Sekmadienio sakmė. Bičiuliai (52)

Kopinėjamas medus | gamta.cepkeliai-dzukija.lt nuotr.

Kopinėjamas medus | gamta.cepkeliai-dzukija.lt nuotr.

Senoviej visoj Lietuvoj ir Žemaitiūsi didės buva girės. Tose tarp kitų medžių auga daugybė lijpų, kurioms žydont, bitės prinešdava daug medaus balta. Todiel ir patiās vešieja, ir žmoniems nemaž atnešdava pelna. Matydamys tai ūkinykai daugel aulių turieja daržūsi pri sava gyvenimų, o ontra tijk miškūsi.

Netolyj nu Abelyna, Šilalės parakvijoj, Būbliškių sodoj gyvenęs ūkinykas Liudvikas Gricius, turieja pri namų keturias dešimtis aulių su bitiemis. Mediūsi krūmi ištašęs keturioliką drevių, į kurias vienu metu bitės ateja. Dabar įstatė į medius dvidešimtį keturis įkilus, į kurius teipogi bitelės įsimetė.

Bet šitai nelaimė: buva tuokart giriosi daug meškų, kurios, nepadiedamas žmoniems įkilų taisyti, gebieja bičiuliauties ir kopti įkilūsi medų. Tai žinodamas Gricius, įlipęs į medį, su didiu gronžtu pargrenždava kiaurai medį dar kryžiškai, į skyles įkišdava kartales ir dieja ont toms grindus. O tai diel to, idont ir pats, įlipęs medaus imti, turietų ont kuo stovieti, ir bičiulienės meškas negalėtų guviai prilipti.

Vieną kartą vasarvidiu Gricius, pajemęs didę lauknešę su koptomis, išeja į krūmą dreviesi ir įkilūsi medaus kopti. Keletą parejęs, pridriebė sava kodį su medu, o atejęs pas vieną įkilą, pamatė medį sulig skylėmis nulūžusį ir įkilą ant žemį beguliant. Bet štai dar didesnis stebuklas: paregieja sava bičiulienę mešką betypsontę prispaustą su nulūžusiu ronstu. Gricius, ją pamatęs, tarė:
– Kas tau tatai, susiedi, atsitika, bene tu mana įkilą nulaipinai nu tiltalia?

Meška mru, mru, mru murmiedama ir kriokdama atsilijpė:
– Oi, kad tavi giltinė pagautų, kad tu sudegtumi ir surūgtumi kaip sena naginė su tava įkilais! Parioglinai kaži kokias ten pinkles, kana kokį tiltą pri įkila. Anon dieną, girdi, skaninia užsigeidusi, lipau į ton medį, noriejau tiktai vieną korelį išlaužti, bitelių nenaikindama. Mon besidarbuojant pakila didis viejas, medis tratrakš nulūža, o aš be nenukritau žemen it pelų maišas. Šoną baisiai sukūliau, tujaus gunks krita ont manęs viršūnė media, prisliegė teip, jogei ir pasijudinti negaliu. Laimė, kad kuri šaka kiaurai manęs neparvierė. Jau tretė diena kaip čia tipsau nelaiminga ir aitioju.

Atsakė Gricius:
– Nu, kas bus, bičiuliene, aš tavi dabar užmušiu kaipo vagį.

Tarė meška:
– Už kon čia, tievai, mani muši? Jug krūmas yra tai mūsų gyvenimas, mūsų duoba, kon tami randam, tas pri mūsų prider. Toj girioj jau seniai gyvenu, tečiaus nie viena tava veršia neužmušiau, pagaliaus vaikams sava įsakiau, kad, valgyti noriedamys, toliaus nueitumės maiste ieškoti, o susieda nepykintų. Kon turi būti razbainyku? Išgelbiek mani, juk kožnam gyvyba yra maloni.

Tarė Gricius:
– Nu, kon tu mon gera už pagelbiejimą padarysi?
Atsakie meška:
– Aš tamstai teip atsigerysiu, kaip žmones geb už gerus darbus atsigerinti. Meldamasis, tiktai gelbiek mani! Gricius susimilęs paieškoja ilgą medę, pakiša po ronstą, pasvierė, o meška šmukš išlinda. Tujaus voliojas, pasipurtina ir tarė:
– Bičiuli, valgyti didiai noriu, grobas į grobą lend, o tamstas maišelie kvep valgis.
Gricius tujaus išmetė duonos papentį, kurį meška prarijusi tarė:
– Bet dar kaži ką jaut mana nosis tava maišelie.
Atsakė Gricius:
– Turiu dãbar kiaulės kinką, tai ir visas mana vakartis.
Meška grobė kinką, triaukš triaukš kaulą sutratina, gurkš prarija ir atsigieri klani undens. Pašerta tarė:
– Nugis ir tavi patį sulamysiu.
Atsakė Gricius:
– Kaip tai gal būti: aš tavi išgelbiejau ir pašieriau, o tų teip žadi už gerą atsimokėti?
Tarė meška:
– Aš prižadiejau teip tau atsigerinti, kaip sugeb žmonės sava geradiejams daryti, o tij paprastai piktu užmok.
Tai tarusi pijstu stojos. Šis pasitraukęs sakė:
– Palauk, bičiuliene, negali būti pati ir sūdi, ir budeliu. Eikiau iš čia ir paieškokiau tokia, kurs vedu parsūdytų.
Atsakė meška:
– Nu, gerai, eikiau.

