T. Dirgėla. Lietuvininkas Liudvikas Rėza – lietuvių kultūros pagrindų kūrėjas

Prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza, išleidęs pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį, sakė: Lietuvių liaudies dainos, kaip šis rinkinys rodo, daugiausia yra meilės dainos: jose apdainuojami meilės ir džiaugsmo jausmai, piešiama šeimos gyvenimo laimė ir paprasčiausiu būdu parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai…

Našlaitis, nuvertęs kalnus

Liudvikas Gediminas Rėza pasaulį išvydo 1776 metų sausio 9 dieną Karvaičių kaime, buvusiame Kuršių nerijoje. Rėzai sulaukus vos dviejų metų, mirė jo motina, o dar po dviejų – ir tėvas. Našlaitį priglaudė vienas žvejys, vėliau – paštininkas, kol devynmetį Rėzą globoti ėmėsi giminaitis, paskatinęs našlaitį siekti aukštesnio mokslo.

Sulaukęs penkiolikos, Rėza pradėjo gyvento Karaliaučiuje, kuriame lankė lotynišką mokyklą, išmoko graikų ir lotynų kalbas. Pragyventi padėjo privataus mokytojo darbas. Čia baigęs mokslus, Rėza pradėjo studijuoti to paties miesto universitete.

Rėzos studijos Karaliaučiaus universitete, pradėtos 1795 metais, truko ketverius metus, per kuriuos studentas gilinosi į teologiją, filosofiją ir istoriją, jam dėstė tokie žymūs žmonės kaip Imanuelis Kantas. Studijų metais Rėza vadovavo lietuvių kalbos seminarui, taip pat pradėjo reikštis kaip poetas. Eilėraščius jis rašė vokiečių kalba.

Baigęs universitetą, Rėza keletą metų privačiai mokytojavo, o 1800 – 1816 metais ėjo kariuomenės pamokslininko pareigas, dėl kurių jam teko apsilankyti daugelyje šalių – Latvijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Čekijoje ir kitur, tačiau tai netrukdė 1807 metais apginti disertaciją („Apie Šventųjų Knygų moralės aiškinimą pagal Kantą“), o po trejeto metų – paskelbti mokslinį darbą „Apie pirmuosius krikščionybės žingsnius lietuvių tarpe“. Tais pačiais metais Rėzos dėka įsteigta lietuviškos Biblijos draugija.

Netrukus Rėza išleido originalių eilėraščių rinkinį, spaudai pradėjo ruošti Kristijono Donelaičio „Metus“, kuriuos išleido 1818 metais, ir visas jėgas stengėsi atiduoti lietuvių tautosakai ir liaudies dainų rinkinio ruošimui.

Rėza, norėdamas būti užtikrintas, jog jo rengiamas lietuvių liaudies dainų rinkinys bus išleistas, per pažįstamus susisiekė su pačiu J.V.Gėte, kurio paprašė leidiniui parašyti pratarmę. Paprašytasis sutiko, tačiau, atėjus laikui, taip ir nepagelbėjo, dėl ko rinkinio pasirodymas užtruko, tačiau vėliau Rėza vis vien jį išleido.

Apie Rėzos darbus sužinojus mokslo pasauliui, juos teigiamai įvertino įvairūs šviesuoliai, tarp kurių – ir Adomas Mickevičius, ir jau prieš tai minėtas Gėtė. 1819 m. Rėza tapo teologijos daktaru, užimdamas Karaliaučiaus universiteto prorektoriaus ar teologijos fakulteto dekano pareigas.

Vėliau Rėzos kultūrinė veikla susilpnėjo, nes visos jėgos buvo atidavinėjamos karjerai tęsti ir dalyvauti įvairių draugijų veikloje. Tačiau tuo metu Rėza vis tiek atrado laiko ir toliau užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, domėjosi kalbotyra, rengėsi rašyti lietuvių istoriją lietuvių kalba, tačiau šis darbas, kaip ir daugelis kitų, liko neužbaigti.

Liudvikas Rėza mirė 1840 metų rugpjūčio 30 dieną.

