko siekia, nes turi ir nuosekliai įgyvendina aiškią ir kruopščiai parengtą politinių veiksmų programą. Tikslas yra tas pats, kaip ir prieš du dešimtmečius. Siekiama visais atžvilgiais – kalbiniu, kultūriniu, socialiniu ir politiniu – kuo labiau izoliuoti šios organizacijos valdomus Pietryčių Lietuvos rajonus nuo likusios šalies dalies ir, pasyviai stebint Lietuvos visuomenei ir valdžiai, galutinai paversti juos de facto nepriklausomu autonominiu regionu. Įtvirtinus tokią autonomiją ir šiame krašte pradėjus gyventi vien pagal LLRA nustatytą tvarką, beliktų kantriai išlaukti „geresnių laikų“, kai galbūt vėl rasis palanki proga pakartoti KPSS pirmtakų žygį mėginant paversti šią teritoriją „nepriklausomu“ Padniestrės ar Šiaurės Osetijos tipo pseudovalstybiniu dariniu. Vykdant šią programą daromi žingsniai ir visa įvykių raida nuostabiai primena Klaipėdos krašto įvykių plėtros scenarijų. Tačiau šių panašumų atkakliai nenorima matyti ir juo labiau pripažinti. Veikiau priešingai: bus pasakyta, kad toks įvykių scenarijus gali gimti tik perkaitusioje vaizduotėje, nes Lietuva priklauso taikingų ir draugiškų ES valstybių šeimai, o jos saugumą patikimai garantuoja galingas NATO gynybinis skydas. Toks ,,argumentas“ iš tiesų gali pasirodyti svarus ir nuskambėti gana įtikinamai. Juk kur kas sunkiau negu bėgti nuo nemalonios tikrovės yra vadovautis nuostata, kad strateginis ir toliaregiškas geopolitinis mąstymas tuo ir skiriasi nuo trumparegiško konjunktūrinio tarpvalstybinių santykių scenarijų dėliojimo, kad jis nebūna esamos padėties mechaniška projekcija į ateitį. Todėl belieka trumpai priminti: ne tik 1923 m., bet net ir 1932 m. daug kam vis dar atrodė, kad Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos visiems laikams. Sugebėję anksti pamatyti virš Lietuvos besitelkiančius geopolitinės audros debesis ir raginę imtis atsargumo priemonių prof. Kazys Pakštas ir kiti įžvalgesni to meto žmonės buvo mandagiai negirdimi. Negana to, vadinamieji „blaiviai mąstantys realistai“ nevengė jų atvirai pašiepti kaip paikystes svaičiojančių keistuolių, nors iš tiesų būtent pastarieji giliai suprato pamatinį geopolitikos principą: valstybių santykiai yra takūs ir juose nėra nieko amžino. Ignoruojami ir pajuokiami, kol jų įžvalgos nepradėjo pildytis su kaupu, bet ką nors daryti jau buvo vėlu. Kaip akivaizdžiai rodo vyraujantis požiūris į vadinamąjį „lenkų klausimą“, ši klaida kartojama, nes panašu, jog aštuoni karčios istorinės patirties dešimtmečiai nieko neišmokė.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

18 komentarų

  1. tikras lietuvis:

    Puikus straipsnis.
    Pagarba.

  2. ...:

    Kas rašoma straipsnyje, mūsų valdžia puikiai supranta, bet išdavinėti, pardavinėti Lietuvą jiems paprasčiausiai patogiau. Mūsų pareiga priminti jiems, kad išdavinėti Lietuvą nėra pati geriausia išeitis.

  3. mrs:

    Daug kas greitai pamiršo, kad pilna Lietuvos nepriklausomybės priešininkų buvo ne tik tarp KPSS, bet ir tarp LKP (dabar LSDP) narių. Dabar jie pakeitę partijas ar likę toje pat LSDP toliau vykdo priešišką Lietuvai politiką, bet daug kam, net ir kai kuriem tautininkam, patogiau visom blogybėm kaltinti “landsbergistus” ir “kubiloidus”

  4. Reda:

    Be Sąjūdžio bus sunku ką nors padaryti.Jis kaip gydytojas sunkiam ligoniui.Pilietiškumo mokykla.Artėja Sąjūdžio į kūrimo jubiliejus.Būtų gera proga atgimti.Reikia žvilgsnio iš šalies.Morališkai autoritetingo ,išmanančio žvilgsnio.Po vieną mus jie ignoruoja.