Beidamu sutika seną šunį, kurs, mešką pamatęs, norieja skrijti šalėn, bet šiuodu pašaukė, idont nebijodamos parsūdytų. Tam apsistojus, Gricius tarė:
– Šitai ton mešką radau miški prigultą nu media, pagelbiejau, o už ton gerą žad mani užmušti. Ar teisingā dara?
Meška atsilijpė:
– Aš teip žadiejau atsigerinti kaip žmonės.
Šuo atsilijpė:
– Būkitau kontriu, aš apsakysiu judum sava gyvenimą. Balsiūsi gimiau, paūgteriejęs ganiau su piemeniu ūkinyka Pociaus bondą, ne kartą vilkus nu bondos praginiau, du kartu vos sava kailia neįkišau. Už ton gerą gaudavau nu sava drauga piemenies duonas po šmotelį, o vakarą, bondą parginęs, kodalį paplavų. Vakar, girdi, gaspadoriui su šeimynų pijtus bevalgont, po stalu palindęs ronkiojau krintontius duonas truputius. Pocius spyrė mani su koji ir tarė: „Brišis bjaurybė pasena, šitai ir nugara jo nuplika, dvok it maita. Vākiukai, pakarkiat jį sugavį“. Tus žodius išgirdęs, sprukau pro duris alkanas, apleidau namus, kuriūsi par aštuonioliką metų tarnavau, o dabar styrinieju po girę ir lauku valondos, kurioj prarys mani vilkai. Todiel teisingai meškele saka žmones už gerą piktu mokont.

Meška, tai girdiedama, viel artinos pri Griciaus, kurs tarė:
– Palauk, bičiuliene, nebjauriokias, pagal įstatymų krašta trys tur būti sūdias. Eikiau toliaus, tegul ir kitas vedu parsūdij.

Beidamu sutika seną ubagą. Abi pusi apsakė sava reikalą ir laukė ištarmės senolia. Ubagas krenkš krenkš atsikosiejęs tarė:
– Noriu aš judum trumpai sava biedas apsakyti, klausykiatau. Gimiau pas plikbajorelį Jomontą, kurs, turiedamas du valaku žemės, prirašė pri tų tris dūšias. Tarnavau kaip įmanydamas ir tarsi įtikau sava ponui, kurs toks pat buva nemokytas bernas kaip aš ir tokią pat dievieja sermiegą. Vieną kartą vasarvidiu ponas, eidamas į upį plaukyties, lijpė eiti mon draugi. Jam plaukantės aš drabužių dabojau. Tujaus pamatiau jį skenstant. Parsigondęs kaip stovįs su drabužiais pliumpt šokau į undenį, ponui, truputį galvą iškišus, capt nutvieriau už čiupryną, unduo traukė į gilmę, vos pats nenuskendau, bet, prisijkęs šakelės nulinkusia karkla, įgavau stiprybės ir ištraukiau. Ponas, į pašalį išlipęs, činkt davė mon par zondą ir tarė:
– Kaip tu, bezliepyčia, mana žmogu būdamas, drįsai kibti mon už čiupryną?
Aš, matydamas poną didiai supykusį, užtylėjau. Sulig tuo laiku Jomontas vien turieja ont manęs širdį, o žijmai atejus ir įkiša mani į akrūtus. Buvau žalnieriu vos ne tris dešimtis metų. Atleistas sugrįžau į sava pusę. Pona senoja gyva nebradau, sūnus begyvenųs, kuriam tariau: „Aš tūsi namūsi esmi gimęs ir paūgęs, norietio tūsi ir mirti – ar neiškaršintumi manęs, ponali?“ Tas atsakie: „Kas tavi, seni, čia penies veltuo, eik sau ubagais“. Štai ir einu. Čia jau matotau, jogei meška, nors gyvolis, tečiaus kalb teisybę.

Gricius, matydamas mešką laižontės, tarė:
– Eikiau toliaus, tegul ir trets sūdia vedu parsūdij.
Meška paklausiusi styrina.

Nieko netrukus iššoka lapė, kurią keleiviu išvydusiu meldė, idont parsūdytų. Lapė, abiejų pusių išklausiusi, tarė:
– Diel buvima yra ir piktų žmonių, bet yra ir gerų. Štai neseniai žmogus, sugavęs mana vaiką, ne užmušė, bet paleida, nors aš, sava šeimyną šerdama, keletą jo žonselių pagavau.
Dabar Gricius, truputį nu meškos atsitraukęs, mirktioja ir tarė:
– Lapele, eik po manęs – gausi kas rytą vištą.
Lapė atsilijpė:
– Žinotau, jogei mūsų krašti nieks negal sūdyti ont žodia, reik asesorių parvesti, priderontiai reikalą parveizieti ir tuokart tiktai sūdyti. Judams reikali aš būsiu asesoriu. Todiel, nuejusi į vietą priepuolia, turiu regieti, kas ten kaip buva. Ar didį vargą žmogus gelbiedamas pakielė?