Pasirūpino Donelaičio ir liaudies dainų išsaugojimu

Didžiausių Rėzos nuopelnu literatūrologai laiko K. Donelaičio kūrybos išsaugojimą – 1818 metais Rėza išleido „Metus“, o po dar šešeto metų paskelbė likusias šešias Donelaičio pasakėčias.

Rėza ne tik išleido, bet ir pabrėžė „Metų“ išskirtinumą ir svarbų vaidmenį lietuvių literatūroje, akcentavo šio kūrinio tautiškumą ir liaudiškumą. Remdamasis Donelaitį pažinojusių žmonių prisiminimais, Rėza pateikė šio vieno lietuvių kultūros ramsčių biografijos faktus, atskleidė asmens bruožus.

Kita ypač reikšminga Rėzos veikla – tai lietuvių tautosakos rinkimas ir tyrinėjimas. Šį darbą vainikavo 1825 metais Karaliaučiuje pasirodęs Rėzos parengtas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys „Dainos oder Litauische Volkslieder“. Nors pats Rėza liaudies dainų ir nerinko, jis buvo subūręs nemažą talkininkų ratą, kurių dėka išleistą rinkinį sudarė 85 liaudies dainos ir 7 melodijos, o Rėzos archyve rastos dar 145 autentiškos dainos. Pats kultūros šviesulys apie lietuvių liaudies dainas sakė:

Kita savita lietuvių liaudies dainų žymė yra jausmo švelnumas ir nuoširdumas. Daugybė deminutyvų su galūnėmis -inė, -ytė, -ėlė, -atė, -užė, -ytis, -atis, -utis, -inis, -ėlis ir t.t., kurių gausumas vokiečių kalboje žeistų ausį, lietuvių dainoms suteikia tokį malonų žavesį, tokį mielą švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį. Jie išreiškia intymų toną, švelnų ryšį, nuoširdžią užuojautą, trumpai tariant, visa tai, kas vokiečių kalboje nusakoma žodžiais: mielas, meilus, malonus, padorus ir garbingas. Beveik kiekvienas daiktavardis gauna dainoje mažybinę galūnę, be kurios tikrai nebūtų galima jos dainuoti. Net veiksmažodžiams pridedamas deminutyvinis skiemuo -inu, kad tuo būdu veiksmui būtų suteikta švelnumo ir intymumo. <…>

Pažymėtina, jog dainose vyrauja skaisti dorovė, pagarba moralumui ir padorumui. Nerasime nė vienos, net mažos dainos, kurioje nepadoriomis užuominomis būtų peržengtos padorumo ir kuklumo ribos. Priešingai, jose dažnai matyti aukštas moralinis jautrumas, kuris rodo tautos būdo taurumą. <…>

Sukauptas skausmas, švelni melancholija gaubia šias dainas palaimingu liūdesio šydu. Meilė čia nėra nesuvaldoma aistra, bet tasai pakilus, šventas gamtos jausmas, kuris leidžia nesugadintam žmogui nujausti, kad kažkas aukštesnio ir dieviško glūdi šiame nuostabiame sielos polinkyje. Osianas sako: „Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje“. Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.

Rėzai lietuvių liaudies daina buvo kaip gyva, plintanti žodiniu būdu, į tautosakines dainas jis žvelgė kaip į meninę vertybę, puikiai suprato dainos teksto ir melodijos ryšį. Po Rėzos Mažojoje Lietuvoje tautosakinė veikla ėmė vis labiau silpti.

Dirbdamas su savo profesija susijusį darbą, Rėza veikė ir kaip Biblijos leidėjas – jo parengtos knygos pasirodė 1735, 1755, 1816 ir 1824 metais.

Kūryba užsiiminėjo ir pats

Brangiausias dalykas, anot mokslininkų, Rėzai buvo originalioji kūryba, parašyta vokiečių kalba, išskyrus lietuviškai sukurtas eiles „Šimtus jau metus saulelė tekėjo ir leidos“. Rėzos kūrybą sudaro 1814 metais išleistas karo metų dienoraštis, kuriame aprašytas kariuomenės gyvenimas, aplankyti miestai ir vietovės, sutiktų tautų tradicijos, ir eilėraščių rinkinys „Prutena“ („Prūsija“), kurio pirma dalis išleista 1809, o antra – 1825 metais. Šį rinkinį sudaro dvi dalys, turinčios 61 ir 41 eilėraštį. Pirmoji „Prutenos“ dalis dedikuota Prūsijos karalienei Luizai, o antroji – sosto įpėdiniui Fridrichui Vilhelmui (Friedrich Wilhelm). 22 šio rinkinio eilėraščius Rėza pavadino lietuvių tautinėmis dainomis.

Elegijoje „Nugrimzdęs kaimas“, kurią vertė Vytautas Bložė, Rėza apdainuoja smėliu užnešto savo gimtojo kaimo likimą, jaučia susijaudinimą dėl laiko jėgos:

Ak, kaip laiko ranka sugriauna viską pasauly:
Dykuma virsta laukai, iš rūmų belieka griūvėsiai,
Žlunga valstybės greit ir keliasi vėlei iš naujo.
Kas po tūkstančių metų ras pėdsakus tavo, tėvyne,
Žydinti bočių šalie, kur mano dainos suskambo?
Bet. Liūdnoji vieta, visad tave aš mylėsiu,
Medį kiekvieną pradingusį savo krūtinėj nešiosiu!
Nes čia pats gyvenau: tarp sodų žaliųjų ir kūdrų
Tėvas ir mama už rankų mane čia vedžiojo.

Rėza taip pat įsirašė ir  į lietuvių pasakėčios istoriją dėl Ezopo ir Ch. Gelerto kūrinių vertimų, savo gryna ir sklandžia lietuvių kalba davusių daug naudingo tolimesnei šio žanro raidai mūsuose. Viena Rėzos verstų pasakėčių – „Putpela ir jos vaikai“:

Putpela, savo lizdą tarp javų beturinti, anksti išlėkė, jeib savo vaikams valgius ieškotų. Kaip ant vakaro sugrįžo, vaikai jai raudodami tarė: „Ak, močiute, mes didžioj bėdoj esme, nės gaspadorius šių laukų šiandien praėjo ir savam sūnui sakė: „Čėsas yra rugius pjauti.Eik į kaimynus ir pakviesk juos, kad rytoj į pjūtį ateitų. Putpela atsakė: „Jei taipo yra, tai mes dar čėso turim, nes kaimynai ne taip greiti į darbą ateis.“

Sekančią dieną putpela vėl išlėkė savo jauniems valgius ieškoti. Jai ant vakaro pargrįžus, vaikai vėl raudodami tarė: „Ak, močiute, mes didesnėj prigadoj esme. Nės gaspadorius, šiandien su savo sūnum praeidamas ir rūgius apžvalgydamas, tarė: „Mano kaimynai šiandien neatėjo; bet jau didis čėsas yra rugius pjauti. Tuojau nueik pas mano gentis ir pakviesk juos, kad rytoj į rugpjūtį ateitų.“ Čia putpela atsakė: „Jei taipo yra, tad dar čėso turim, nes gentys ne taip greiti į darbą ateis.“

Tai senoji trečią išlėkė vaikams valgius ieškoti. Kaip ant vakaro sugrįžusi buvo, jaunieji, didei raudodami, tarė: „Ak, močiute, mes didžiausioje bėdoje esame. Nės gaspadorius, šiandien praeidamas, savam sūnui tarė: „Mano gentys mane šią dieną prastojo, taigi pasigatavykis – mudu pačiu tą darbą atliksiva. Rytoj pirm saulės tekėjimo kėlusiu tuos rugius per dieną nupjausiva.“ Tai putpela atsakė: „Dabar čėsas palėkti. Pasigatavykit, mieli vaikai, kad rytoj ant gaidžių šalin trauktumbim.“

Kas vis svetimų pagalbos ant darbų laukia, tas prisigauna , ale kas savo pačioms rankomis darbus nutveria, tas dievo žėgnonę įgauna.