  5. Kažin:

    Dėl to, kad “išdavinėjimai, pardavinėjimai” vyksta valdžių lygyje, abejonių nekyla. Akivaizdu, kad tame dalyvauja ir buvę autonomininkai ir KPSS platformininkai. Tačiau dėl tiesioginio užsakovo 1990-1991 ir šiuo metu manau V. Radžvilas klysta ir kitus klaidina, jis – visiškai kitas. Tokie asmenys paprastai tarnauja tam, kas tuo metu už tokią tarnystę pinigus moka.
    Čia negalima nematyti paties Lenkijos prezidento pono Komorovskio tokios prasmės išsireiškimų, kaip: Lietuvos ožka neina prie Lenkijos vežimo ir gana, LLRA laimėjimai rinkimuose yra Lenkijos laimėjimai. Pagaliau šia prasme iškalbūs yra ir p. Komorovskio lankymaisi Lietuvoje Vasario 16-osios progomis. Iš tų lankymųsi susidaro įspūdis, kad Lenkijos į Lietuvą yra atvykstama, kaip kokio aukštesnio jos pono. Juolab, kad kitos svetimos šalys šia proga iškilmėse nedalyvauja.
    Matyt, kad ne šiaip sau ponas Komorovskis savo kalboje išdrįso gybžtelti net už Lietuvos šaknų, primindamas, kad jis yra iš Aukštotos (Aukštaitijos) arba kad Žemaitijos 1863 metų sukilėlių šūkis skelbė, jog Lenkija nepražus, kol žemaičiai bus. Taigi, aukštaičiai ir žemaičiai, sekite “aukštaičiu” p. Komorovskiu – norėkite lenkintis…
    Po kieno pamatais šiuo atveju ponas Komorovskis kasasi aiškinti nereikia.
    Tad, išvardinti faktai kelia abejones dėl autoriaus numanomo Lietuvos valstybės ardymo “užsakovo”.
    Manau, kad kartu su valdžia šiuo atveju “blaškosi” ir autorius.

  6. jotvingis:

    Atkūrus nepriklausomybę visokie”napaleono sindromo”apsėsti filosofai,apžvalgininkai,analitikai,rašeivos užmiršta ir nenori pasakyti vieno.Vykstant rinkimams,agitacijai šūkis ir pareiga-VISI LIETUVIAI Į RINKIMUS”.Jeigu rinkimuos sudalyvautų bent 80 procentų Lietuvių ir tikrų LIetuvos valstybės piliečių,patriotų tokiems kaip Tomaševskio ,Venskienės ir k.t.chebrom jokių prošvaiščių kelt alasą.Bėda ta,kad visokie Šliogeriai,per TV reklamuojasi,kad ir jis nėjo balsuoti ,nes nemato už ką.Kol nesuprasim,kad UŽ LIETUVĄ LIETUVOJE privalom kovoti visi,tol gero nebus.

  7. Nepolitikas:

    Wau(tai manau jums bus priimtina) : „Tiesiog stebėtinai pamirštami pamatiniai faktai, kurie privalėtų būti išeities ir atramos taškais mėginant rimtai ir giliai apmąstyti iškilusias problemas. Taigi visų pirma pamiršta, kad prieš DU DEŠIMTMEČIUS Lietuvoje veikė gausios ir stiprios antivalstybinės jėgos.“ Na, yra faktas, ten kur „gausios ir stiprios antivalstybinės jėgos“ ten vykstą revoliucijos. Tik labai sergantis žmogus gali tvirtinti : „Tačiau atkūrus Nepriklausomybę nebūta net menkiausio mėginimo politiškai ir teisiškai neutralizuoti šias jėgas.“ Kaip „neutralizuoti“ dujų kamerose? Toliau dar gražiau – Radžvilas apgailestauja : „vos keli viešumoje labiausiai reiškęsi (…)Kiti, tarsi mostelėjus burtų lazdele, pradingo.“ Tai pagal jį reikėjo surengti kraujavimą(toks mini „teroras“). Ir pažeistos smegenys neduoda autoriui ramybės: „Kur jie dingo ir ką veikia šiandien – šis SVARBUS (kuo gero tik jam) klausimas tapo savotišku tabu ir apie tai nedrįstama net užsiminti.“ Toliau: „Du dešimtmečiai istorijos požiūriu – tik akimirka. Tačiau Lietuvoje jie prilygsta kone amžinybei.“ …. Na, jeigu sąžiningai – tai tą „akimirka“ nunešė vos ne milijono gyventojų. Ir toliau istorijos šedevras: „Todėl ir nesugebama susivokti ir pripažinti, kad 1991 m. rudenį išsilakstę autonomininkai galėjo paprasčiausiai pasinaudoti KPSS įkūrėjo Vladimiro Uljanovo (Lenino) išmintimi, jog kovodama už savo siekius bolševikų partija turinti veikti ne tik pogrindyje.“… Leninas buvo ne vienas įkūrėjas, bet partija buvo ne KPSS, o RSDP(b)… mirė, taip ir nežinodamas, kad jam priskirta KPSS. Aplamai tai nėra kuo spjaudytis, viskas senai jau išspręstą, ir išsprendė – Konstitucinis Teismas : “Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.
    Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad konstitucinis valstybinės kalbos statusas reiškia, jog lietuvių kalba privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime. Kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą.” Tai kam burbulus leisti ?