Po to šnekesia visi grįža į mišką. Lapė, vietą apveiziejusi, tarė:
– Kad geresniai galėtio numanyti reikalą, tu, Griciau, pakelk ronstą, o tu, meška, gulkias, kaip pirmu gulėjai.
Žmogui pakielus mulkis meška ir atsigulė, o Gricius viel ją prislėgie. Tuokart atėjusi pri meškos lapė tarė:
– Matai tamsta, negana yra parveiziejima, reik dabar ištarmę, arba dekretą, parašyti. Todiel pagulėkias, o aš eisiu braižyti, paskiaus apskelbsiu sūdą mana. Tu, Griciau, eik sau namon.
Tam nu meškos atsitolinus, atskrija lapė ir tarė:
– Ar matai, kaip aš guviai apsivertiau, viel paguldiau mešką, nes, mon po tavęs einont, ne pagal jos tikslą nesūdijant, ir mon būtų jėmusi už sprondą. Niera ko su anu juokuoti, gerus tur nagus. Bet dabar parodyk mon gyvenimą sava, kad žinotio, kami galėsio gauti žadietas vištas.
Gricius, pri namų prisartinęs, tarė:
– Šitai namai mana. Kas rytą auštant atbiek pri šio žiogria, o aš tau išmesiu vištą.

Lapė paskrija į krūmą, o Gricius papasakojo moterij Rožei nelaimę sava. Pirmą rytą lapei atbiegus Gricius išmetė vištą, ontrą rytą – teipogi. Tretį rytą kad pradieja gaudyti, pašoka apmaudas Rožei, kuri tarė:
– Pakolei tu bjauriosys su tais medės paukštiais? Visas višteles mana išgaudysi, lapė ir neduodama atras vištas. Geresni nušauk lapę, nuėjęs į girę, užmušk guliantę mešką ir nusikratysi bezliepyčiamis.

Gricius jemęs strielbą uždarė su smulkiais šruotais, nes stombių neturieja. Ketvirtą rytą lapei atbiegus, šis pui šavo į aną. Lapė, sava kālinius papurtinusi, maž tepažeista, atsisuka ir tarė:
– Palauk tu, dvikoji, aš tau atmonysiu! Ar neteisingā meška stygavo žmones už gerą piktu mokant?!

Tai pasakiusi skrija pri meškos, su kojams iškasė po anu duobę, išleida vargšę, o abidvi susitarė nedovinoti Griciui. Lapė išpjovė jo dvidešimti keturias žąsis, meška išplėšė keturias dreves ir numetė žemėn aštuonis įkilus.

Tuo dar nekonkindamos, tykoja paties Griciaus, kurs, to ne vildamos, išejo grybauti į krūmą. Lapė bešmižiniedama pamatė ir davė žodį meškai, kuri atėjusi sugrobė Gricių į kliebį ir teip širdingai pri savęs prispaudė, jogei tū keturi šonkauliai traks traks sulūža. Paskiaus svijdė į žemę it molia šmotą ir užmušė.

Teip pasibengė tas garsingas po gires reikalas.

Užrašė  Motiejus Valančius, apie 1903 m. Iš „Lietuviškos pasakos įvairios.“ Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Vilnius: Vaga, 1995

***

Tai ar žmogus nėra pats didžiausias plėšrūnas? Gyvūnai teturi dantis, nagus ir ragus, o mes pasitelkę visus įmanomus įrankius ir galias be skrupulų elgiamės taip lyg viskas pasaulyje yra sutverta tik mums. Ir nors „kožnam gyvyba yra maloni“, daiktas, gyvūnas, žmogus vertingas tiek, kiek teikdamas pasitenkinimą, malonumą bei naudą sugeba mums pasitarnauti.

Šuo Brišis – naudingas tol, kol negailėdamas savo kailio geba atginti bandą nuo vilkų. Plikbajorio Jomanto tarnas – tol, kol pasiaukojančiai ir nusižeminusiai tarnauja neparodydamas pranašumo prieš savo Poną.

Mes nesutinkame dalytis geru su tais iš kurių tas taip malonus gėris pareina. Ir kai mums primenama – už ką, kiek ir kam esame skolingi, ryžtamės verčiau sunaikinti juos, negu prisiimti atsakomybę.

Bet juk taip eidami netrukus prieisime galą, kuriame pati Gamta atstatys mūsų sudarkytą, pažeistą lygsvarą. Ir mes su visa savo išmone bei didybe pavirsime molio grumstais po keturkojų bičiulių pėdomis.

Kategorijos: Nuomonių ratas, Sekmadienio sakmė, Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *