V. Žukienė. Lietuvoje vėl formuojama valstybė valstybėje (19)

Vaiva Žukienė

Ar pagalvojote, kodėl mes išlikome kaip valstybė ir kaip tauta? Per visą Lietuvos istoriją buvo daug tokių, kurie bandė sunaikinti mūsų kultūrą, istorinę atmintį, pakeisti mūsų kalbą. Mes išlikome. Mūsų nesužlugdė Rusijos carai, atsilaikėme prieš sovietinę okupaciją, tai nejaugi perbridę jūrą dabar prigersime šaukšte?

Vėl Lietuvoje formuojama valstybė valstybėje. Pradedama nuo tarsi ir nedidelių dalykų – įvesti keletą raidžių į lietuvių kalbos abėcėlę. O kas toliau? Kiek užtruktų nuo kelių raidžių iki antros valstybinės kalbos įvedimo, turint galvoje kai kurių mūsų politikų bestuburiškumą, turbūt yra tik laiko klausimas. Jeigu tik kaimynė pareikalautų, tuoj atsirastų paslaugių veikėjų, kurie už eilinį Lenkijos ordiną surastų ir priežastį, ir pateisinimą, kodėl Lietuvoje būtinai reikalinga antra kalba. Kur mes gyvename – Lietuvoje ar būsimame Lenkijos protektorate?

Pernai, per vasario 16 d. Šalčininkuose keliant Trispalvę ir giedant Lietuvos himną, nesimatė savivaldybės politikų – jie tuo metu dainavo lenkiškas dainas su Lenkijos prezidentu. Pasakykit, kurioje save gerbiančioje valstybėje tokie dalykai būtų įmanomi?

Tad kyla natūralus klausimas: ar mes vis dar savarankiška valstybė? Kas skaito lenkišką žiniasklaidą, turbūt atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu šios šalies viešieji asmenys nesivaržydami vadina save vyresniuoju Lietuvos broliu, kišasi ne tik į Lietuvos švietimo, kultūros, bet ir ekonomikos, politikos strategijos reikalus, tuo tarsi teigdami, kad esame nepajėgūs savarankiškai tvarkytis savame krašte. Nepraėjo nė ketvirtis amžiaus, kai išsmukome iš kito ,,vyresniojo giminaičio“ – Rusijos – globos. Ir iš kur pas mažą tautą tiek daug giminių – brolių, seserų – ir visi vyresni? Norėtųsi visiems tokiems vyresniems broliams ir seserims priminti, kad čia mūsų namai. Nesame neįgalūs ir globėjai mums nereikalingi, o savo giminystės ryšius nusistatysime mes patys, lietuvių tauta.

Kol politikai svarsto, ar leisti turėti dvigubą pilietybę  mūsų emigrantams, kurių dauguma skurdo vejami išvyko į kitas šalis, Lenkija dalina lenko kortą, tuo padėdama pagrindus dvigubai pilietybei. Mūsų valstybės vyrai net nepypteli, kai daliai šalies gyventojų išduodamas kitos valstybės dokumentas. Ką tai reiškia?  Kokią šalį rinktųsi šitie žmonės, jeigu iškiltų tokia būtinybė?

Kol vieni politikai lankstosi ir atsiprašinėja, kiti diskriminuojam mūsų vaikus, mažindami jų galimybę įgyti aukštesnį išsilavinimą, nes privilegijuotoms mažumoms net ir brandos egzaminai yra privilegijuoti. Tai kaip stabdyti emigraciją, patyčias mokyklose, jeigu mūsų vaikai nuo jaunumės iš savo valstybės pusės mato neteisybę, veidmainystę ir didžiulį norą įsiteikti stipresniam. Į gyvenimą jie išsineša keistas tiesas: teisus tas, kas daugiau rėkia, veidmainiauja ar priklauso stipresniam klanui.

Pragmatiškai žiūrint, kodėl tas moksleivis turėtų būti lietuvis, rinktis lietuvišką mokyklą, jeigu šalia esančioje mokykloje ir mokytis lengviau, ir egzaminai lengvesni ir šiaip vieną kitą materialų paskatinimą galima gauti. Mūsų valdžia neranda pusės milijono litų Punsko pradinėms mokykloms paremti, o Lenkijos valdžia ne tik skiria milijonus mokykloms Lietuvoje, bet ir moksleivių tėvams, leidžiantiems vaikus į lenkiškas mokyklas, dovanoja pinigų.

Kol Lietuvos politikai kuria strategijas, kaip gerai mes gyvensim po 50 metų, kaimyninės valstybės institucijos tiesiog paprastuoju būdu – už pinigus –  plečia savo įtaką. Jeigu ir toliau taip, klausimas, ar po 50 metų kam nors tų lietuviškų strategijų bereikės.

Ar pagalvojame, kokioje kreivų veidrodžių karalystėje gyvename? Minėti Kovo 11 dieną – Lietuvos valstybės šventę – pagrindinėje sostinės gatvėje leidimas neišduodamas. O  lenkų rinkimų akcijai – išduodamas. Ir kaip tyčia, mitingas organizuojamas kovo 17 dieną – dieną, kai Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą. Kokiose mokyklose, iš kokių vadovėlių mokėsi tie valdininkai, kurie sprendžia leidimų klausimą? Kokie istorikai jiems dėstė? Gal tie, kurie už Lietuvos istorijos tyrinėjimus gauna apdovanojimus iš Lenkijos rankų?

Esame laisvos šalies piliečiai. Kodėl svetima valstybė mums diktuoja, kokia turi būti mūsų abėcėlė, kaip rašyti mūsų vietovardžius ir gatvių pavadinimus, kaip rašyti mūsų valstybės dokumente – pase? Kas tai – nauja rafinuota okupacijos forma? Lietuviškas raidynas yra mūsų minčių, mūsų kalbos išraiška. Tik okupantas gali jį išdarkyti, pvz, reikalauti rašyti kirilica, kaip tai buvo spaudos draudimo metais. Jeigu mes prisiimsime svetimas raides, atversime Pandoros skrynią, ir kelias bus tik viena kryptimi – tautinės savimonės, valstybės pamatų sunaikinimo link.

Esame laisvi ir galime rinktis, kokios Lietuvos mums reikia: nepriklausomos, save gerbiančios Europos šalies ar visų vėjų perpučiamos, kaimynų nuolankiai atsiprašinėjančios ir jų nurodymus vykdančios vargšės. Mes turime ne tik teisę išrinkti Seimo narius, bet  ir pareigą iš jų pareikalauti, kad jie dirbtų visų pirma ir svarbiausia – Lietuvos labui. Čia mūsų žemė, mūsų namai ir mūsų gyvenimas. Jeigu lietuviui nėra vietos Lietuvoje, vadinasi, jam nebėra vietos niekur. Mes privalome reikalauti iš mūsų politikų klausyti tautos balso ir elgtis taip, kaip to reikalauja Lietuvos Konstitucija – ginti Lietuvos vientisumą, lietuvių kalbą ir dirbti Lietuvos valstybės naudai – tai, ką jie prisiekė daryti tapdami Seimo nariais.

Už mūsų kalbą, žemę ir valstybę!