  8. turbo:

    Vytai – ar ten ir tų dalykų mokyti svarbiausia dabar? NACIONALINĖ KATASTROFA: EMIGRACIJOS IŠ LIETUVOS PINIGINIS BALANSAS, KAIMO NYKRA
    Kęstutis K.Urba
    Oficialiais duomenimis iš Lietuvos po Nepriklausomybės atkūrimo emigravo virš 800 tūkst. žmonių.
    Vien jų išugdymas nuo darželio iki vidurinio mokslo atestato valstybei kainavo virš 40 mlrd.Lt Pridūrus dar ir aukštojo mokslo išlaidos gaunasi suma ženkliai viršijusi tuos 36 mlrd. Lt ES tiektų lėšų, kurių šeštadalis grąžinta įmokomis per 2007-2013 metus (po įstojimo į ES 2003 m. gauta 3 milijardai struktrinių lėšų). Stojimo į ES sutartyje buvo ir gerai švedų prižiūrėtos Visagino AE uždarymo sąlyga, nes elektros perteklius už savikainą dešimtmečius ėjo Lukašenkos režimui, o tai netiko Briuseliui, tačiau mūsų kasmet dabar patiriami dėl to miljardiniai nuostoliai eurokomisarams nė motais – nenorėta pastatyti jungtis, tam priešinosi savais kanalais ir kremlius. Taiga mūsų emigracinis balansas – gražūs minus bent 10 mlrd.Lt. Tiksliau gali pasakyti V.Stundžio žmonės. Pridurkime dar Miuncheno suokalbio, Ribentropo-Molotovo pakto pasekmių Lietuvai įvertinimą – virš 800 mlrd.. ir daug kas atsistos į savo vietas.Per kiek šimtmečių Lietuvai bus atlyginta – nesunku sukaičiuoti. Beje, Vokietuja reparacijas už I pasaulinį karą baigė mokėti pries keltą metų – įdomu ar kam nors nuo 1990 m. rūpėjo Lietuvos milijardinė dalis?
    Kas įvyko pastarąjį dešimtmetį Lietuvos kaime geriausiai iliustruoja karvučių kiekis – jei jų 2003 metais stojimo į ES momentu Lietuvoje buvo 1 mln.300 tūkst., tai šiuo metu vos perkopiama per 300 mln. ribą. Taigi, sumažėjo visu milijonu. Šiuo metu kaime apie 70 tūkst. trobų užkaltais langais, pusė magistralinių melioracijos griovių – 26.2 tūkst. km reikalauja skubaus remonto ir renovacijos, nes pakilus vandeniui dėl užneštumo žemėmis, lapais, šakomis į juos susikraustė graži 50 tūkst. bebrų bendruomenės dalis: užmerkta bent 250 tūkst. ha. geros, anksčiau dirbtos žemės. Kaime greta 2 tūkst. “prakutusių” stambesnių ūkininkų tebevargsta apie 170 tūkst. ”trihektarininkų”. Žemėtvarkos kadastrai teberodo begalę “pridrąskytų, pritrupintų” mažų sklypų, kuriuose negali įsibėgėti jokia modernesnė naši technika. Importuojame šimtus tūkstančių tonų mėsos ir pieno produktų
    Susumavus Lietuvos valstybės finansų situaciją – beveik 50 mlrd.lt užsienio ir vidaus skolos su link 3 mlrd.Lt artėjančia kasmete palūkanų našta, “bėgimo” tempus iš Lietuvos nuo tokių valdžių, tvarkos bei sistemingai rytų spec.tarnybų kuriamų žiniasklaidos kanalams siaubų, kurių dalis ir natūralios degradacijos pasekmė, kaimo senėjimą ir nykrą, bei emigracinį-energetinį lėšų balansą – bent minus 10 mlrd.lt tai kas įvyko ir yra Lietuvoje telpa į vienintelį apibūdinimą – NACIONALINĖ KATASTROFA. Tuo metu prie Kaimo komiteto narių pavardžių toliau tebesipuikuoja tarp kompetencijų – „Kaimo plėtra”, kaip ir Žemės ūkio ministerijų klerkų programose, projektuose, nežiūrint, kad mokslininkai tai atvirai sukritikavo, o žmonės ir juokiasi ir pyksta. Nesugebėta net Briuselio anglišką “development” išsiversti bent jau į raidą. Beliks, dievaž, sutikus prokurorą D.Raulušaitį paprašyti, kad šis gindamas viešąjį interesą mukintojams taikytų BK 228, 182, 186 straipsnius – reikalautų apkaltos.
    PREMJERAS ALGIRDAS BUTKEVIČIUS SUDREBINO BRIUSELIO VARTUS – IŠDAVYSTĖ VILNIUJE
    Prieš keletą mėnesių premjerui Algirdui Butkevičiui gerai išmanančiam finansų balansų subtilumus nuvykus į pirmą vizitą pas eurokomisarus jis juos pakvietė diskusijai ir pareikalavo, kad Europos Komisija leistų Lietuvai iš jai skiriamų 44 mlrd.Lt lėšų – 10 mlrd.Lt skirti naujai AE. Atsalymas buvo vieningas – NEEEEEE!. nes lietuviai turi už gaunamus “grašius” patys pirktis europines elektras ir kitas jos prekes, o neduokDie rimtai konkuruoti su kitomis valstybėms. Kuo ne 1942 m. rugpjūčio 06 nacių vadeivos Hermano Geringo, potvarkio, kad iš Lietuvos reikia “išsiurbti viską, kas įmanoma” tąsa? Seimas su visom valdybom, seniūnų sueigom, europiniais “kirkiliniais” komitetais gi visa tai sutiko politiniu snauduliu ir žiovuliu, nors galėjo įeiti į pasaulio istoriją kaip “ATOMINIS-PLIENINIS”, vieningai pareiškęs, kad tokiu atveju boikotuos ir rinkimus į Europarlamentą 2014. Gi pasak Bruverio, D.Grybauskaitė metė insinuacijas Alg.Butkevičiui, kad šis neva atstovauja… “GAZPROM” interesus, nors tas rūpestis 10 mlrd.Lt panauda pirmiausiai konstitucinė jos pačios, kaip beje ir prisiekusių ištikimybę Lietuvai Seimo narių prievolė. Europos Centrinis bankas, beje, tik ką Kiprui skyrė papildomą 10 mlrd.eurų paramą – tokia smulkmena, užtikrinanti vartojimo stabilumą
    Nenustebsiu, jei 2013 liepos 1d. euroemisarai Vilniuje su eilinėm denagogijom apie europilietybes ir darną sutinkami šiaudinėmis skrybėlėmis ir gintarais, bus nušvilpti šimtatūkstantinės minios, kurią “ozolams ir audriams butkevičiams” nepavyks nuvesti iki “iljičiaus čebatų” kaip buvo kovo 11d. – turėtų būti su prakeiksmais žygiuojama iki generalinės prokuratūros, Konstitucinio ir Aukščiausio teimų. Negalima juk sumulkinti visų tautų visą laiką – gudrūs graikai pvz. juk savo pasiėmė už nacių ir britų okupacijas 1941 m. balandį ir 1944 m. rusėjį tik ką su kaupu!

    • Atas:

      to turbo.Lieka Jums tik pritarti.Šitaip apsileisti derantis(kartais pasirašant net neskaičius)- žiauru.Tas pat,tik dar žiauriau,katastrofa su emigracijos masteliais.Kur mes einam!!!Quo vadis,Domine???

      • turbot:

        tame ir bėda, kad tauta neina, o šliaužia į naują vergiją ir skerdyklą, ten kur nurodė Briuselio – Berlyno – Londono “ašis”. Atėmė geriausius žmones ir dar neleidžia patiems spręsti savo esminių ūkio dalykų. Čia žemiau yra suredaguotas kreipimosi į Seimo narius textas – tegul sisimąsto. Tad “paflūink” klausimėlius, gal susimąstys?

    • gdf:

      Suprask tu pagaliau, kad Lietuvoje yra ne viena bėda, o kelios ir visos vienodai svarbios. Ir puolama keliais frontais iš karto.

  9. turbo:

    NACIONALINĖ KATASTROFA: EMIGRACIJOS IŠ LIETUVOS PINIGINIS BALANSAS, KAIMO NYKRA
    Kęstutis K.Urba
    Oficialiais duomenimis iš Lietuvos po Nepriklausomybės atkūrimo emigravo virš 800 tūkst. žmonių.
    Vien jų išugdymas nuo darželio iki vidurinio mokslo atestato valstybei kainavo virš 40 mlrd.Lt Pridūrus dar ir aukštojo mokslo išlaidos gaunasi suma ženkliai viršijusi tuos 36 mlrd. Lt ES tiektų lėšų, kurių šeštadalis grąžinta įmokomis per 2007-2013 metus (po įstojimo į ES 2003 m. gauta 3 milijardai struktūrinių lėšų). Stojimo į ES sutartyje buvo ir gerai švedų prižiūrėtos Visagino AE uždarymo sąlyga, nes elektros perteklius už savikainą dešimtmečius ėjo Lukašenkos režimui, o tai netiko Briuseliui, tačiau mūsų kasmet dabar patiriami dėl to miljardiniai nuostoliai eurokomisarams nė motais – nenorėta pastatyti jungtis, tam priešinosi savais kanalais ir kremlius. Taigi, mūsų emigracinis balansas – gražūs minus bent 10 mlrd.Lt. Tiksliau gali pasakyti V.Stundžio žmonės. Pridurkime dar Miuncheno suokalbio, Ribentropo-Molotovo pakto pasekmių Lietuvai įvertinimą – virš 800 mlrd. ir daug kas atsistos į savo vietas. Per kiek šimtmečių Lietuvai bus atlyginta – nesunku suskaičiuoti. Beje, Vokietija reparacijas už I pasaulinį karą baigė mokėti prieš keletą metų – įdomu ar kam nors nuo 1990 m. rūpėjo Lietuvos milijardinė dalis?
    Kas įvyko pastarąjį dešimtmetį Lietuvos kaime geriausiai iliustruoja karvučių kiekis – jei jų 2003 metais stojimo į ES momentu Lietuvoje buvo 1 mln.300 tūkst., tai šiuo metu vos perkopiama per 300 mln. ribą. Taigi, sumažėjo visu milijonu. Šiuo metu kaime apie 70 tūkst. trobų užkaltais langais, pusė magistralinių melioracijos griovių – 26.2 tūkst. km reikalauja skubaus remonto ir renovacijos, nes pakilus vandeniui dėl užneštumo žemėmis, lapais, šakomis į juos susikraustė graži 50 tūkst. bebrų bendruomenės dalis: užmerkta bent 250 tūkst. ha. geros, anksčiau dirbtos žemės. Kaime greta 2 tūkst. “prakutusių” stambesnių ūkininkų tebevargsta apie 170 tūkst. ”trihektarininkų”. Žemėtvarkos kadastrai teberodo begalę “pridrąskytų, pritrupintų” mažų sklypų, kuriuose negali įsibėgėti jokia modernesnė naši technika. Importuojame šimtus tūkstančių tonų mėsos ir pieno produktų
    Susumavus Lietuvos valstybės finansų situaciją – beveik 50 mlrd.lt užsienio ir vidaus skolos su link 3 mlrd.Lt artėjančia kasmete palūkanų našta, “bėgimo” tempus iš Lietuvos nuo tokių valdžių, tvarkos bei sistemingai rytų spec.tarnybų kuriamų žiniasklaidos kanalams siaubų, kurių dalis ir natūralios degradacijos pasekmė, kaimo senėjimą ir nykrą, bei emigracinį-energetinį lėšų balansą – bent minus 10 mlrd.lt tai kas įvyko ir yra Lietuvoje telpa į vienintelį apibūdinimą – NACIONALINĖ KATASTROFA. Tuo metu prie Kaimo komiteto narių pavardžių toliau tebesipuikuoja tarp kompetencijų – „Kaimo plėtra”, kaip ir Žemės ūkio ministerijų klerkų programose, projektuose, nežiūrint, kad mokslininkai tai atvirai sukritikavo, o žmonės ir juokiasi ir pyksta. Nesugebėta net Briuselio anglišką “development” išsiversti bent jau į raidą. Beliks, dievaž, sutikus prokurorą D.Raulušaitį paprašyti, kad šis gindamas viešąjį interesą mukintojams taikytų BK 228, 182, 186 straipsnius – reikalautų apkaltos.

    PREMJERAS ALGIRDAS BUTKEVIČIUS SUDREBINO BRIUSELIO VARTUS – IŠDAVYSTĖ VILNIUJE
    Prieš keletą mėnesių premjerui Algirdui Butkevičiui gerai išmanančiam finansų balansų subtilumus nuvykus į pirmą vizitą pas eurokomisarus jis juos pakvietė diskusijai ir pareikalavo, kad Europos Komisija leistų Lietuvai iš jai skiriamų 44 mlrd.Lt lėšų – 10 mlrd.Lt skirti naujai AE. Atsakymas buvo vieningas – NEEEEEE!. nes lietuviai turi už gaunamus “grašius” patys pirktis europines elektras ir kitas jos prekes, o neduokDie rimtai konkuruoti su kitomis valstybėms. Kuo ne 1942 m. rugpjūčio 06 nacių vadeivos Hermano Geringo, potvarkio, kad iš Lietuvos reikia “išsiurbti viską, kas įmanoma” tąsa? Seimas su visom valdybom, seniūnų sueigom, europiniais “kirkiliniais” komitetais gi visa tai sutiko politiniu snauduliu ir žiovuliu, nors galėjo įeiti į pasaulio istoriją kaip “ATOMINIS-PLIENINIS”, vieningai pareiškęs, kad tokiu atveju boikotuos ir rinkimus į Europarlamentą 2014. Gi pasak Bruverio, D.Grybauskaitė metė insinuacijas Alg.Butkevičiui, kad šis neva atstovauja… “GAZPROM” interesus, nors tas rūpestis 10 mlrd.Lt panauda pirmiausiai konstitucinė jos pačios, kaip beje ir prisiekusių ištikimybę Lietuvai Seimo narių, prievolė. Europos Centrinis bankas, beje, tik ką Kiprui skyrė papildomą 10 mlrd.eurų paramą – tokia smulkmena, užtikrinanti vartojimo stabilumą
    Nenustebsiu, jei 2013 liepos 1d. euroemisarai Vilniuje su eilinėm demagogijom apie europilietybes ir darną sutinkami šiaudinėmis skrybėlėmis ir gintarais, bus nušvilpti šimtatūkstantinės minios, kurią “ozolams ir audriams butkevičiams” nepavyks nuvesti iki “iljičiaus čebatų” kaip buvo kovo 11d. – turėtų būti su prakeiksmais žygiuojama iki generalinės prokuratūros, Konstitucinio ir Aukščiausio teismų. Negalima juk sumulkinti visų tautų visą laiką – gudrūs graikai pvz. juk savo pasiėmė už nacių ir britų okupacijas 1941 m. balandį ir 1944 m. rugsėjį tik ką su kaupu!

  10. protingo zmogaus protingos mintys- aciu autoriui:

    labai gerai argumentuotas straipsnis. Deje, savo salyje tuoj tapsime mazuma, jei valdziazmogiai ir toliau vykdys nutautinimo politika.

  11. Klodas:

    Ko nepadaro karai ir okupacijos, tą padaro liberali laisvė su fikcija „Suverenitetas priklauso Tautai“.

  12. Gandas:

    Anot gandų, okupacijos metais buvo cirko artistas, garsus klounas pravarde Svistokas. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, cirkas skubiai evakuavosi į Plačiają Tėvynę. Tikras lietuvis-Svistokas netyčiomis pavėlavo į išvykstantį cirko karavaną ir liko Lietuvoje. Nuo tada jis nemokamai ir linksmina taikius lietuvius savo kvailokais pokštais ir dar kvailesniais komentarais internetuose.
    Tikras lietuvis nesigėdija ginti pedofilų klano, bet labai sarmatyjasi, kai jam apie tai pasakoma.
    O sis straispnis nesamone. Radzvilas neismano istorijos mokslo. Jo kompetencija yra nuline, kaip ir kitu etnoastronomu, etnoseksologu ir pan.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: